Dėl žemės pardavimo stabdymo ir referendumo likimo

2014-03-20 Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Zigmo Vaišvilos pranešimas spaudos konferencijoje Seime „Dėl žemės pardavimo stabdymo ir referendumo likimo“.

Š. m. kovo 18 d. dėl Teisės ir teisėtvarkos komiteto pastabų išbrauktas, o šiandien grąžintas Seimo darbotvarkės klausimas dėl žemės pardavimo užsienio subjektams saugiklių. Seimo narys N. Puteikis perspėja apie teisę už 0,5 mln. eurų įsigyti Maltos pilietybę, o paskui taip rusų oligarchams tapus eurosąjungiečiais supirkti Lietuvos žemes. Tačiau Seimo nariai turėtų atidžiau skaityti projektus, dėl kurių jie balsuoja, nes yra pigesnių ir paprastesnių būdų tai padaryti. Esant dabartiniam žemės pardavimo užsieniečiams reglamentavimui, nuo š. m. gegužės 1 d. žemę bus galima pirkti ir bet kurios ES šalies juridinio asmens vardu. Mat sąvoka „užsienio subjektas“ apima ne tik fizinius asmenis, kurių lietuvių kalbos mokėjimu susirūpino saugiklių ruošėjai. Vokiškos „Nukem“, kuriai lietuvių kalba nebūtina, tapimas rusų kapitalo įmone yra gyvas ir ryškus pavyzdys.

Paskubomis rengtų Seimo projektų dėl vadinamųjų žemės pardavimo saugiklių turinys rodo, kad tai yra tik kosmetinės ir teisiškai nelabai pagrįstos priemonės, kurios nekeičia esmės – nei nuo gegužės 1 d. stabdo žemės pardavimą užsieniečiams, nei taiso esminę Seimo klaidą, padarytą 2003 m. kovo 20 d. priėmus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, kurio 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė užsienio subjektams pirkti žemę, nors Lietuva nei Stojimo į ES sutartimi, nei Stojimo į ES aktu nėra įsipareigojusi užsienio subjektams pardavinėti žemę, vidaus vandenis ir miškus, be to, ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis, kaip Lietuvos Respublikos piliečiams bei juridiniams asmenims. Lietuva Stojimo į ES dokumentais susitarė ne dėl žemės pirkimo, o įsigijimo teisės. LR civilinio kodekso kalba įsigijimas reiškia nebūtinai pardavimą, bet ir nuomą, panaudą ar uzufruktą, t. y. žemės valdymą ir naudojimą atitinkamomis sąlygomis.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 4 skyriuje „Kapitalas ir mokėjimai“ nustatyta, kad Valstybės narės piliečiui įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę ir miškus bet kuriuo atveju negali būti taikomos mažiau palankios sąlygos nei tos, kurios buvo Stojimo sutarties pasirašymo dieną, arba griežtesnės sąlygos nei trečiosios šalies nacionaliniam subjektui. Tačiau Stojimo sutarties pasirašymo dieną (2003-04-16) galiojo žemės ir miškų pardavimo tvarka, nustatyta LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituciniame įstatyme, kuris įsigaliojo nuo 2003-04-09 ir kurio 9 straipsniu buvo nustatyta, kad užsienio subjektai negali įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties, miškų ūkio paskirties ir daugybės kitų paskirčių žemės. Tad ir šioje vietoje jokių formalių problemų dėl žemės pardavimo užsienio subjektams nėra. 2011 m. balandžio 14 d. Europos Komisijos sprendimas, kuriuo tenkintas Lietuvos 2011-02-04 prašymas pratęsti pereinamąjį laikotarpį dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo Lietuvoje, taip pat kalba apie žemės įsigijimo, bet nebūtinai apie pirkimo teisę.

Tad Lietuvos Respublikos prievoles dėl žemės pagal Stojimo sutartį nustato ir jas saisto tik sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, kurioje pasisakyta tik apie laisvą kapitalo judėjimą ir žemės įsigijimą, bet ne pardavimą. Nuosavybės teisė europinės civilinės teisės kontekste apibrėžiama kaip subjekto teisė savo nuožiūra valdyti ir naudoti nuosavybės objektą bei juo disponuoti. Disponavimas daiktu reiškia savininko teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą, jo dalis ar tam tikras teises (LR CK 4.37 str.). Daiktinė teisė, sietina su kapitalo judėjimo tikslais, t. y. naudoti svetimą daiktą pajamoms ir pelnui gauti, gali reikštis teisės turėtojo galimybe įgyvendinti ne visas (valdymo, naudojimo ir disponavimo) teises, o tik kai kurias jų. LR CK nustato ir kitas žemės valdymo ir naudojimo formas, kurias galima įsigyti, – nuomą, panaudą, uzufruktą (teisę naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas), kurios netrukdo laisvai judėti kapitalui ir žemės naudotojui iki mirties (fiziniam asmeniui) arba 30 metų (juridiniam asmeniui) iš svetimo daikto naudojimo gali gauti produkciją, pajamas ir pelną. Nuomininko, panaudos gavėjo ir uzufruktoriaus teisės išlieka ir pasikeitus daikto savininkui, pvz., paveldėjimo būdu.

Toks žemės naudotojo teisinis statusas ir užtikrina laisvą kapitalo judėjimą, ir išsaugo Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą, t. y. nepažeidžia LR Konstitucijos 10 straipsnio, ginančio Lietuvos Respublikos teritorinį vientisumą ir nedalomumą, nes nuosavybės teisė pereiti kitam subjektui gali ne tik savininko valia, bet ir pagal įstatymą arba teismo sprendimu, taip pat užsienio valstybei tapus juridinio asmens, kuris nuosavybės teise gali valdyti žemę Lietuvoje. Palestinos valstybės patirtis yra labai skaudi. Tokiu būdu atsiranda galimybė kitos, nebūtinai Europos Sąjungos, valstybės nuosavybės teisės į Lietuvos žemės sklypus, kurie gali sudaryti ištisas teritorijas. Leidus žemės pardavimą užsienio subjektams, nuosavybės teisė į mūsų žemę gali pereiti ir pagal užsienio teismų ar kitų institucijų sprendimus, nacionalizavimo aktus, paveldint ar priverstinai parduodant.

Todėl kaip signataras kreipiuosi į LR Seimą dėl skubaus kreipimosi į Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti, ar Lietuvos Respublikos 2003 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-1381 „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas“ 6 straipsnio 1 dalies nuostata dėl žemės nuosavybės teisės suteikimo užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims neprieštarauja:

– LR Konstitucijos sudėtinei daliai – 2004 m. liepos 13 d. LR konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, nes nei Stojimo sutartimi, nei Stojimo aktu Lietuvos Respublika nėra įsipareigojusi užsienio subjektams pardavinėti žemę, be to, nėra įsipareigojusi leisti įsigyti užsienio subjektams vidaus vandenis ir miškus ta pačia forma (t. y. būtinai nuosavybės forma), tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip Lietuvos Respublikos piliečiams bei juridiniams asmenims;

– LR Konstitucijos 10 straipsniui, ginančiam Lietuvos Respublikos teritorinį vientisumą ir nedalomumą.

Priimant Seimo nutarimą dėl šio kreipimosi į Konstitucinį Teismą, būtina nustatyti, kad stabdomas Lietuvos Respublikos 2003 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-1381 „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas“ 6 straipsnio 1 dalies galiojimas, iki bus priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl šio Seimo kreipimosi.

Raštu dėl to kreipiausi ir į Respublikos Prezidentę bei Vyriausybę. Prezidentė pati turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, o Vyriausybė – teisę kreiptis į Seimą dėl tokio Seimo nutarimo priėmimo.

-----

Europos Komisija 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu, kuriuo tenkintas Lietuvos 2011-02-04 prašymas pratęsti pereinamąjį laikotarpį dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo Lietuvoje, pripažinо Lietuvos piliečiams nuosavybės teisių neatkūrimo fakto svarbą: (...) kaip svarbu, kad pirmiau paminėta žemės ūkio reforma būtų užbaigta iki numatyto pereinamojo laikotarpio pabaigos. Šiuo sprendimu Europos Komisija nustatė: 2003 m. Stojimo akto IX priedo 4 skirsnyje nurodytas pereinamasis laikotarpis dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo Lietuvoje pratęsiamas iki 2014 m. balandžio 30 d.

Kadangi iki šiol nėra baigtas Lietuvos piliečiams nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, taip pat dėl to, kad Stojimo akto IX priedo 4 skyriuje nenustatyta, jog nuo pereinamojo laikotarpio atidėjimo datos turės būti parduodama žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemė, tačiau nustatyta tik jos įsigijimo teisė (nebūtinai nuosavybės teise), užtikrinanti laisvą kapitalo judėjimą, taip pat dėl to, kad LR CK užtikrina ir kitas žemės valdymo ir naudojimo formas, užtikrinančias laisvą kapitalo judėjimą, kreipiausi į Seimą dėl:

– Lietuvos Respublikos 2003 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-1381 „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas“ 6 straipsnio 1 dalies galiojimo sustabdymo ir jos pakeitimo taip, kad ji atitiktų Stojimo akto IX priedo 4 skyriaus nuostatas, t. y. būtų numatytas ne žemės pardavimas, o įsigijimas kitomis LR CK numatytomis formoms, t. y. nuoma, panauda ir uzufruktas.

– Pranešimo Europos Komisijai, kad Lietuvos Respublika stojimo dokumentais nėra prisiėmusi įsipareigojimo dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams, o tik dėl jos įsigijimo, kurios kitas formas numato LR civilinis kodeksas ir kurios užtikrina visas sąlygas laisvam kapitalo judėjimui Lietuvoje, kurį garantuoja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 63–66 straipsniai, o Lietuvos Respublikos įstatymai visiškai apsaugo tokias užsienio kapitalo investicijas. Paraginau Respublikos Prezidentę ir Vyriausybę kreiptis į Seimą dėl to paties. Valdžios veiksmų vieningumas yra labai svarbus.

-----

Kreipiausi į Seimą, Prezidentę, Vyriausybę dėl Seimo nutarimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo referendumo „Tautos valia“ priėmimo, paskelbiant jį š. m. gegužės 25 d. ir paankstinant šio klausimo Seime svarstymą, numatytą tik š. m. kovo 25 d. Šiandieninėje sudėtingoje tarptautinėje situacijoje Respublikos Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė turi siekti vienybės su Tauta, o ne susiskaldymo ir priešpriešos. Tai yra ne tik biudžeto lėšų taupymo klausimas – jei atstovaujamoji valdžia nori tikros Tautos nuomonės šiuo klausimu, tai būtina siekti kuo didesnio Lietuvos Respublikos piliečių atstovavimo referendume. Tai padėti užtikrinti gali referendumo datos sutapimas su bet kurių rinkimų data. Referendumo paskelbimo ir datos vilkinimas, numatant tai padaryti tik š. m. birželio 29 d., akivaizdžiai tarnautų priešingiems tikslams. Šį Seimo nutarimą svarstant tik š. m. kovo 25 d., galima nespėti paskelbti nutarimą tą pačią dieną, kas formaliai neleistų referendumą organizuoti gegužės 25 d. Atkreipiau dėmesį į tai, kad bet kuris Konstitucijos keitimas gali prieštarauti galiojančiai Konstitucijai, jos nuostatų visumai, tačiau tai nekeičia Tautos, kaip suvereno, teisių keisti Konstituciją. Pakeitus Konstituciją gali keistis ir jos nuostatų visuma. Tačiau tai yra Tautos teisė, kurios pakeisti niekas negali.

----

Š. m. kovo 27 d. Seimo darbotvarkėn įtrauktas ir svarstymui priimtas E. Masiulio, J. Razmos, G. Steponavičiaus ir S. Šedbaro Seimo nutarimo projektas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ištirti, ar LR referendumo įstatymo 14 straipsnis, kuris be išlygų įpareigoja Seimą skelbti referendumą, atitinka LR Konstitucijos 6 straipsnio pirmąją dalį, 7 straipsnio pirmąją dalį ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Priėmus šį Seimo nutarimą, gali būti stabdomas LR referendumo įstatymo 14 straipsnio galiojimas ir referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo paskelbimas.

Seimo narys P. Urbšys atkreipė Seimo dėmesį, kad 1994 m. liepos 22 d. Konstitucinio Teismo nutarime išaiškinta: Kai įstatymo nuostatų projektas teikiamas referendumui, įstatymo leidėjas yra Tauta. Konstitucijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tautos galia. Referendumo įstatymo papildyto 12 straipsnio antrosios dalies nuostata, kad konstatavus referendumui teikiamo teisės akto projekto neatitikimą Konstitucijai „pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“, susieja referendumo paskelbimą su Konstitucijoje nenumatyta sąlyga – Konstitucijos keitimo klausimo nagrinėjimu. Ši nuostata ydinga ir dėl to, kad Konstitucijos keitimo klausimas būtų nagrinėjamas nežinant Tautos valios, kuri bus pareikšta per balsavimą dėl pateikto referendumui teisės akto projekto. Todėl ši nuostata prieštarauja Konstitucijos 3, 4 ir 9 straipsniams.

Todėl kreipiausi į Seimą, Prezidentę ir Vyriausybę dėl kvietimo Seimą atsisakyti nutarimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl LR referendumo įstatymo 14 straipsnio, nes dėl to Konstitucinis Teismas pasisakė dar 1994 m. liepos 22 d. nutarime. Tokio Seimo nutarimo, leidžiančio sustabdyti privalomų referendumų paskelbimą vien dėl formalaus dar vieno identiško kreipimosi į Konstitucinį Teismą, priėmimas dar labiau supriešintų visuomenę su valdžia. Atsisakykite šio projekto!