Pilietinė visuomenė – su šeima, valstybe ir verslu nesusijusių institucijų, organizacijų ir individų visuma. Pilietinė visuomenė nėra vieningas darinys. Tai – labiau sfera, kurioje, atskirai nuo valstybės ir verslo, veikia individai bei jų organizacijos, siekdami išsakyti savo nuomonę, iškelti probleminius klausimus ir ieškoti jų sprendimų. Pilietinė visuomenė kartais pristatoma kaip viena iš trijų pagrindinių visuomenės dalių (kitos dvi – valstybė ir verslas), su kuriomis yra tuo pačiu metu tiek ir glaudžiai susijusi, tiek ir konkuruojanti, atsverianti jų įtaką. Aktyvi pilietinė visuomenė prisideda prie socialinių ryšių stiprinimo, didina šalies socialinį kapitalą ir gerina demokratinius procesus.
Europos Sąjungos valstybių vyriausybės nuolat konsultuojasi su pilietine visuomene ir nori, kad ji aktyviau dalyvautų kuriant Europos politiką. Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvoje per dvidešimt keturis nepriklausomybės metus taip ir neatsirado tikros pilietinės visuomenės. Mes taip ir netapome stipria, atsakinga, bendruomeniška bei aktyvia visuomenės dalimi – pilietine visuomene.
Lietuvoje žmonės vis dar pasyvūs, neorganizuoti, bendruomenių nėra, o ten kur jos įsikūrę, jos tiesiog yra epizodiškos ir silpnos.
Lietuvoje žmonės dažnai laukia malonės iš valdžios, kurią rinkti dauguma taip pat tingi arba nemato prasmės dalyvauti rinkimuose, referendumuose ir išsakyti savo asmeninę stiprią poziciją. Kai valdžia išrenkama, ji dažniausiai renkama mažumos šalies gyventojų, nes gyventojai net į populiariausius prezidentinius rinkimus ateina vos kas antras, o ką jau kalbėti apie ne tokius populiarius Europos Parlamento, Seimo ar savivaldybių tarybų rinkimus, kur valdžią sau išsirenka vos daugiau nei trečdalis gyventojų. Visuomenė išrinktos valdžios taip pat nekontroliuoja, nesigilina į priimamus sprendimus.
Politikai dažnai teigia, jog pilietiškumo stoka – tai sovietinis palikimas, kiti tvirtina, jog tikrai pilietinei visuomenei atsirasti tiesiog reikia daugiau laiko. Bet kiek to laiko mums dar reikės, jeigu jau išaugo ir universitetus baigia aktyviausia tautos dalis – jaunimas, kuris užaugo nepriklausomoje valstybėje. Bet to, jų aktyvumo visuomenėje labai trūksta. Daugelis to perspektyvaus jaunimo yra tarp tų, kuriems viskas yra „dzin“. Jie nedalyvauja rinkimuose ir referendumuose ir šiltą vasaros savaitgalį tikrai nesiruošia eiti balsuoti, nes jiems tai neįdomu, nemato tame prasmės: „juk nieko nepakeisi“ – sako daugelis jų.
Kiti, ypač vyresniosios kartos atstovai apskritai nemato prasmės dalyvauti politiniame gyvenime. Jie jaučiasi pavargę nuo gyvenimo darbų, nuo valdžios neteisybės. Jie pyksta dėl per gyvenimą uždirbtų per mažų pensijų ir yra sukaupę atmintyje daugybę skriaudų. Dauguma vyresnės kartos žmonių iš tikrųjų į valdžią dar dažnai žiūri kaip į duotą Dievo, neliečiamą ir nepajudinamą, o didžioji dalis augusių nepriklausomoje Lietuvoje dar nepasiekė to amžiaus, kai pradedama galvoti, kas yra visuomenė, pilietis ar valstybė ir, kokios tamprios yra tarp jų sąsajos.
Mes kartu kūrėme Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, Sausio 13-ąją, kai būtent visuomenės valia lėmė, kuria kryptimi judėsime toliau. To nebuvo iki šiol nei Moldovoje, nei Ukrainoje, nekalbant jau apie Baltarusiją.
O ką mes galime pakeisti, kad gyventume geriau, kad mūsų norai, viltys ir lūkesčiai pildytųsi? Išties – galime labai daug. Visų pirma, dalyvaukime valstybinių – svarbiausių Lietuvos Respublikos sprendimų priėmime.
Jau šį sekmadienį, birželio 29 d., mes galime įrodyti patys sau ir vienas kitam, kad esame brandi, atsakinga pilietinė visuomenė sudalyvaudami referendume. Nelaukdami ir nesiskųsdami tuo, kad visi Lietuvai svarbiausi sprendimai priimami nepatikimų, galbūt net ir korumpuotų politikų.
Užtenka nuolat skųstis ir verkti. Užtenka piktintis ir bambėti susitikus kaimyną ar tolimesnį giminaitį. Užtenka būti pasyviu keleiviu, žiūrinčiu pro rasotą langą kaip pro šalį bėga gyvenimo kelias. Reikia imti vairą į savo rankas ir sukti jį ta kryptimi, kuria mes tikrai tikime ir prisiimti atsakomybę už priimamus sprendimus, o ne tų sprendimų įgyvendinimą palikti kitiems, kurie dažniausiai sudaro mažumą ir ant kurių mes po to labai riebiai burnojame.
Jau šį sekmadienį kiekvienas iš mūsų privalome ateiti į referendumą ir išsakyti savo tvirtą asmeninę poziciją, kokia ji bebūtų, nes ji yra sava, pasverta bei apsvarstyta ir jos niekas papirkti ar pakeisti negali. Ir nereikia bijoti, kad jūsų pozicija galbūt net nebus tokia, kokią priims dauguma referendume dalyvausiančių. Svarbiausia, kad mes kiekvienas žinosime, kad ji yra tikra ir tvirta – mūsų asmeninė pozicija, už kurią kiekvienas prisiimame atsakomybę.
O nedalyvavimas Lietuvai svarbiuose sprendimuose yra abejingumo požymis, už kurių stipri pilietinė visuomenė niekuomet nesislepia.