Liudvika Pociūnienė išgyvena dėl dviejų įtakingiausių Lietuvos moterų (jos nuomone, tai Dalia Grybauskaitė su Irena Degutiene) kiršinimo "juodosiomis technologijomis". Neva, ne laiku ir iš esmės neteisingai buvo paviešintas I. Degutienės pasibėdavojimas su visuomenininkais, kuriame ir ji, Liudvika, dalyvavo. Visų pirma, nesutinku su Liudvika. Visų antra – pavydžiu.
Pavydžiu, nes mes su Liudvika – kolegės, bet manęs nė vienas valdžiažmogis dar nėra pakvietęs pasiguosti. Gal žino, jog turiu aiškų instinktą viską, ką sužinau esminio, papasakoti viešai ir iškart. Man visiškai nesuprantamas tokių pasikalbėjimų „ne spaudai“ žanras, kai jų turinys nėra valstybės paslaptis. Žinau, kad senose demokratijose toks žurnalistų-valdžios pašnekesių žanras taikomas tais atvejais, kai šalis eina į karą. Tada viešas skelbimas, „kas, kur, kada“ kelia realų pavojų, o neinformuota žiniasklaida gali tapti priešininko manipuliavimo objektu.
Tačiau kas gi įvyko šiuo atveju? Seimo pirmininkė pasiguodė, kad yra silpna, pažeidžiama dėl jos sūnaus verslo su „Snoro“ banku. Juk toks buvo viso to kontekstas: I. Degutienė įtarė, jog yra sekama, kai buvo tiriama, kaip nutiko, kad jos sūnaus UAB‘as susitvarkė skolų reikalus uždarytame banke. Ponas jaunasis įžūlusis (mano asmeninis įspūdis iš interviu telefonu) Degutis grasino bylomis visiems žurnalistams, kurie tik drįs jo bankiniuose reikaluose įžvelgti neteisėtumą, protekciją, korupciją. Generalinėje prokuratūroje apie tai buvo užvesta byla, kuri vėliau buvo nutraukta (kuo Degučių šeima labai džiaugėsi), bet ir vėl atnaujinta rugpjūčio pradžioje, t. y., dar iki I. Degutienės raudos paviešinimo.
Pastaroji aplinkybė („skandalingojo“ įrašo paviešinimo laikas) ir yra vienintelis, bet anaiptol nesmerktinas, keblumas. Keblumas, nes ponia Seimo pirmininkė staiga iš įtartinai veikiančios savo sūnaus mamos (prisiminkime kitą atvejį, kai buvo tvarkomasi su Degutienės marčios šeimai priklausančiu sklypu prie Neries – ten vietoje vieno leistino namo išdygo trys) staiga tapo auka. Auka, kurią seka bjauriosios specialiosios tarnybos. Ir seka ne vieną ją, o visą šeimą. Net kažkokias tetas.
Baisu? Anaiptol! Čia kaip su ta sekimo įranga, kurią besibaigiančios valdžios vyrų kabinetuose ir štabuose vis suranda privačiai tų vyrų pasamdytos saugos tarnybos, kurios pagal įstatymus neturi teisės turėti nei slaptos sekimo, nei jos suradimo įrangos. Kas vyksta iš tiesų? Specialiosios tarnybos nedrąsiai (čia iki susidorojimo su Vytautu Giržadu ir Vitalijumi Gailiumi) mėgino gaudyti įtariamus korumpus, o jie dedasi aukomis. Tai, kad „aukos“ klykia, lyg ir rodytų, jog kažkas nedrąsiai mėgino keistis, nes anksčiau tokio sekimo medžiaga tiesiog tapdavo „kompromatu“, praverčiančiu kuriai nors „kariaujančiai“ pusei, kuri tą „kompromatą“ gaudavo. Viešumon tai nenutekėdavo. Čia toks mano privatus įspūdis.
Todėl man Audriaus Nako veiksmas paviešinant tą I.Degutienės raudą netikslus tik tuo aspektu, kad viskas turi būti laiku – t. y., iš karto, kad nedingtų tikrasis kontekstas. Šiuo atveju – „Snoras“ ir jaunojo Degučio pinigų reikalas. Prie stenogramos tereikėjo trumpo paaiškinimo, nes dabar netgi bylos dėl tų pinigų atnaujinimas įžūliai traktuojamas kaip „Baltųjų rūmų“ kerštas už negražius žodžius. O tai jau visiška netiesa.
Dabar apie „juodas technologijas“. Pati mano labai gerbiama už nuoseklius politinius įsitikinimus Liudvika savo tekste kerta D. Grybauskaitei, kurią neva taiko su I. Degutiene: „Ponička, prisimeni, kaip kalbėjai labai panašiai su manimi?“ Suprask: „Moteriškės, taikykitės, nes priešas – bendras“. Kas tas priešas? I. Degutienės atveju, spėju, kad tai galėjo būti STT arba Kriminalinės policijos biuras, jei mūsų žioplasis generalinis prokuroras nepatikėjo viso „Snoro“ reikalo ikiteisminių tyrimų atlikti negalinčiam saugumui. Tada – bėda. Bėda bylai dėl politikų sandėrių su labai purvinu bankeliu, kurį reklamavo V. Putinas („pagooglinkint“: „Putin jezdit na bolide“).
Gal dėl to I. Degutienės štabas ir stengėsi, kad tas visiškai autentiškas įrašas, jei jau ir pateko viešumon, tai bent jau būtų sukompromituotas dėl jo padarymo aplinkybių. „Juodos technologijos!“ – rėkia Andrius Kubilius, kuriam kaip tik dabar reikia ypač gerų santykių su D. Grybauskaite, nes reikės kažkaip iš opozicijos rūsio tvarkyti SAVO energetinius reikalus. Reikės, kad ir japonams, ir Garbaravičiams būtų toliau gerai. T. y., reikės, kad jokios teisėsaugos struktūros nedrįstų jungti aparatų prie jo partijos būstinės kieme augančių medžių, nes juk mūsų politikai yra nuolatiniame kare. Interesų kare, kuriame žurnalistas, visuomenininkas turi pasirinkti, su kuo jis, nes kitaip jis – „juodas technologas“ su diktofonu rankoje (beje, tame susitikime buvo įjungti mažiausiai du diktofonai), o tokį reikia neutralizuoti. Kaip? Neišradinėkime dviračio: A. Terlecką, pavyzdžiui, „tepė“ kriminalu, kitą „kitokį“ – netradicine seksualine orientacija.
Bet kvailiausia šioje istorijoje, pasikartosiu – tai, kad I. Degutienė iš įtartinai veikusios mamos-politikės tapo auka. O iš tikrųjų auka yra tie, kuriems ji nenorėjo pasakyti, kad ją seka: rinkėjai, „gerbiami Lietuvos žmonės“. Tai jie turėjo nežinoti, kad ponia Irutė pirmiausia yra mama, o tik po to ir tada, kai tai netrukdo motinystei – Seimo pirmininkė.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
