Darbas, prilygintas nusikaltimui

Ekspertai.eu jau rašė, kad protestuodami prieš fotografo Deniso Siniakovo areštą, kai kurie Rusijos masinių informavimo priemonių tinklalapiai rugsėjo 26 d. vietoje įprastų nuotraukų įkėlė juodus kvadratus arba stačiakampius. Prie protesto prisidėjo TV kompanija „Dožd“, „Lenta.ru“, „Echo Moskvy“, „Russkaja planeta“, „Bolšoj gorod“ ir kiti, net valdžiai lojalus NTV. Tęsdami temą, siūlome Laisvės (Svoboda) radijo žurnalistės Jelenos Rykovcevos parengtos laidos šifruotę.

Jelena Rykovceva: Mūsų svečias – Jurijus Rostas, „Novaja gazeta“ žurnalistas, su kuriuo kalbėsimės apie fotokorespondento Deniso Siniakovo areštą. Šis žurnalistas fotografavo „Greenpeace“ operaciją Arkties vandenyne. Žmogų areštavo, pasodino, kol kas – dviem mėnesiams. Kodėl reikėjo būtent areštuoti? Pacituosiu kelias frazes iš laikraščio „Tvoj den“.

„Šis aktyvistas gali tęsti nusikalstamą veiklą, nes yra gerai organizuotos nusikalstamos grupės narys”, – Murmansko teisme pareiškė vienas iš teisėjų.

„Mano nusikalstama veikla – tai žurnalistika. Aš ir toliau ja užsiimsiu”, – atsakė D. Siniakovas.

Štai toks dialogas.

Anot policijos, areštui pakanka pagrindo, nes teisiamasis darbo reikalais dažnai vyksta į užsienį.

„Aš negaliu pasislėpti. Turiu vaiką, kurį reikia maitinti ir vedžioti į darželį. Aš jį myliu ir niekur neišvažiuosiu”, – pasakė D. Siniakovas. Tačiau teisėjas nepriėmė jokių argumentų.

Taigi, fotografą areštavo todėl, kad jis fotografavo šią akciją.

D. Siniakovas yra gerai žinomas profesionalų aplinkoje. Žurnalas „Afiša“ išspausdino jo interviu rubrikoje „Geriausi šalies fotografai“. 2010-iais jis gavo Fotožurnalistikos vystymo fondo III premiją, – tai didžiausias Rusijos dokumentinės fotografijos konkursas, skirtas masinėse informavimo priemonėse dirbantiems fotografams, – nominacijoje „Naujienos. Pavieniai kadrai“. Taip įvertinta jo fotografija iš atsisveikinimo su patriarchu Aleksejumi II Maskvos Kristaus Išganytojo šventykloje 2008 metų gruodžio 8 dieną.

2012 metais Dokumentinės fotografijos centras FOTODOC, esantis prie Sacharovo centro, paskelbė konkurso „Mažumos 2012“ rezultatus. Denisas gavo premiją už seriją „Besikeičiantis Rusijos veidas“. Tai serija apie imigrantus.

Jis dirbo „France Press“, „Reuters“, bendradarbiavo su „Lenta.ru“, „Ogoniok“ ir „Greenpeace“ interneto puslapiu. Pavyzdžiui, viena jo nuotraukų – iš „Greenpeace“ akcijos apsaugok Arktį, kuri vyko taip pat ir Rusijoje. Maskvos upe ant improvizuotos ledo lyties plaukia baltojo lokio kostiumą vilkintis „Greenpeace“ aktyvistas.

Dar priminsiu, ką prieš porą metų mūsų radijui kalbėjo pats Denisas Siniakovas:

Kiekvieną kartą, kai kur nors važiuoju, stengiuosi pasakoti apie žmones. Ne apie sprogstančią techniką, ideologijų susidūrimus ir panašiai, – tiesiog apie žmones. Todėl, kad iš ten išvažiavęs jaučiuosi kaltas prieš juos: juk aš galiu sugrįžti į savo butą Maskvoje, į komfortiškas gyvenimo sąlygas, o jie taip ir liks ten.

Štai jūs klausėte, ar svarbu būti arti įvykio, kad padarytum fotografiją. Paprastai fotografas net ne visada supranta, kad priartėjo pernelyg greitai ir atsidūrė pernelyg arti tos vietos, kur iš tikrųjų pavojinga. Daugybę kartų girdėjau nuomonę, kad geriausios fotografijos padaromos ne priešakinėje linijoje, o už dešimties kilometrų, ligoninėse, pabėgėlių stovyklose ir taip toliau. Tačiau tai neįmanoma... Neįmanoma savęs sustabdyti. Atėjau į fotografiją kaip naujienų fotografas, kad būčiau naujienų dalyvis, tarsi liudininkas. Štai važiuoja „Vostok“ bataliono kolona ir yra galimybė patekti į jų šarvuotį, ir aš vargiai rasiu savyje jėgų pasakyti: „Ne, aš su jais nevažiuosiu.“ Aišku, kad jie važiuoja, pavyzdžiui, į gruzinų kaimą. Vėliau aš sau tiesiog neatleisčiau, kad nevažiavau su jais, jei ten būtų buvę kas nors svarbaus.
 
Taip apie savo darbą pasakojo Denisas Siniakovas.

O dabar grįžkime prie to, kas įvyko prieš kelias dienas, kai „Greenpeace“ aktyvistai norėjo užlipti ant naftos platformos ir iškelti savo plakatą. D. Siniakovas prieš areštą spėjo aprašyti įvykius savo tinklaraštyje:

Mes susitikome su pakrantės apsaugos laivu Nr. 058 dar prieš dvi dienas, keliaudami prie platformos „Prirazlomnaja“. Visą tą laiką jie mus lydėjo, sugriovę mano tvirtą įsitikinimą, kad platformos apsaugai nėra pasiruošta.

4 val. ryto nuo „Greenpeace“ laivo „Arctic Sunrise“ buvo nuleistos ir link platformos pajudėjo dvi valtys su alpinistais. Jie ruošėsi pritvirtinti virves ir ant platformos sienos iškelti plakatą, kad pradėtų protestą prieš naftos gavybą Arktyje. Mano supratimu, tai buvo savižudybė, turint omenyje tas pajėgas, kurios jau kelias paras nenuleido nuo mūsų laivo akių...

Judėjimas buvo iš karto pastebėtas, ir prie platformos beveik kartu su „Greenpeace” priartėjo valtys su grėsmingai atrodančiais kaukėtais žmonėmis iš kranto apsaugos laivo. Baisiausiai atrodė tvirtas karininkas, komandavęs pavaldiniams, kurie, manyčiau, buvo šauktiniai.

Nepaisant prieblandos, ugniagesių žarnų ir pasieniečių valties, alpinistams pavyko užmesti ant platformos virves.

Deniso Siniakovo nuotr.

Po minutės į pagalbą atplaukė dar trys valtys iš „Greenpeace“ laivo, ir tuomet prasidėjo tai, ką aš mačiau tik vietose, kurios vadinamos karštomis. Pasieniečiai, regis, prarado savitvardą. Jie rėkė ir kreipė ginklus į aktyvistus, pradėjo šaudyti į orą ir vandenį. Šauktinis neištvėrė ir, pagriebęs peilį, ėmė juo mosikuoti prieš mūsų laivininko Frenko veidą.

Visos mano mintys – kaip nufotografuoti? Kaip? Tamsa ir kamerą užliejantis vanduo beveik nepaliko galimybių.

Nepaisant grasinimų panaudoti šaunamąjį ginklą ir peilius (iš viso buvo iššauta apie 20 kartų), alpinistams pavyko pritvirtinti virves. Jomis ėmė kopti alpinistai Marcas Polas iš Šveicarijos ir Sini Saarela iš Suomijos. Vėliau Sini atsidūrė vandenyje.

Septynios motorinės valtys stumdėsi keistoje marmalynėje, į kelių sraigtus įsisuko nupjautos virvės. Pasieniečiai peiliais pradūrė kelias „Greenpeace“ valtis, privertė jas atsitraukti, o alpinistus – nusileisti iš 20 metrų aukščio. Nutempę žmones į savo valtis, pasieniečiai nusivežė juos į pasienio apsaugos laivą, šaudydami į įkandin plaukiančias ekologų valtis.

Aš primygtinai kviečiu visus prisidėti prie aktyvistų išlaisvinimo kovos, nes jų kaltė yra tik tai, kad jie nuoširdžiai tiki naftos gavybos Arktyje pražūtingumu.

Keturios iš penkių „Greenpeace“ valčių sugadintos, ir dabar Bigas Johnas iš „Arctic Sunrise“ užsiima jų remontu. Niekas neketina pasiduoti, ir tai, kas įvyko, nieko neišgąsdino. Tai būtent tas „Greenpeace“, kurį aš įsimylėjau dar būdamas moksleivis.
 
Jelena Rykovceva: Tai savo tinklaraštyje papasakojo D. Siniakovas, prašydamas, kad apgintume kitus žmones. Tada jis dar nežinojo, kad teks ginti jį patį. Šiandien, išreiškiant palaikymą D. Siniakovui, kelios masinio informavimo priemonės – tarp jų net ir NTV – savo interneto puslapiuose uždengė fotografijas juoda arba pilka spalva.

D. Siniakovas jau ne pirmą kartą patenka į konfliktus. Buvo atvejis 2005-iais: nacionalbolševikai, kovoję, kad juos užregistruotų kaip partiją, sėdėjo kažkokiame bute ir rengė dokumentus registracijai, o pro duris ėmė laužtis milicija. Kartu su nacionalbolševikais tąkart buvo sulaikyti advokatas Džalilis Sirožidinovas, „France Press“ korespondentas D. Siniakovas, „Ren TV“ operatorius Michailas Orlovas ir Sergejus Rožencevas bei „Kommersant“ fotokorespondentas Ilja Pitaliovas.

Po dvejų metų – rinkimai Maskvos srityje, ir Limonovo šalininkai protestuoja, nes jų taip ir neužregistravo. Trys partijos nariai pabandė uždegti fakelą rinkimų štabe. Sulaikė ne tik juos, bet ir tris ten buvusius žurnalistus, tarp jų ir „Reuters“ agentūros bendradarbį D. Siniakovą. Štai taip jis pakliūdavo į tokias situacijas.

Jurijus Rostas: Tai normalu. Tai, kas šiandien vyksta, – tai profesijos draudimas. Kitados, kai Amerika buvo kapitalistinis priešas, o mes – komunistinis rytojus, girdėjome, kad toje Amerikoje buvo toks baisus straipsnis, jog fotokorespondentas turi būti įvykių centre, kad pateiktų pasauliui jų vaizdą. Objektyvas nemeluoja. Vėliau galima atranka, tačiau jis gali užfiksuoti tik tai, kas vyksta iš tiesų. Taip buvo visada, visų karų metu. Per visus karus fotografai dirbo labai arti įvykių. Teleobjektyvu nei karo nufotografuosi, nei svarbių įvykių. Reikia būti šalia, fotografuoti iš visai arti. Kartais net ryškumo nenustatai, o tiesiog fotografuoji. Tai ne teisė, tai pareiga fotografuoti viską, ką matai.
 
Jelena Rykovceva: Bet jis, pasirodo, fotografuoja įvykius, kurie gali nepatikti valdžiai...

Jurijus Rostas: Nė vienas iš „Greenpeace“ įvykių nepatinka valdžiai. Tai tokia provokuojanti organizacija. Jei nekalbėtume apie konspirologiją, o imtume bendrą „Greenpeace“ idėją, tai ji nuostabi. Jie priima pasaulį kaip vieningą erdvę ir mano, kad kiekvieną atskirą konkrečią šalį galima išsaugoti tik išsaugojus pasaulį. Negalima išsaugoti vienos šalies, neįmanoma, kad Ukrainoje būtų tyras oras, o Baltarusijoje oro nebūtų išvis. Taip nebūna. Sienomis pasaulis padalintas labai sąlygiškai. Tos sienos keitėsi per visą istoriją ir dar keisis, kad ir kaip jas įtvirtintų. Tačiau yra jėgos, kurios laisvai kerta tas sienas, – tai vėjas, šviesa, vanduo.

Jelena Rykovceva: ... „Gazprom“.

Jurijus Rostas: „Gazprom“ – laikinas reiškinys, šiandien yra, o rytoj jau ne. Aš manau, kad kaip tik fotokorespondentai daugiausia turi atstovauti Žemei. Dažniau jie pateikia kokią nors pusę. Seniau, tarkim, prieš 20–25 metus, buvo tokia kompanija – stringeriai; tai buvo žmonės, kurie niekur nebuvo akredituoti. Iš tikrųjų, žmogus, dalyvaujantis įvykiuose su fotoaparatu, ne su ginklu, turi tokią teisę. Ir štai tokia teise naudojosi laisvieji šauliai, stringeriai, kurių dėka mes labai daug žinojome apie tai, kas vyko lokaliuose karuose. Nes niekas, net daugelis laikraščių, nerizikuodavo ten siųsti savo fotografų ir operatorių. Aš nežinau, kur šiandien yra Edikas Džafarovas, garsusis tų laikų stringeris, bet visas pasaulis matė įvykius jo akimis. Jis nebuvo už ką nors, jis buvo už informaciją. Jam už tai mokėjo, savaime suprantama, kaip už bet kokį darbą, ir jis neturėjo to daryti veltui. Ir fotografas privalo turėti neliečiamybę, nepaisant to, kokie tos šalies įstatymai. Vėliau, kai jis išryškins savo padarytas nuotraukas, gali paaiškėti, kad ta šalis, kuri jį dabar sodina, yra labiau suinteresuota tomis nuotraukomis nei ta, kuri jį gina. Nežinia, kaip pasisuks.

Aš žinau tuos „Greenpeace“ laivus. Nereikia galvoti, kad ten kokie nors kapitalizmo veikėjai, kurie puola mūsų socialistinę tėvynę. Ten įvairūs žmonės, kiek žinau, bene 20-ies šalių atstovai. Tai tokia kompanija, kur yra, be abejonės, linksmo flibustjeriškumo.

Jelena Rykovceva: Robinai hudai.

Jurijus Rostas: Aš taip galvoju, jei už jų nestovi kokia nors gudri sistema. Nemanykite, kad jie šiaip sau atplaukė prie mūsų vargšės platformos, – ji, aišku, baisiai teršia. Manau, jei jie galėtų pereiti per mūsų nelaimingą Rusiją, galėtų daug įdomaus rasti tundroje, kur voliojasi milijonai geležinių degalų statinių, griaunančių ekologiją. Jie kimba į atlapus visiems.

Jelena Rykovceva: T. y. jiems nesvarbu – raudoni ar balti?

Jurijus Rostas: Norėčiau taip galvoti. Bent jau po to, kai kartu su amerikiečiais burlaiviu perplaukėme vandenyną ir pakeliui sutikome „Greenpeace“ laivą. Toks nedidelis laivelis, kuriame buvo simpatiški jaunuoliai, drąsūs, linksmi, iš įvairių pasaulio šalių. Mes taip pat mėginome atlikti ekologinę funkciją: semtuvais sėmėme vandenyno vandenį ir matėme, kad ten labai daug naftos. Ta „Greenpeace“ akija buvo drąsi. Tuo metu amerikiečiai gramzdino povandeninį laivą „Pensilvanija“, ir jie nutarė demonstratyviai, visos vadovybės akyse, užsilipti ant to laivo. Jie šiek tiek linkę į teatrinį gestą, ir tai suprantama. Čia lokys ant ledo, o ten – geltona valtis. Yellow Submarine, kaip „The Beatles“ ženklas. Jie kvietė ir mane, bet man neužteko drąsos ir užteko proto ten nelįsti. Fotografavau teleobjektyvu – nieko neišėjo, reikėjo fotografuoti iš arti.

Žuvo daug karo fotokorespondentų, fotografavusių normaliais objektyvais. Bet kodėl mes neturime išsamaus fotografinio karo vaizdo, kokį norėtume turėti? Todėl, kad tiems žmonėms nepriklausė jų užfiksuota informacija. Jie gaudavo tam tikrą juostelių skaičių ir tas juosteles grąžindavo ryškinti, o cenzūra atrinkdavo, ką galima spausdinti, o ko – ne. Aš nežinau, ar būdavo naikinami tie kadrai, kurių negalima spausdinti, bet manau, kad tikrasis karas yra ir tuose kadruose. Tačiau būta ir fotografų, kurie įsigudrindavo vis dėlto išsaugoti ir tuos kadrus. Aš jau nekalbu apie didžiuosius karo fotografus, – jie visi dirbo, beje, vaikščiodami ties gyvenimo ir mirties riba. Jie visi ėjo į priešakines linijas, kai kurie net į žvalgybą. Chaldėjus lipo ant Reichstago, kai šaudė, su vėliava. Tuos kadrus išsaugojo Gagarinas. Ir per tuos kadrus mes matome įvykius tokius, kokie jie buvo.

Jelena Rykovceva: Kaktomuša.

Jurijus Rostas: Jie fotografavo ir vokiečių kareivius, ir mūsiškius. Buvo matyti, kokiomis sąlygomis mūsų kareiviai kariavo. Mums dabar reikalingi tie kadrai, o mes jų negalime gauti. Mums jų reikia, kad galėtume suprasti tos pergalės didingumą. Todėl fotografų negalima sodinti, negalima jų areštuoti. Reikia sukurti jiems sąlygas, juos branginti. Net ir tokiose karo taisyklių prasme laukinėse vietose kaip Artimųjų Rytų šalys – net ir ten fotografai fotografavo, slėpėsi, bėgo... Kartais juos pagaudavo, vėliau paleisdavo, nes suprato, kad tai fotografas, jis reikalingas. Tai beprotystė, jokių piratavimo požymių toje „Greepeace“ akcijoje nėra.

Jelena Rykovceva: O gal tai speciali parodomoji akcija – štai, žiūrėkit, Rusijos teismas nepriklauso nuo prezidento nuomonės? Juk prezidentas V. Putinas pasakė, kad tai nebuvo piratavimas, o teismas mano, kad buvo. Vadinasi, teismas yra nepriklausomas, nesiklauso prezidento.

Jurijus Rostas: Gal praeis dar kiek laiko, ir jie susivoks. Daugybė žmonių mėgina susigaudyti. Kaip būdavo su mada? Jei Niujorke dėvėjo sijoną 7 cm virš kelio, Maskvoje – 10, o Aukšutiniame Voločioke – 20. Visi mėgina atspėti, ko nori aukščiausioji valdžia. Nėra įstatymų, jie nevykdomi. Tai tiesiog bėda. Bet juk „Greenpeace” akcijos esmė – kad sužinotų. Aš nežinojau apie tą platfomą, kol jų nesupakavo. Aš nežinojau, kad ji sena, nežinojau, kad ten saugoma nafta, aš maniau, kad ji ten išgaunama. Neduokdie, kokios nors baisios audros metu ta platforma apvirs, išsilies nafa ir žus žmonės. Dabar aš apie tai sužinojau. Štai ir visa akcijos užduotis.

Jelena Rykovceva: Iš tiesų kyla klausimas, kodėl valdžia skiria šiai istorijai tokį dėmesį? Net jūs nežinojote apie tą platformą jokių detalių, o dabar žino visi. Sakėte, kad „Greenpeace“ dažnai rengia provokacines akcijas. 

Jurijus Rostas: O kas čia blogo? Priklauso nuo to, kokia provokacija. Ar manote, kad jie būtų užėmę platformą, užsukę kranus ir nutraukę tiekimą? Jie neturėjo tokios užduoties. Jų tikslas – pritraukti dėmesį. Tai tarsi teatro veiksmas. Kokia teatro veiksmo užduotis?

Jelena Rykovceva: Pralinksminti publiką. Patraukti dėmesį.

Jurijus Rostas: Ir drauge galbūt apšviesti. Ir čia tas pats. Jie neturėjo užduoties užgrobti ir pasisavinti arba parduoti tą naftą už grašius Ukrainai. Pritraukti dėmesį. Štai jie ir pritraukė. Mes jiems, kaip įprasta, savo kvailumu padėjome. Būtų nufotografavę tą platformą, iškabinę plakatą. Puiku, dėkojame. Visas pasaulis būtų apie tai pamiršęs per vieną sekundę.

Jelena Rykovceva: Tad šiandien fiksuojame akivaizdžius dalykus: nesąmonę, kad Denisą pasodino, beprotybę, kad galima pasodinti žmogų, atliekantį savo profesinę pareigą, apkaltinus jį piratavimu.
 
Jurijus Rostas: Mes nesame geri.

Jelena Rykovceva: Kuria prasme?

Jurijus Rostas: Mes, kaip kokie nevisaverčiai, visą laiką stengiamės nubausti. Aš galvoju apie tas merginas – Tolokonikovą ir Aliochiną, kurios dainavo šventykloje („Pussy Riot” narės, įkalintos už dainos „Dievo Motina, išvaryk Putiną“ atlikimą cerkvėje, – vert. past.). Būtų liepę joms iššluoti gatvę, pasakę: merginos, jūs daugiau taip nedarykite. Ir visi būtų pamiršę. O dabar valdžia užaugins protingą, dalykišką, raštingą ir labai principingą jauną moterį, kuri laikui bėgant gali tapti labai rimta šalyje politinė lyderė.

Jelena Rykovceva: Tos valdžios oponentė.

Jurijus Rostas: Be to, argumentų turinti oponentė. Tai padarė pati valdžia. Man jų labai gaila, bet aš tikiuosi, kad viskas bus gerai ir jos išeis į laisvę subrendusios, protingos ir labai argumentuotos kovotojos.
 
Jelena Rykovceva: Kaip ištraukti iš kalėjimo tą vaikiną?

Jurijus Rostas: Ar tik tą vaikiną? O tas merginas? Manau, didelė dalis gyventojų, kurie galbūt nėra jūsų radijo klausytojai, pasakys: ir teisingai, kokio velnio reikėjo lipti ant tos platformos. Pagal įstatymą gal ir nereikia lipti. Bet yra ir kitas klausimas – o kokio velnio su ta platforma lįsti į Šiaurės jūrą? Amerikiečiai išpylė milžinišką kiekį naftos. Žmonės bijo. Jei mes uždengsime vandenyną naftos plėvele, niekam gerai nebus. Niekas negalvoja, kad žemė – tai vientisa ekosistema. Ir žmogus – tai amaras, kuris tą sistemą valgo. Ir jis prisivalgys.

Jelena Rykovceva: Priminsiu, ką eteryje pasakė Denisas: „Man atrodo, kad fotografas ne visada supranta, kad atsidūrė pernelyg greitai ir pernelyg arti tos vietos, kur iš tikrųjų pavojinga.“ Ar jums yra nutikę kas nors panašaus? Kad įklimptumėte nejučia, pats to nespėjęs suvokti?

Jurijus Rostas: Buvo tokių atvejų, kai bėgi ir supranti, jog galėjo pataikyti ir į tave. Profesinis smalsumas – labai svarbus dalykas, ypač fotografuojančiam žmogui.

Jelena Rykovceva: O savisaugos instinktas?

Jurijus Rostas: Tai sudėtinga istorija. Nežinau, kaip kitiems, bet aš turiu jausmą, kad aparatas apsaugo. Jei aš einu be aparato – aš nuogas. Jei einu su aparatu ir fotografuoju, jaučiu, kad jis mane apsaugo. Dabar jau, žinoma, niekur nenuvažiuosiu ir nenubėgsiu apsikarstęs 7 kilogramais svorio. Tačiau kai bėgiojau, buvo toks jausmas: išsitraukei aparatą – apsigynei. Tai profesinė apsauga. Lygiai taip pat ir rašantys korespondentai – kol sėdi su užrašų knygele ir rašo, tol negalvoja apie pavojų. Nes rašančiam atrodo, tarsi tavęs negali sužeisti arba užmušti, nes niekam nedarai nieko bloga... Aišku, žūdavo. Fronto kino operatoriai – jų labai daug žuvo. Nes, kitaip nei fotografui, kuris padaręs vieną kadrą bėgo slėptis, anam reikėjo nufilmuoti ilgą planą...

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: http://www.svoboda.org/content/transcript/25119279.html
http://www.svoboda.org/content/article/25118834.html