Darius Kuolys: Lietuvos putinizavimas temdo pirmininkavimo šventę

Liepos 3 dieną Lietuva oficialiai pradeda pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Kol kas mūsų valdžios atstovai nesiėmė diskutuoti, kokių iniciatyvų rengiamasi imtis koordinuojant ES veiklą. Kokiose srityse Lietuva stengsis išlaikyti savo suverenumą, sugebės suformuoti savarankišką nuomonę, pateiks visai ES svarbių pasiūlymų? Apie tai su visuomene nediskutavo nei prezidentė, nei ministras pirmininkas, nei didžiųjų partijų atstovai. Tokiomis svarbiomis progomis apima sveikas noras pasididžiuoti prieš Europą. Bandoma pasigirti stabiliu mūsų krašto ekonomikos augimu, kai euro zonoje tęsiasi stagnacija. Tiesa, milžiniška dalis žmonių Lietuvoje kapstosi žemiau skurdo ribos, o kiti pabėgo uždarbiauti svetur. Bandoma pasidžiaugti naujai susikūrusiomis demokratijos tradicijomis. Deja, jos vis labiau panašėja į demokratijos parodiją. Stengiamasi nublizginti sostinės fasadą. Tačiau tai panašėja į pasirengimą Dainų šventei, o ne į nusiteikimą rimtam darbui. Apie tai, kas temdo būsimą pirmininkavimo šventę, Marius Matulevičius kalbasi su visuomenininku, Vilniaus universiteto docentu DARIUMI KUOLIU.

Lyg ir garbingai pasitinkame ES pirmininkavimą – sutaisyti šaligatviai, išlygintos gatvės. Taip pat atrodo, kad lieka baisių, neužtaisytų duobių viešajame gyvenime. Ar nebus taip, kad pirmininkaudami galime nekaip pasirodyti per artimiausią pusmetį Europos akyse?

Didžiausios yra tapatybės duobės. Mes imamės pirmininkauti Europos Sąjungai, neturėdami aiškesnio Lietuvos projekto ir pačios Europos vaizdinio. Nuo visuomenės atitolę Lietuvos politikai neišnaudojo rengimosi pirmininkavimui viešoms diskusijoms. Mes galėjome labai rimtai aptarti Lietuvos, kaip europinės valstybės, perspektyvas, apsvarstyti Europos Sąjungos projektą: kokio mes jo norėtume, kokius iššūkius tam projektui regime, kaip į tuos iššūkius turėtume atsakyti? Tada Lietuva būtų rimčiau pasirengusi pirmininkavimui, o Lietuvos ministrų, prezidentės, Seimo veiksmai būtų įgiję tvirtesnę visuomenės paramą.

Dabar visuomenė stebės pirmininkavimą kaip jai svetimą funkcionierių žaidimą, pagrįstai manydama, kad vietiniai funkcionieriai tik patetiškai atliks jiems iš šalies primestą vaidmenį. Tiesa, pats Europos Sąjungos projektas yra gerokai atitrūkęs nuo Europos visuomenių. Tai bendra ES problema. Tačiau Lietuvos valdžia, pasak prezidentės, norinti rodyti pavyzdį Europai, galėjo imtis kitokios taktikos: būsimą ES darbotvarkę atvirai aptarti su krašto piliečiais. Deja, Lietuvos valdžia savo visuomenės bijo.

Lietuva imasi pirmininkauti ES būdama nutolusi nuo Europos vertybių, nuo europinės demokratijos. Lietuvos valstybė vis labiau „rusena“ – vis plačiau atsiveria Rusijos projektui. Lietuvos politinės elgsenos ir viešos retorikos vis labiau primena Vladimiro Putino Rusiją. Mūsų politikai ir politikos apžvalgininkai gąsdina mus Rusijos grėsmėmis, bet patys perima rytietiškas elgsenas, laikysenas ir kalbėsenas. Kai kurie Vakarų politologai pagrįstai kalba apie vykstančią pokomunistinės erdvės putinizaciją. Pastarųjų metų Lietuvos tikrovė šį procesą tiesiog iliustruoja. Mūsų valdžios žmonės, kurie Lietuvai pirmininkaujant ES vaidins europiečius, iš tiesų yra per daug arti Rusijos. Jie, matyt, mokės patenkinamai atlikti tam tikras formalias procedūras, bet kalbėti apie Europą iš esmės, kalbėti kaip europiečiai, deja, nesugebės.

Po truputį Lietuvos pareigūnai įgyvendina seną viziją tarpininkauti tarp Rytų ir Vakarų – aukšti Lietuvos saugumo pareigūnai jau gauna pagyrimo raštus iš Rusijos specialiųjų tarnybų...

Taip, mūsų valdžios elgesy esama tam tikro makabriškumo. Valstybės saugumo departamentas viešai įspėja apie Rusijos FSB keliamus pavojus ir rengia su FSB bendras operacijas prieš Lietuvos piliečius. Ar per nepriklausomybės metus mums buvo tekę girdėti, kad į Vilnių atvykę FSB pareigūnai čia tardytų mūsų piliečius, kad mūsų valdžios persekiojami Lietuvos gyventojai prašytųsi politinio prieglobsčio ES, NATO šalyse ir jo sulauktų? Tai šių dienų istorijos. Eglės Kusaitės, Šarūno Paberaliaus, Gatajevų šeimos politinės bylos – tai putinizacijos ženklai. Įsidėmėtina, kad Lietuvos valdžia pabrėžtinai juos nutyli, jų nekomentuoja. Lietuvoje atsivėrė didžiulis atotrūkis tarp tikrovės ir oficialiosios retorikos: deformuotą pokomunistinę tikrovę mėginama pridengti europiniu žodynu. Beje, toks atotrūkis labai primena sovietmečio patirtis. Ir tai rimta Lietuvos drama: politinės tikrovės ir politinės retorikos išsiskyrimas.

Vienas ryškiausių Rusijos sugrįžimo požymių – valdžios ir ją remiančių viešųjų komentatorių demonstruojama panieka žmonėms, neapykanta savo krašto visuomenei, tautai. Bolševikų perversmo metais kai kurie rusų religiniai filosofai yra analizavę neapykantą savai tautai kaip Rusijos visuomenės bruožą. Galime matyti, kaip šis bruožas išryškėja šiandienos Lietuvoje: piliečiai, kurių nuomonės skiriasi nuo valdžios nuomonės, valdžios kontroliuojamoje „viešojoje erdvėje“ yra paprasčiausiai suniekinami ir marginalizuojami.

Manote, kad tai daroma specialiai?

Tiesiog suveikia seni sovietiniai instinktai: valdžios priešą reikia demaskuoti ir moraliai sunaikinti. Rusų filosofas Michailas Bachtinas Stalino laikais yra pastebėjęs, kad propagandinė retorika siekia sunaikinti žmogaus būtį, atimti iš žmogaus ateitį. Agresyvi retorinė kalba žmogų apsupa, pažemina ir moraliai nužudo.

Mūsų propagandinė žiniasklaida ir jėgos struktūros vis dažniau pasitelkia šią žudančią retorikos galią. Įsidėmėtinas elgesys su Žygaičių bendruomene. Žmonės paklausė, kas bus su valdžios parceliuojama jų tėvų ir protėvių žeme, ir iš pagrindinių politikos komentatorių bei politikų sulaukė paniekos pliūpsnio – jie esą progreso kliūtis, kurią būtina valingai nušluoti nuo valstybės kelio.

Moraliai jautrūs žmonės susirinko Garliavoje, klausdami, ar teisingai valdžia elgiasi su galima nusikaltimo auka. Prieš juos iš karto mestos didelės VSD provokatorių ir valdomos žiniasklaidos pajėgos: visuomenei sukurtas atgrasus siautėjančios minios vaizdinys. Paskui be skrupulų pasiunčiamos ginkluotos pajėgos, kurios imasi ritualinio sadizmo – genitalijų traiškymo. Tai, beje, senas, dar Jono Žiauriojo Maskvoje praktikuotas kankinimo būdas, sovietų naudotas Rainiuose ir prieš lietuvių partizanus pokaryje. Ir toks sadizmas po nuveikto propagandinio darbo jau nepiktina „mielų Lietuvos žmonių“ – juk valdžia buvo priversta imtis smurto prieš mūsų pažangios visuomenės, mūsų „teisinės valstybės“ priešus.

Prisiminkime: labai panašiai „liaudies priešus“ žemino ir naikino sovietinė propaganda. Tiesa, Komjaunimo tiesa kūrė atgrasius sesers Nijolės Sadūnaitės, kunigo Alfonso Svarinsko paveikslus – visiems turėjo būti aišku, kad jie verti kalėjimo. Tą patį darė ir nacių propaganda: prieš pogromus: prieš „žydų klausimo sprendimą“ vokiečiams buvo teigiama, kad žydai – „niekingi padarai“, eliminuotini iš „padorios visuomenės“, kad jie neverti žmogiškos atjautos ir solidarumo. Ir dauguma „padoriųjų vokiečių“ su tuo sutiko.

Taip, šiandienos Lietuvoje veikia senos, gerai išmėgintos propagandos technologijos. Jomis valdžia pradeda grįsti santykius su piliečiais. Galios struktūros imasi viešo žmonių žeminimo ir niekinimo, imasi patyčių. Stebimės, kodėl Lietuvos mokyklose tiek daug patyčių, bet juk mūsų „viešoji erdvė“ konstruojama patyčių pagrindu. Kiek viešų patyčių sulaukė žuvęs pulkininkas Vytautas Pociūnas? Su kokiu pasimėgavimu buvo žeminami Seimui liudiję kontržvalgybininkai Vytautas Damulis ir Kastytis Braziulis? Kaip šmeižti, niekinti buvę FNTT vadovai, šaipytasi iš Ligito Kernagio vadovautos Seimo Antikorupcijos komisijos? Kaip ilgai ir išradingai VSD, teisėtvarka ir jai atitarianti žiniasklaida tyčiojosi iš „tarptautinio teroristų tinklo organizatorės“ Eglės Kusaitės, merginos, kuriai tiesiog buvo reikalinga psichologinė pagalba. Kitą mergaitę – iš Garliavos – mūsų valdžia daugiau kaip metus yra oficialiai pavertusi „valstybės paslaptimi“. Ją jėga iš gimtųjų namų išnešęs advokatas Gintaras Černiauskas propagandos herojizuojamas, o prokurorai ir teismai paskelbia, kad jokio smurto Garliavoje niekad nebuvę. Suvokiame, kad taip akiplėšiškai savivaliaudama ir meluodama valdžia tyčiojasi iš mūsų visų, tyčiojasi iš visuomenės, bet tas patyčias nuryjame, su jomis susitaikome. Žiūrėk – net mėginame kartu su galingaisiais iš aukų šaipytis. Pokaryje tarybinė liaudis buvo žeminama panašiai: verčiama tikėti, kad žydų kilmės gydytojai esą žmonių nuodytojai, kad Lietuvos partizanai – teroristai.

Toks susigyvenimas su patyčiomis yra nelaisvos, savigarbos stokojančios visuomenės bruožas. Mes pradedame kartu su galios struktūromis neigti tikrovę. Einame į suokalbį su valdžia: leidžiame jai meluoti, smurtauti, savivaliauti, sutinkame nereikalauti, kad ji paaiškintų savo veiksmus ir už juos atsakytų.

Kodėl ta tylioji dauguma yra tokia didelė? Dažnai paminėtieji įvykiai yra pateikiami kaip pavieniai atvejai, kurie yra šiek tiek anomališki, kurie trukdo piliečių gyvenimo ramybę. Ne vienas mano, jog geriau dėl jų nekvaršinti galvos, nedrumsti savo susikurto Lietuvos vaizdo...

Esame pokolonijinė, pokomunistinė visuomenė su visomis tokios visuomenės ydomis: servilizmu, savarankiškumo ir orumo stygiumi. Labai svarbu, kaip save kursime toliau: ar su ydomis grumsimės, ar jas įtvirtinsime kaip bendro gyvenimo principus?

Juk propagandinė žiniasklaida teigia tam tikrus sektinus elgesio stereotipus: prisitaikyk prie galios struktūrų, niekink silpnesnį, nusilenk stipresniam, nekelk nepatogių klausimų. Jaunieji politologai ir žurnalistai jau žino, kaip kalbėti, kaip sekti oficialią Lietuvos sėkmės istoriją, kaip demaskuoti ir triuškinti valstybės priešus. Jaunimas mokosi prisitaikyti prie fasadinės Lietuvos demokratijos, intuityviai perima tam tikrus elgesio modelius. Juk mato, kad šie modeliai veikia, kad jie padeda įsitvirtinti visuomenėje. Kokias puikias gyvenimo pamokas šiandien gauna iš savo miesto mero Druskininkų jaunuoliai? Įgijęs galią, gali grobti svetimą žemę, naikinti tau neįtikusius žmones, griauti jų meno kūrinius, ir būsi Lietuvos valdžios ir žiniasklaidos šlovinamas, net Mokslų akademijos gerbiamas.

Filosofas Stasys Šalkauskis su liūdesiu yra kalbėjęs apie pusinteligenčius – šiek tiek prakutusius, prasilavinusius, bet nedrįstančius gyvenime savarankiškos pozicijos užimti žmones. Būtent iš jų kylanti grėsmė laisvai visuomenei, laisvai valstybei. Mat jie su panieka žiūri į nepriklausomus, už save laisvesnius asmenis, jaučia iš jų pavojų savo saugiai egzistencijai. Būtent jais remiasi paklusni, ciniška, moralinio jautrumo atsisakiusi, su prievarta susigyvenusi visuomenė. Regis, šiandien sėkmingai judame tokios visuomenės link. Prie jėgos struktūrų pamažu prisitaiko akademinis pasaulis. Beje, piliečių sekimo kameros ant senojo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto palangės – iškalbingas tokio prisitaikymo simbolis. Jėgai nusilenkia didesnė dalis teisėtvarkos žmonių, žurnalistų.

Lietuvoje vis labiau ima ryškėti nelaisvoms valstybėms būdingas bruožas: jėga persmelkia teisę. Vis dažniau ne teisė, o jėgos sprendimai pradeda lemti žmonių likimus teismuose. Nemaža bylų rodo, jog mes pamažu prarandame teisę kaip pagrindinę valstybės civilizuotumo, teisingumo atramą. Atsiveria vis didesnė praraja tarp Konstitucijos ir krašto tikrovės.

Sąjūdžio priešaušryje filosofas Arvydas Juozaitis įtaigiai kalbėjo, kad Lietuva turinti grįžti iš nomadų, iš jėgos pasaulio į teisės erdvę, kad tik tokioje erdvėje įmanoma mūsų laisvė. Šiandien jaučiame, kad patikimos teisės erdvės, kurioje laisvė būtų saugi, susikurti nepavyko. Teisėtvarkos struktūros išsprūdo iš piliečių įtakos ir dažnai tampa grupuočių prievartos įrankiais prieš laisvą visuomenę. Kai kuriose bylose mūsų teisėtvarka net perima Rusijos FSB žodyną ir pradeda jį ciniškai vartoti.

Mūsų valdžią vis labiau išduoda jos vartojamas žodynas. Štai neseniai prezidentė Seimui pateikė Nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektą. Jame labai aiškiai valstybė tapatinama tik su valdžia ir atribojama nuo piliečių. Teigiama, kad politika Lietuvoje gali užsiimti tik valdžia, o piliečiai ir jų organizacijos turi teisę tik prisidėti prie valdžios formuojamos, įgyvendinamos ir koordinuojamos politikos. Nemanau, kad šito įstatymo nuostatos atsirado atsitiktinai. Tiesiog taip šiandien mąstoma, taip galvojama. Taip valdžia žvelgia į visuomenę – kaip į priedėlį, esantį greta jos valdomos valstybės. Panašiai kaip V. Putino Rusijoje. Ir tik mažai grupelei pilietinių organizacijų, tik kai kuriems politikams toks galvojimas nėra priimtinas.

Taigi Rusijos Lietuvoje daugėja. Tačiau tiems vaikinams ir merginoms, kurie kažkada aistringai kalbėjo apie būtinybę Rusiją stabdyti, tai nebekelia jokių emocijų. Priešingai, Rusiją stabdyti žadėję politikai savo sprendimais vis labiau putinizuoja Lietuvą. Ir neramu – ar dar liko krašte politikų, ginančių Lietuvos kaip laisvos politinės bendruomenės projektą, ketinančių grumtis už Lietuvos Respubliką?

Pats savo pasisakymuose sieji daug vilčių su kultūros žmonėmis, akademine bendruomene, bet kai tenka susirinkti Daukanto aikštėje, prie parlamento ar prie VSD, paskelbus kokias akcijas, kultūros ar akademinės bendruomenės žmonių nesimato.

Matosi, nors jų paprastai „nepastebi“ didžioji žiniasklaida. Kultūros žmonės yra jautriausi. Valdžios melas ir savivalė juos žeidžia aštriau. Aktorių, dailininkų, filosofų būna beveik visose prieš valdžios smurtą nukreiptose pilietinėse akcijose.

Būtent kultūros žmonėms tenka patirti valdžios represijas. Prisiminkime: politinio persekiojimo visų pirma buvo imtasi prieš filosofus, Nepriklausomybės Akto signatarus Romualdą Ozolą ir Bronislovą Genzelį. Jiems Kęstučio Lančinsko vadovaujama Vilniaus policija pirmiesiems fabrikavo bylas. Šiaulių ir Kauno apygardos teismai baudomis „tramdė“ vertėją Rimą Štefanę ir filosofę Liną Šulcienę. Tai buvo prieš kultūros žmones nukreipti parodomieji valdžios galios demonstravimai. Šiandien po teismus dėl savo pilietinės pozicijos tampomas fotomenininkas Juozas Valiušaitis. Visuomenė prie tokių akcijų yra pratinama kaip prie natūralių dalykų.

Ar nejauti asmeninio pavojaus jausmo, priešindamasis valstybės jėgos struktūroms?

Ne, nejaučiu. Juk tos jėgos struktūros savos. Teko iš arti matyti, kaip jos veikė, kaip moraliai sukiužo. Dirbau ir pirmojoje vyriausybėje, ir su prezidentu Valdu Adamkumi per jo pirmąją kadenciją. Mačiau specialiosiose tarnybose dirbančius paprastus žmones, kurie po Rolando Pakso apkaltos staiga pajuto labai dideles savo galias ir pradėjo jomis piktnaudžiauti. Kai kuklių gebėjimų žmonės dėl parlamento apsileidimo įgyja neribotą jėgą ir ima pažeidinėti įstatymus, manipuliuoti politikais ir visuomene, kyla reali grėsmė mūsų laisvei. Tokiu atveju nesipriešinti tiesiog negarbinga.

Nekontroliuojama pareigūnų savivalė yra didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui. Juk mes nežinome, kas iš šalies gali paveikti ciniškų, moralinių skrupulų neturinčių, už Konstitucijos ribų atsidūrusių VSD vyrukų veiksmus. Ką sako Gatajevų byla, baltarusių disidento Alesio Beliackio išdavystė? Akivaizdu, kad mūsų specialiosios tarnybos šiais atvejais ne mūsų valstybės interesus gynė, kad už jų būta stipresnių jėgų. Kai nėra pilietinės, parlamentinės kontrolės, iš šalies valstybę užvaldyti gana paprasta. Pakanka perimti keletą korumpuotų arba kitaip pažeidžiamų aukštų pareigūnų, ir gali su valstybe dorotis. Lietuva ne kartą yra turėjusi tokios karčios istorinės patirties. Iš šalies suvaržytos, sukaustytos valstybės požymių pastebime ir šiandien. Kai valdžia pradeda akivaizdžiai vengti visuomenės, bėgti nuo piliečių klausimų, siaurinti viešąją erdvę, galime spėti, kad po valdžios kėdėmis esama minų, kurios verčia valdžią tylėti. Tos minos kelia pavojų ir valstybei, ir piliečiams.

Jau metai praėjo nuo to momento, kai įvairios visuomeninės opozicinės jėgos bandė susivienyti Seimo rinkimams? Kaip po metų vertintum tuos nepavykusius bandymus vienytis?

Matyt, teisus profesorius Vytautas Landsbergis, gerai perpratęs dabartinę valstybės būklę. Tiesos.lt portalui jis yra teigęs, kad platesnio piliečių susivienijimo tiesiog negalėjo leisti jėgos struktūros. Jo žodžiais tariant, skaldant naujas politines jėgas, buvo panaudotas „klasikinis slaptųjų tarnybų būdas“. Kad tokiam būdui atsispirtum, reikia nemažos politinės patirties. Jos pirmąkart į politiką einantiems žmonėms tiesiog pritrūko. Pristigo ir laiko pasitikėjimo santykiams sukurti. Būtent tokiais – draugystės, pasitikėjimo – santykiais siekėme grįsti alternatyvią, demokratinę politiką. Nesutikome žaisti primetamo gaujų karų žaidimo. O rimtai politinei alternatyvai reikia kantrybės ir ilgalaikių pastangų.

Pats manai, kad šis politinis protesto judėjimas tęsis ir jis turi perspektyvų?

Toks judėjimas turi rimtą pagrindą – nemąžtančią valdžios savivalę. Jos akivaizdoje piliečiams nuolat tenka rinktis: ar sutikti su vykstančiu krašto putinizavimu, kuriama nomenklatūrine valstybe, atsisakyti dalies teisių ir laisvių, kurias mums laidavo mūsų Konstitucija, ar grumtis dėl Lietuvos Respublikos – civilizuotos, humaniškos laisvų žmonių bendrijos.