Demografinė krizė artėja prie katastrofos: mažėjanti tauta prieš didėjančią grėsmę iš Rytų

Sąjūdžio laikais, 1989 m. įstojusi į Tarybų Sąjungos komunistų partiją (TSKP), vėliau tapusi Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK) nare, Lietuvos nepriklausomybės atkūrėja, visuomenės bei politinė veikėja Nijolė Oželytė prieš keletą metų prognozavo, kad po 100 metų Lietuvos neliks, tačiau atsivers naujos galimybės.

Lietuva artėja prie demografinio lūžio taško. Prognozuojama, kad iki 2050 metų šalies gyventojų skaičius sumažės iki 2,2 mln., o tai gali sukelti katastrofiškų padarinių socialinei apsaugai, sveikatos sistemai ir šalies saugumui.

Tačiau dar didesnį pavojų kelia tai, kad šie procesai vyksta Rusijai atvirai demonstruojant karinę agresiją ir grasinant Vakarams.

Šalies specialistai tai kalba be užuolankų – gimstamumas per žemas, emigracija nesustabdyta, o visuomenė sparčiai sensta, o mes nykstame kaip tauta.

Skelbiama, kad ši tendencija jau dabar pasireiškia: Vilniuje trūksta vietų globos įstaigose, o darbo rinka negali patenkinti augančio specialistų poreikio – net ir iš trečiųjų šalių darbuotojų įsivežimas dažnai stringa dėl perteklinių ribojimų.

Situaciją paaštrina geopolitinė įtampa. Rusija, toliau tęsdama brutalų karą Ukrainoje, vis dažniau kalba apie branduolinį arsenalą, demonstruoja karinę galią Baltijos regione, o Kaliningrade telkia puolamąsias pajėgas. Šiame kontekste Lietuvos demografinis silpnumas tampa ne tik socialine, bet ir karine grėsme.

Atsakydama į didėjantį pavojų, Lietuva imasi gynybinių veiksmų – šiuo metu kuriama nacionalinė kariuomenės divizija, kuri stiprins šalies atsparumą galimai invazijai. Tačiau be pakankamo žmogiškojo potencialo – gyventojų, kurie galėtų ginti šalį – vien karinė technika neapsaugos.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) siūlo Lietuvai nedelsti: skatinti imigraciją, įtraukti daugiau vyresnio amžiaus žmonių į darbo rinką, reformuoti pensijų sistemą ir efektyvinti sveikatos paslaugų teikimą. Tačiau šių veiksmų reikia jau dabar – kiekvienas prarastas dešimtmetis gali reikšti prarastą valstybės atsparumą.

Demografija nėra tik skaičiai – tai tautos išlikimo klausimas. Ypač tada, kai už sienos – agresyvi valstybė, kuri ne kartą įrodė: silpnumas ją tik drąsina.