Dėl užsitęsusio nuosavybės teisių atkūrimo Lietuva vėl pripažinta pažeidusi Konvenciją

Byloje Nekvedavičius prieš Lietuvą (Nr. 1471/05) Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) konstatavo, kad Lietuva pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6 straipsnis) bei teisę į nuosavybės apsaugą (Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis).

Pareiškėjas Christianas Nekvedavičius, Lietuvos ir Vokietijos pilietis, kreipėsi į Teismą dar 2004 metais, teigdamas, kad nevykdant Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo tėvo iki nacionalizacijos Kaune turėtą žemės sklypą, Lietuva pažeidė Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalį. Paminėtina, kad Kauno apygardos teismo sprendime nenurodytas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas, tačiau jame konstatuota, kad nėra galimybės atkurti teises į pareiškėjo tėvo turėtą žemės sklypą natūra. Pareiškėjas skundėsi ir pernelyg ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme bei dėl to, kad ilgai neatkūrus nuosavybės teisių į žemės sklypą nei natūra, nei kitaip teisingai už jį kompensuojant buvo pažeistos jo pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) garantuojamos teisės.

Teismas pastebėjo, kad teismo sprendimo vykdymas laikytinas sudedamąja „bylos nagrinėjimo“ dalimi Konvencijos 6 straipsnio požiūriu. Nors delsimas įvykdyti teismo sprendimą kai kuriais atvejais gali būti pateisinamas, jis negali pažeisti pačios Konvencijos 6 straipsnyje garantuojamos teisės esmės. Teismo manymu, atsižvelgiant į įstatyme numatytą bendrą pareigą apskrities viršininko administracijai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti per 6 mėnesius, įsiteisėjęs teismo sprendimas turėjo būti vykdomas nedelsiant. Teismas pripažino, kad pareiškėjo dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtinas, tačiau pabrėžė, kad ir pareiškėjui nesutinkant su valdžios institucijų siūlymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, šis nesutikimas jų nesaisto ir jos turi diskreciją parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Todėl Teismas Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus, kuriais iš pradžių buvo nuspręsta atsisakyti atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra, paskui priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vyriausybės vertybiniais popieriais, ir abu šie sprendimai vėliau panaikinti dėl procedūrinių klaidų, taip pat vėlesnį administracijos neveikimą įvertino kaip neveiksmingus, besikartojančius ir nenukreiptus į pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas taip pat pabrėžė valdžios institucijų veiksmų, parenkant galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, nenuoseklumą. Teismas pabrėžė, kad net darant prielaidą, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie delsimo įvykdyti teismo sprendimą, pagrindinė atsakomybė už jo nevykdymą tenka valdžios institucijoms, kurios privalo imtis visų nacionalinėje teisės sistemoje prieinamų priemonių, kad būtų paspartintas teismo sprendimo vykdymas ir užtikrinta Konvencijos pažeidimų prevencija. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (paskutinį kartą patvirtintą 2011 m.), jokių papildomų žingsnių šiuo atžvilgiu nebuvo imtasi. Teismas pažymėjo, kad nuo neįvykdyto teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei 11 metų, todėl, apgailestaudamas dėl susiklosčiusios situacijos ir manydamas, kad ji pažeidžia pačią teisės, garantuojamos pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, esmę, padarė išvadą, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis buvo pažeista.

Pareiškėjo skundą dėl to, kad jam nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvo turėtą žemę natūra Teismas atmetė kaip ratione materiae nesuderinamą su Konvencijos nuostatomis, pripažinęs, kad jis negalėjo šiuo atžvilgiu turėti teisėtų lūkesčių, nes tokios galimybės nebuvimas buvo konstatuotas galutiniame 2001 m. lapkričio 27 d. Kauno apygardos teismo sprendime. 

Skundą dėl užtrukusio nuosavybės teisių atkūrimo kitais būdais teismas pripažino priimtinu kaip patenkantį į nuosavybės sampratą Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio požiūriu, laikydamas jį „nuosavybės interesu“. Teismas pažymėjo, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjas yra pateikęs prieš daugiau nei 14 metų, taip pat jau daugiau nei 11 metų laukia, kol bus įvykdytas 2001 m. lapkričio 27 d. Kauno apygardos teismo sprendimas. Nuo 2007 m. pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas nejuda iš vietos ir nėra aišku, nei kada, nei kokiu būdu, nei ar apskritai jos bus atkurtos. Teismas priminė, kad panašiose bylose yra ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai. Teismas, atkreipęs dėmesį į pareiškėjo padėties netikrumą nuosavybės teisių atkūrimo procese, konstatavo, kad nacionalinės institucijos šiuo atveju nesilaikė gero administravimo principo. Nevykdydama 2001 m. lapkričio 27 d. teismo sprendimo, valstybė atsakovė ilgam laikui užkirto kelią pareiškėjui į nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai gauti kompensaciją, kuri yra numatyta pagal nacionalinę teisę, buvo nepateisinamai paveikti. Teismas, konstatavęs, kad pusiausvyra tarp bendrojo ir pareiškėjo individualaus intereso nebuvo užtikrinta, pareiškėjui patyrus pernelyg didelę individualią naštą, nesuderinamą su Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsniu, pripažino šios Konvencijos nuostatos pažeidimą.

Vertindamas teisingumo pagrindais Teismas pareiškėjui priteisė 7800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 8770 eurų bylinėjimosi išlaidoms ir kaštams padengti.

Klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo Teismas atidėjo, paraginęs Vyriausybę ir pareiškėją siekti sutarimo dėl kompensacijos už nustatytą Konvencijos pažeidimą. Nepavykus susitarti per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Teismas pasiliko teisę pats nuspręsti dėl teisingo atlyginimo pagal Konvencijos 41 straipsnį.