Dėl tyrimo inicijavimo ir atsakomybės taikymo

Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Juliui Sabatauskui
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Artūrui Paulauskui
Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui Dariui Valiui
Vidaus reikalų ministrui Dailiui Alfonsui Barakauskui

Dėl tyrimo inicijavimo ir atsakomybės taikymo

Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas (toliau – NPPSS), atstovaudamas statutinių pareigūnų tarnybos, darbo, ekonominėms, socialinėms teisėms ir interesams, kreipiasi į Jus dėl Bendrojo pagalbos centro paslaugų pilno neveikimo situacijos ištyrimo ir dėl to atsakingų asmenų atsakomybės taikymo inicijavimo.

Pastaruoju metu teko išgirsti apie ne vieną tragiškai pasibaigusią istoriją, kai dėl pilnai neveikiančios Bendrojo pagalbos centro sistemos nukentėjo piliečiai. Kiekvienoje tokioje istorijoje keliamas klausimas dėl atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnų atsakomybės. Toks klausimas savaime suprantamas, nes teisėsaugos institucijų pareigūnai pirmiausia tarnauja žmonėms. Tad netinkamai vykdant šią pareigą atsakomybės klausimas neišvengiamas. Tačiau pastebėjome tendenciją, kad, kiekvienu atveju priartėjus prie atsakomybės klausimo dalies, beveik visais atvejais pasirenkama, kad dėl sistemos neveiksnumo yra kaltas vienas asmuo, dažniausiai – įstaigos vadovas ar keli eiliniai pareigūnai. Taip patenkinamas visuomenės interesas, kad kas nors būtų nubaustas, nesigilinant, kad atsakomybės klausimas pirmiausia turėtų būti keliamas atžvilgiu tų asmenų, kurie, ilgus metus užimdami centrinių įstaigų vadovų pozicijas ir matydami, kad itin visuomenei opios problemos įsisenėja, laiku nesiėmė aktyvių veiksmų joms spręsti.

Tokia įvykių grandinė piktina pareigūnų bendruomenę, nes neigiama situacija iš esmės nesprendžiama, o tai sudaro prielaidas ateityje kilti tokioms tragedijoms kaip įvykis Dambavoje.

Tai, kad Bendrasis pagalbos centras negali nustatyti skambinančiųjų vietos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nėra naujiena. Ši problema tapo akivaizdi ir visuotinai žinoma (Europos Sąjungos mastu) Europos Teisingumo Teismui (toliau – ETT) 2008 m. rugsėjo 11 d. priėmus sprendimą byloje C-274/07 prieš Lietuvą, kuriame teismas pasisakė, kad Lietuva nesugebėjo užtikrinti, jog pagalbos tarnyboms būtų teikiami duomenys apie skambinančiųjų 112 telefonu buvimo vietą. Šis ETT sprendimas siuntė aiškų signalą, kad nuo priėmimo į Europos Sąjungą dienos Lietuvos institucijos nevykdo kai kurių prisiimtų įsipareigojimų, šiuo atveju tinkamai neįgyvendina 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos 2002/22/EB Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatų. Pastebėtina, kad šios direktyvos veikimas iš esmės skirtas visuomenės gerovei užtikrinti, sukuriant sistemą, kuri leistų besikreipiantiems pagalbos į pagalbos tarnybas kuo greičiau jos sulaukti, net ir tuomet, kai besikreipiantysis ryšio priemonėmis negali ar neturi galimybės apibūdinti savo buvimo vietos. Taigi, žvelgiant iš visuomenės perspektyvos, delsimas įgyvendinti direktyvos nuostatas žalingas pačiai visuomenei.

Nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos iki pirmojo Europos Bendrijų Komisijos kreipimosi į ETT (2007 m.) buvo praėję tik treji metai, o tai ir buvo vienas iš „protingų“ pasiteisinimų, kodėl nespėta įgyvendinti direktyvos nuostatų. Tačiau, kaip parodė Europos Bendrijų Komisijos pranešimas praėjus metams nuo ETT sprendimo, situacija per metus negerėjo, dėl to, Komisijos nuomone, Lietuvos valdžios institucijos nesiėmė visų reikiamų priemonių 2008-09-11 ETT sprendime nurodytiems reikalavimams įvykdyti, o tai kartu reiškė ir įsipareigojimų pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 228 str. 1 dalį neįvykdymą.

Nuo to laiko praėjo 5 metai, bet, atsižvelgiant į pastaruosius įvykius ir dėl jų sukeltų pasekmių bandančius pasiaiškinti atsakingų institucijų vadovų pareiškimus, besikreipiančiųjų pagalbos bendruoju pagalbos telefonu 112 mobiliojo ryšio tinklais vietos nustatymo problema toli gražu nėra išspręsta. Žiūrint į viešojoje erdvėje išsakytus institucijų vadovų teiginius, galima padaryti paprastą išvadą, kad net nežinoma, kaip tokią problemą spręsti. Tokioje situacijoje labiausiai kelia nerimą tas faktas, kad nei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, nei Vidaus reikalų ministerija ar kita kompetentinga institucija nepasiūlo kitos alternatyvos, kaip asmenims, kurie kreipiasi pagalbos į pagalbos tarnybas, tačiau patys negali apibrėžti savo buvimo vietos, jos sulaukti laiku. Svarbu pažymėti tai, kad lėšos veikiančiai sistemai, atitinkančiai direktyvoje nustatytus reikalavimus, sukurti buvo skiriamos ir naudojamos.

Taigi tokios sistemos veikimas turi užtikrinti gyvybių gelbėjimą, tačiau jau daugybę metų nesiimama veiksmų jai laiku įdiegti, dėl to akivaizdu, kad Lietuvos valstybinių institucijų lygmeniu yra toleruojamas žaidimas žmonių gyvybėmis. Kadangi žmogaus sveikata ir gyvybė yra viena iš esminių kiekvienos valstybės vertybių, manome, kad toks žaidimas turi būti stabdomas ir pagaliau ginamas viešasis interesas. Dėl to, atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, prašome imtis aktyvių veiksmų ir pagal kompetenciją inicijuoti tyrimą dėl besikreipiančiųjų pagalbos bendruoju pagalbos telefonu į pagalbos tarnybas vietos nustatymo visoje Lietuvos Respublikoje sistemos neįgyvendinimo ir išspręsti dėl to atsakingų asmenų, t. y. tiek PAGD vadovo, tiek Vidaus reikalų ministerijos kuruojančių / atsakingų už šią sritį, atsakomybės taikymo klausimą. Taip pat labai svarbu atlikus tyrimą kuo skubiau paaiškinti tiek pareigūnų bendruomenei, tiek visuomenei, kokių iniciatyvų / veiksmų imtasi, kad tokie atvejai nepasikartotų, kaip tiksliai bus / yra užkertamas kelias minėtiems atvejams suvaldyti, kokie mechanizmai sukurti suteikiant efektyvią pagalbą laiku.

Pareigūnų bendruomenės vardu:
Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vladimir Banel,
Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas Tomas Vaitkunskas,
Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos l. e. p. pirmininkas Vitalijus Jagminas,
Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė Roma Katinienė