Petras Cidzikas. Nuotr. LGGRTC |
Sausio 21 d. mirė 74-erių Petras Cidzikas – iki šiol deramai neįvertintas Lietuvos disidentas, rezistentas, pogrindinės antisovietinės kovos simbolis.
Kilęs iš politinių kalinių šeimos, Petras vos įstojęs į Vilniaus universitetą ėmėsi veiklos, kuria svariai prisidėjo prie Lietuvos dvasinio atgimimo.
1979 m. rugpjūčio 20 d. P. Cidzikas pasirašė 45 pabaltijiečių memorandumą dėl Molotovo-Ribentropo pakto, dėl to Europos Taryba 1983 metais priėmė rezoliuciją, kuri atkreipė dėmesį į TSRS okupuotų Baltijos valstybių padėtį ir priminė, kad ji sulaužė visas su nepriklausomomis Baltijos valstybėmis pasirašytas sutartis ir kad šios tautos iki šiol kenčia sovietinę priespaudą.
1987 metų birželio mėnesį P. Cidzikas kartu su politiniu kaliniu A. Terlecku ėmėsi organizuoti mitingą Molotovo-Ribentropo paktui pasmerkti ir pareikalauti nutraukti okupaciją. Į organizacinę veiklą įsijungus ir kitiems, 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie poeto A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje buvo surengtas pirmasis Baltijos valstybėse viešas mitingas dėl okupacijos.
Jis inicijavo ir pirmąjį viešą Lietuvos nepriklausomybės minėjimą 1988 m. vasario 16 d.
1988–1989 metais jis surengė tris badavimo akcijas, skirtas politinių kalinių išvadavimui. Po antrosios buvo paleisti devyni, tarp jų G. Iešmantas, V. Petkus, S. Tamkevičius, A. Pakuckas, B. Gajauskas.
Po trečiosios paleistas partizanas B. Lizūnas, nors tuometis TSRS vadovas M. Gorbačiovas, panašiai kaip prezidentė D. Grybauskaitė savo disertacijoje, teigė, kad ginkluotų gaujų dalyviai nebus paleisti, ir dar keturi politiniai kaliniai.
1991 metų sausio įvykiams prasidėjus, jo dėka Aukščiausios Tarybos atėjo paremti Lietuvos vyskupai ir kunigai.
Petras Cidzikas gyveno skurdžiai, jo indėlis į Lietuvos nepriklausomybės atgavimą apibūdinamas kukliai, aptakiomis frazėmis.