Dažytos žolės sindromas. Ką prezidentas kalba ir ką nutyli

„Aš, deja, negaliu apsilankyti visur, kur norėčiau. Kažkur, prieš man atvykstant, dažo žolę, o kai kur, pavyzdžiui, ten, kur aš dabar buvau, nieko neįmanoma nudažyti. Ten iš sraigtasparnio nesimato krantų. Net jei kas nors ir sumanytų ką nors nudažyti, neužtektų dažų...“, – taip kalbėjo Vladimiras Putinas rugsėjo 4 dieną Pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių tarybos posėdyje. Pasakė grįžęs iš Tolimųjų Rytų, kur savo akimis pamatė potvynio pasekmes ir buvo sukrėstas. Taip stipriai, kad iš karto atleido savo įgaliotąjį atstovą regione Viktorą Išajevą. O Putinas – ką, nežinojo? Tuo metu nelaimė Tolimuosiuose Rytuose ir Primorėje tęsėsi jau daugiau nei mėnesį. Birželį tokio pat masto nelaimės – potvynio Rytų Vokietijoje – metu Vokietijos kanclerė Angela Merkel lankėsi užtvindytuose rajonuose tris kartus, taip pat ir dėl to, kad niekas nedrįstų jai meluoti, kaip vyksta gelbėjimo darbai. Mūsų prezidentas, kai potvynis sėmė Chabarovską, Volgograde kartu su baikeriu Chirurgu atidenginėjo fontaną „Barmalėjus“. Visa nušalinta vertikalė telefono linijomis jam, greičiausiai, melavo – jo ministrai, jo patarėjai ir gubernatoriai, jo televizija, jo padėjėjai ir patarėjai. Tai paaiškėjo, kai prezidentas Žmogaus teisių tarybos nariams pasakė: „Jūs man nieko nelakuojate, ir tai pliusas, būtent todėl aš paprašiau jus susirinkti tokioje Taryboje, kad būtų galimybė išgirsti, kaip klostosi situacija tose vietose, kur arba manęs nėra, arba nėra žmonių, kuriais aš pasitikiu.“

Tačiau pasitarimas netrukus pasibaigė. Ir prezidentas vėl grįžo į realybę, kurią jo vertikalė rūpestingai sumodeliavo būtent jam.

Vertikalėje

Kiekvieno valstybės veikėjo gyvenime yra du iš tikrųjų rimti sveiko proto išbandymai: rinkimai ir karas. Visa kita – rutina ir purvas. Iki tokio lygio, kad Winstonas Churchillis leisdavo sau pusę dienos gulinėti lovoje. Kai ateina išbandymų valanda, į politiką įsikiša geležinis principas: stovėti ant žemės dviem kojomis, elgtis garbingai ir atsakingai.

Dabar toks momentas ištiko Putiną.

Pirma, po daugelio metų pirmą kartą Rusijoje vyksta rinkimai, kur daugeliu atvejų iš tikrųjų yra iš ko rinktis: Maskva, Jekaterinburgas, Jaroslavlis, Voronežas...

Antra, pirmą kartą per pastaruosius du dešimtmečius Rusijai atsirado tikimybė vienaip ar kitaip būti įtrauktai į plataus masto karinį konfliktą. Tai – Sirija.

Kaip į tuos iššūkius reaguoja prezidentas? Jis ir toliau gyvena toje informacinėje kapsulėje, kurią jam sumeistravo jo vertikalė.

Rugsėjo 3 dieną surengtas interviu Pirmajam kanalui ir Associated Press, kuris eteryje pasirodė rugsėjo 4 dieną. Štai kalba apie Maskvos rinkimus. Ir mes girdime iš prezidento lūpų: „Pagal visas sociologines apklausas pirmauja einantis Maskvos mero pareigas Sergejus Semionovičius Sobianinas; jis turi, nepamenu kiek, man regis, daugiau kaip 60 procentų. (Minutėlę, iki rinkimų – penkios dienos, skelbti sociologinių apklausų rezultatus jau draudžia rinkimų įstatymai.) „Be to, šiuos skaičius nurodo pačių įvairiausių nepriklausomų sociologų tyrimai“, – tęsia prezidentas.

Apskritai, 60,1 % Sobianinui, rugsėjo 1 dienos duomenimis, skyrė tik Synnovate Comcon, visi kiti – keturiais ar penkiais punktais mažiau. Tačiau Putinas į tai nekreipia dėmesio. Jis agituoja: „Jis (Sobianinas) labai patyręs žmogus, ramus, nelabai mėgstantis viešumą, tam tikra prasme net tylenis. Man patinka tokie žmonės. Jis mažiau kalba, daugiau daro. Man pasirodė, kad žmonės tai pajuto...“

Agitacija vyksta populiariausiu ir patikimiausiu informacijos kanalu. Kaip prezidentas kišasi į rinkiminės kampanijos eigą, stebi visas pasaulis. „Prezidentas atsakė į klausimą“, – savo šefą pamėgino pateisinti prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas. Stop! Bet klausimas, nors ir ne visai sėkmingai suformuluotas AP korespondento, buvo visai ne apie Sobianiną, o apie jo pagrindinį konkurentą: „Ar bus teisinga, jei jis (Navalnas) taps sostinės meru?“ Niekas nedavė dingsties agituoti.

Bet Putinas jau įsijautė. „Štai, kur tik tas ponas nepasirodytų (Navalnas), visur jis pasišiukšlina, kaip pas mus sakoma, visą laiką iš paskos kokia nors problema: tai spiritą, sako, ar kažkokią spirito gamyklą pasiglemžė, tai dėl miško kažkokios problemos, tai išaiškėjo jo firmos užsienyje, jis jų nedeklaravo... Tačiau pasibalnoti madingą korupcijos temą tai dar nereiškia vadovauti 12 milijonų miestui ir pačiam efektyviai kovoti su ta korupcija.“

Ką besakytų, viskas netiesa. Kada buvo privatizuojama Uržumsko spirito gamykla Kirovo srityje, Navalnas buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose Jeilio universitete. Dar tuomet, kai ketino, pasisakė prieš. Apie tai, kad Kirovles byla neturi ekonominio pagrindo ir de facto panaikina kapitalizmą Rusijoje, nerašė tik tinginys, be to, ir pats nuosprendis dar neįsigaliojo – prieš akis kasacija. Jokių firmų Navalnas neturi; ieškojo ilgai ir atkakliai, rado vieną Juodkalnijoje, ir tą pačią neveikiančią. Tačiau kažkas juk Putinui šiuos faktelius pakišo? O pats visų Rusijos gyventojų teisių ir laisvių garantas nepasigėdijo pirma imtis savo kandidato agitacijos, o po to pamurkdyti purve oponentą. Ar prezidentas supranta, ką daro? Ar jis jau astralas? Ten, kur realybė blogai susisiekia su jos supratimu, kurį Putinui teikia jo aplinka?

Į klausimą dėl Al Qaedos

Einame toliau. Rugsėjo 4 dieną Vladimiras Putinas Žmogaus teisių tarybos prie prezidento institucijos posėdyje užsiminė apie JAV Kongreso debatus jėgos panaudojimo Sirijoje klausimu: Kongresmenas klausia pono Kerry’o: ar yra ten (Sirijoje) Al Qaeda? Kalbama, kad ji sustiprėjo? Ne. Sakau atsakingai: ten jų nėra... Ir toliau: „Pagrindinė kovinė grandis – tai taip vadinama An-Nusra, Al-Qaedos padalinys. „Jie (amerikiečiai) apie tai žino. Man buvo tiesiog labai nemalonu, akivaizdžiai... Mes juk su jais bendraujame, remdamiesi, kad tai padorūs žmonės. Juk meluoja (Kerry’s)... Ir žino, kad meluoja. Tai apmaudu.“

Iš tikrųjų apmaudu dėl ko kita. Rugsėjo 3 dieną debatų Senate metu (kitų tuo momentu iš viso nevyko) nebuvo nei tokio klausimo, nei tokio atsakymo. Autorius specialiai išstudijavo to posėdžio stenogramą, ieškodamas ko nors panašaus. Štai senatorius Johnsonas klausia Kerry’o: „Regis, pačioje pradžioje opozicija buvo stipriau orientuota į Vakarus, buvo nuosaikesnė, demokratiškesnė, tačiau laikui bėgant ji ėmė byrėti, į ją ėmė skverbtis Al Qaedos elementai. Tai tiesa?“ „Ne, tai netiesa, tai neteisinga...“, – atsako Kerry’s, prieš pradėdamas pasakoti apie susitikimus su Sirijos opozicijos lyderiu, buvusiu Prancūzijos Nacionalinio susirinkimo deputatu krikščionimi Georgu Sabra, Berlyne ir Londone. O truputį vėliau Kerry’s vis dėlto tikslina: „Ten yra blogesnių grupuočių nei An Nursa. Ir daugiausia susibūrusios šiaurėje ir rytuose“, – patikslino Kerry’s.

Kaip sakoma, pajuskite skirtumą.

Rusijos prezidento žodis – ne žvirblis ir net ne varna. Bet jis išskrido: „juk meluoja (Kerry’s)“. Ir dėl keisto sutapimo po kelių valandų paaiškėja: Kerry’s neatvyks į Summit G-20 Piteryje, nors jo dalyvavimas užsienio reikalų ministrų darbo pusryčiuose rugsėjo 6 dieną buvo numatytas.

Apskritai daugelis ir Rusijoje, ir už jos ribų puikiai žino, kuo iš tikrųjų prieš Rusijos valdžią nusikalto Navalnas. Ir gerai supranta skirtumą tarp Asado, An Nusra ir Georgo Sabra. Bet reikalas net ne tas.

Reikalas tas, kad yra chrestomatinis tarpusavio ryšys tarp vidaus ir užsienio politikos. Jei jūs nesąžiningai skandinate politinius oponentus šalies viduje, tai nemėginkite po to reikštis taikdariu užsienio arenoje, – jumis niekas nepatikės. Moralinio autoriteto neužteks. Todėl savo laiku ir netikėjo „pagrindiniu kovotoju už taiką“ Leonidu Iljičiumi Brežnevu, nes jo disidentai sėdėjo psichiatrinėse ligoninėse.

Lojalusis Puškinas

„Prezidentas renka informaciją“, – ne be patoso šių eilučių autoriui kartą pranešė vienas dvarui artimas kolega. Nejau kas nors abejotų, – Putinas daug ką žino. Kaip jis naudoja tas žinias, kokios kokybės ta informacija, kiek prezidentas priklauso nuo pasiklausymo išklotinių, kurias jam atneša žmonės su antpečiais, – štai kur klausimas.

Teisindamas Valstybės dūmos priimtą įstatymą, draudžiantį homoseksualumo propagandą, griebėsi savo mėgstamo argumento: „patys jūs tokie“. „Jūs žinote, pavyzdžiui, kad kai kuriose JAV valstijose iki šiol netradicinė seksualinė orientacija laikoma kriminaliniu nusikaltimu. Tarp jų Oklahomoje, kaip man pasakė, ir Teksase?“ – jis klausia Associated Press korespondento. Štai kas įdomu: formaliai Putinas teisus, negana to – ne dviejose, o keturiose valstijose iki šiol veikia archajiški įstatymai, draudžiantys sodomiją. Tačiau dar devyniasdešimtaisiais JAV Aukščiausias teismas įvardijo, kad visi teisės aktai, diskriminuojantys seksualines mažumas, prieštarauja JAV Konstitucijai. Tai reiškia, kad nė vienas iš tų įstatymų negali būti (ir nė karto nebuvo!) pritaikytas kaip pažeidžiantis federalinių įstatymų normas.

Tie, kurie papasakojo Putinui apie Teksasą, pamiršo jam papasakoti apie Aukščiausiąjį teismą.

Tiesa, vienoje to ilgo interviu vietoje Putinas pateikia tikslią ir rišlią citatą. Tai apskritai labai įdomus epizodas, kuomet prezidentas, „konservatyvios pakraipos pragmatikas“, kaip jis save, regis, pirmą kartą per savo karjerą pavadino, ima samprotauti apie elito lojalumą ir nelojalumą. Tai citata iš Puškino: „Pas mus labai daug žmonių, kurie yra opozicija ne vyriausybei, o Rusijai.“ Šį žodinį poeto išsireiškimą savo dienoraštyje pateikia dekabristas Muchanovas, tiesa, Puškinas kalbėjo apie „įniršusius žmones“. Pacitavęs Putinas pridūrė: „Tokia tradicija mūsų inteligentijai, deja, būdinga.“

Potekstė aiški: net laisvę mylėjęs Puškinas, dekabristų draugas, pripažino lojalumo būtinybę, nes nelojalumas naikina valstybę, kaip tai įvyko 1917 ir 1991 metais. Tačiau yra ir kitoks Puškinas. Jo neįmanoma neprisiminti, kai Putinas interviu pradeda kalbėti apie Ukrainą: „... kur benueitų Ukraina, mes vis tiek kažkur ir kažkada susitiksime. Kodėl? Todėl, kad mes viena tauta... Todėl, kad mes turime vieną bendrą Kijevo kubilą su Dniepro vandeniu, mes, be abejonės, turime bendras istorines šaknis ir bendrą likimą, ir dar daug bendra.“

Visa tai labai jausminga ir švelnu.

Bet yra ir skirtumas, apie kurį Puškinas prieš beveik du šimtmečius rašė Čadajevui: „Mes perėmėme iš graikų Evangeliją ir tradicijas, o ne išdykavimo ir ginčų dvasią. Bizantijos būdas niekad nebuvo Kijevo būdas.“ Puškinas nesutiko su draugu, kad Bizantijos nuolankumas prieš uždarą nekintamą valdžią ir yra rusų nacionalinės dvasios esmė.

Tai štai, Kijeve dabar vėl ginčai: kur ieškoti žaliavų importuotojų pakaitalų – gal Vakaruose, gal Rytuose? Ir ginčijamasi todėl, kad „bendro Dniepro kubilo“ sėbras užlaužė pačias aukščiausias Europoje dujų kainas ir nusileisti neketina. Nenori todėl, kad pati Rusija eina būtent kita, Bizantijos kryptimi. Ir Putinui reikalingas kitas Puškinas – tas, kuris jam padėtų išlikti jam sugalvotoje realybėje su nudažyta žole.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: http://newtimes.ru/articles/detail/70732/