Dionyzas VARKALIS, aktyvus uostamiesčio visuomenininkas, jūreivis, menininkas, Sąjūdžio dalyvis, Kalvystės muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas:
Įsijungęs televizorių žiūriu tik žinias. Visa kita, ką rodo mūsų televizijos, tik permetu akimis, nes paprasčiausiai negaliu žiūrėti. Tai, kas jose rodoma, man yra labai baisu ir visiškai nepriimtina. Tai liečia tiek nacionalinę, tiek komercines televizijas. Aš manau, kad jei jau televizija yra nacionalinė, ji turi būti valstybinė televizija, kuri tiesiog privalo atstovauti visos tautos, o net tik siauriems valdžios interesams.
Dabartinė LRT yra valdžios televizija, o ne visos Lietuvos. Joje kas dvi savaitės turėtų būti rengiamos specialios laidos, kuriose būtų aptariami jau priimti ar dar tik Seimui svarstyti pateikti įstatymai. Jie turėtų būti analizuojami viešai. Ir tai turėtų daryti ekspertai, visų suinteresuotų pusių atstovai. Kad paaiškintų, kodėl vienas ar kitas įstatymas atsirado, kas jų iniciatorius ir kas juos nori prastumti. Mes turime žinoti, kas atstovauja tautos interesams, o kas – ne. Ir tada rinkimuose galėsime įvertinti. Tai ypač svarbus dalykas, kad mes žinotume. Kito būdo, kaip kontroliuoti įstatymų priėmimą, aš nežinau.
Dabar priimami tokie įstatymai, kurie yra korupciniai ir prasilenkia su žmogaus prigimtimi bei protu. Norime žinoti, kokius įstatymus priima, kad mes juos galėtume įvertinti ir aptarti. Kovojome, kad būtų mūsų įstatymų viršenybė prieš Sovietų Sąjungos įstatymus, o dabar tie patys ponai, kaip ir Vytautas Landsbergis, sako, kad Europos Sąjungos direktyvos jau turi viršenybę prieš mūsų įstatymus. Prisiekė Lietuvai padėję ranką ant Konstitucijos, o patys šią priesaiką laužo kiekvieną dieną. O mes nieko negirdime, nežinome ir negalime jiems pasakyti tai, ką norėtume.
Visos Lietuvos televizijos rodo serialus. Aš perėjau ugnį ir vandenį, tiek metų išdirbau laivyne su visais Sovietų Sąjungos perėjūnais ir pas mus niekas šitaip šlykščiai ir bjauriai viešai nekalbėjo, kaip dabar viešai kalbama televizijose. Net ir lietuviškuose serialuose š... iš burnos neiškrenta, aš nesuprantu. Negi jiems taip skanu burnoje minkyti ta š... Man tai šlykštu. Net ir spektakliuose girdimi kelių aukštų keiksmažodžiai. Žmonės atsistoja ir išeina, nelaukdami pabaigos. Kam man eiti į teatrą ar spoksoti į televizorių, jei aš pastovėjęs prie „knaipės“ pusvalandį galiu prisiklausyti dar riebesnių keiksmų. Iki ko mes nusiritome? Juk Lietuvos televizija turi būti pavyzdinė, kurioje būtų rodomos mokslo pasiekimams, gamtai, mūsų šalies istorijai skirtos laidos.
Buvau labai pasipiktinęs, kai minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-metį visos televizijos praėjo pro šalį. O jei užsidega Dramos teatro stogas, tai tris dienas per visus kanalus trimituoja. Ar tai toks turi būti Lietuvos televizijų interesas? Mūsų interesas yra Klaipėda, jūrų uostas, laivynas, jo padėtis. Mes nieko nežinome, kas jam atsitiko ir kodėl šiandien pardavinėja laivus.
Televizijos turi atspindėti aktualias problemas. Tokias kaip referendumas dėl žemės pardavimo. Juk jau nuo viduramžių Lietuvos statutai griežčiausiai draudė parduoti žemę. Išnuomoti galėjai, bet jokiu būdu ne parduoti. Toks svarbus dalykas visai tautai, o ar mes matome, kad Lietuvos televizijoje kas nors vyktų, kokie nors debatai. Mums, visuomenininkams, net neleidžiama patekti į televiziją. Tai, atsiprašau, kas čia per televizija?
Viskas vyksta labai jau vienašališkai. Jei ir rengiami debatai, tai kviečiamos tos pačios kalbančios galvos, kurių nuomones mes visi gerai žinome. Bet mes irgi norime pasisakyti. Mums reikia visos ir teisingos informacijos. Televizija privalo atstovauti Lietuvos interesams, o ne vien tik valdžios. Bus prezidento rinkimai ir vėl bus mušama į vienus vartus. O kodėl? Tegul tas prezidentas pasako – nori parduoti Lietuvą ar ne. Tautos interesai yra svarbesni už valdžios. Valdžia atėjo, priskaldė malkų ir išėjo. Ir už tai niekas jos nenuteis.
Televizija turėtų ne tik linksminti, bet ir auklėti. O auklėjimo programų beveik nebeliko. Pažiūrėkime, kas yra brukama mūsų vaikams ir jaunajai kartai. Šlykštūs užsienietiški filmai. Koks čia linksminimas, jei, atsiprašant, š... iš burnos neiškrenta. Lietuvoje yra, Viešpatie apsaugok, daugiau kaip 150 viską kontroliuojančių institucijų. Kur žiūri jos ar etikos sargai, kad nemato, kokie filmai ir serialai rodomi mūsų televizijose? Nesąmonės ir šlykštaus kvailumo viršūnės. Ir tuo mes auklėjame. Juk galima linksmintis ir kultūringai. Man nepatinka variantas, kad juo šlykščiau, tuo įdomiau.
Jei aš būčiau televizijos vadovas, rūpinčiausi, kad būtų kuriamos patrauklios, auklėjamąją funkciją turinčios laidos. Be jokių šlykštybių, be dabar taip madingų keiksmažodžių. Kad humoras būtų tikrai juokingas. Visi mes prisimename filmus, kuriuos žiūrėdami kaukdavome iš juoko pilvus susiėmę. Juk yra tokio humoro, kuris kerta kaip botagu per užpakalį, bet šlykščiai nesidarko.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad nesu patenkintas nė viena Lietuvos televizija. Jos turi būti auklėjimo priemonės, padėti kontroliuoti valstybę, kurioje dabar vyksta tokie absurdai. Jei trečdalis tautos išbėgiojo, tai reiškia, kad valstybėje kažkas yra negerai. Kitaip žmonės iš jos nebėgtų.