Dalios Grybauskaitės nesėkmė – ir keli pirmi kartai

Prezidentės Dalios Grybauskaitės akivaizdi nesėkmė, kai ji, nepaisant vis mažiau rimtai bevertinamų sociologinių pletkų, išskirtinės padėties visuose debatuose ir kampanijos elementuose, nelaimėjo pirmajame rinkimų ture, yra įsimintina dar keliais aspektais. Pirmiausia, kitaip nei nuteikinėjo jos besąlygiškos pergalės reikalavę šalininkai, ypač konservatoriai, gatvėje nėra rusų tankų, bent aš jų nematau.

Pirmą kartą veikiantis Lietuvos prezidentas, nesant jokiai rimtai rinkiminei kovai ar net jos požymiams, jokiems dideliems svetimiems pinigams kampanijoje (konkurencijos beveik nebuvo), sugebėjo netekti ne vieno šimto tūkstančio ankstesnių rėmėjų balsų.

Dalia Grybauskaitė – pirmoji tokia nevykėlė. Pralaimėjusi būtent dėl savo politikos ir laikysenos visumos, kurios nepakeitė net šis šaltas dušas. Kaip minėta, pasitikėjimą MADAM prarado ne dėl oponentų jėgos ar klastos, o dėl jos vykdytos politikos vertinimo. Ponia iki dantų skausmo tempė savo pasirodymą Urbi et Orbi, – rasi, įvyks koks stebuklas ir tautos meilė išlįs bent pro kokio Kauno apygardų adatos skylutę. Mano asmenine nuomone, šalia karalienės kompleksų, įtakos turėjo ir blaškymasis bei mėginimai įtikti visiems. Į pirmą kadenciją D. Grybauskaitė ėjo su „santykių su kaimynais gerinimo“ šūkiu, kuris ir sudarė iš esmės visą jos užsienio politikos doktriną. Valdo Adamkaus užsienio politikos nemėgusi rinkėjų dalis dėl atseit nemandagios retorikos Kremliaus ir Aleksandro Lukašenkos atžvilgiu ryžtingai damai tikrai praėjusį kartą sunešė nė kiek ne mažiau balsų nei konservatorių parama. Pradėjusi darbus nuo išpuolių prieš JAV, valdovė, už pasikėsinimą įžeisti kurią iškelta bylų, ją baigė skundais, kad ją šmeižia ir šmeiš Rusijos agentai, Maskva neišduoda Vladimiro Romanovo ir šiaip reikia daugiau NATO naikintuvų. Vladimiras Putinas į Lietuvą taip ir neatvažiavo, dėl Maidano teko skausmingai apsispręsti. Gi čia dar beviltiškieji ir bergždieji Darius Valys bei Gediminas Grina taip ir neišsiaiškino, ar didesnė grėsmė Lietuvai yra Eglė Kusaitė, ar rusų kariškiai, kuriuos ana atseit baudėsi sprogdinti. Visi, kas turi nesužalotą atmintį, atsimena, kaip dar prieš porą metų ponia užsipuldavo kiekvieną, kuris drįsdavo užsiminti apie išlaidų gynybai didinimą. Taigi absoliučiai veidmainiška ir ultrapatriotinė retorika padėjo nepaleisti iš nagų tų balsų, kuriuos galėjo padėti Tėvynės meilę savo nuosavybe laikančių konservatorių vadovų agitacija, bet nedaugiau.

Pirmą kartą „viršpartine šventenybe” paskelbtas Lietuvos prezidentas bus renkamas antrame ture, kai jame dalyvaus partijos iškeltas kandidatas – socialdemokratų iškeltas Zigmantas Balčytis. Nuo pat Algirdo Mykolo Brazausko laikų, kai anas laimėjo net pirmajame ture, kaip ir dabartinė nuvainikuotoji, sėkmė lydėjo tik nepartinius kandidatus.

Pirmą kartą mačiau iš arti kvanktelėjusį analfabetą, mėginantį beviltiškai suformuluoti paaiškinimus į klausimus apie savo krečiamas kvailystes. LNK rinkiminėje „Valandoje su Rūta“ klausiu nuo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kandidatavusio į prezidentus Valdemaro Tomaševskio, kodėl anas be Georgijaus juostelės, kai dar prieš porą dienų tokią dėvėjo? Sako, kad „nebe Gegužės 9“. Aš jo smalsiai pasiteirauju - kokiuose frontuose anas kariavo, kad jau su ta su Georgijaus „lentočka“ – atseit veteranas. Atsakė: „Vakarų“. Klausiu - ar daug kraujo praliejote? Sako: „Daug“. Klausiu - ar žinote, kad tą juostelę Antrajame pasauliniame kare dėvėjo nacių šalininkai – generolo Vlasovo armijos kariškiai? Sako: „O jūs žinote, kad tai Pirmojo pasaulinio simbolis?“ Laidos formate nebespėjau paklaust - kieno gi pusėje netgi tame Pirmajame pasaulinio (arba Didžiajame) kare kovėsi Lenkija ir Pilsudskio legionai, kaip jie tas juosteles mėgo? Prieš nacius ir bolševikus kovojusi Armia Krajowa būtų turėjusi segti tokiam veikėjui kulką kakton, manau. Bet jam juk nė motais, - visada buvo aišku, kad šito veikėjo tikrasis orientyras visai ne Varšuva.

Pirmą kartą be pinigų ir partinių struktūrų paramos ryžęsis prieš traukinį šokti kandidatas nušluostė nosis amžiniems merams ir atrodė kaip gyvas žmogus tarp mumijų, kandidatuojančių, nes „partija liepė“, ar reikia pasitikrinti perspektyvas. Visoks ten „labai durnas“, „marginalas“ ir „kontūzytas“ Naglis Puteikis parodė, kad galima ir šitaip bei paliko konservatorių lyderius galvoti – kaip čia dabar pajūryje susirinkus nors kokių nors balsų.

Pirmą kartau mačiau ir santykine sėkme nepatenkintą šypseną, kuri švietė Zigmanto Balčyčio, nūnai galvojančio – o kas dabar, po velnių, bus, jei aš laimėsiu, veide. Turint omeny, kad jos Ekscelencija pasižymi išskirtiniu talentu vienu sakiniu pasigaminti sau priešą, antras turas, beje, gali būti dramatiškas. Ir nieks kits čia nekalts, o Dalyte, tu pati.