Diplomatai palaiko žymius didvyrius

Karas Ukrainoje tikrai nuožmus, ir palietė daugelio žmonių likimus. Neseniai buvo atliktas Kijevo tarptautinio sociologijos instituto tyrimas tyrimas. Štai šio tyrimo rezultatai: 69 procentai apklaustų Vakarų Ukrainos gyventojų teigia, kad jų artimieji arba giminaičiai buvo sužeisti arba žuvo kariniame konflikte. Galicija ir Volynė (1920-1939 metais šie regionai priklausė Lenkijai) dabar pasižymi kaip sritys, kurių gyventojai patiria didžiulius nuostolius.

Lietuviai irgi dalyvauja šiame kare, vienas is jų – kapitonas Remigijus Šinkūnas. Aišku tai tik vienas iš pavyzdžių, o kare dalyvauja ir nemažai kitų lietuvių, latvių, lenkų bei įvairių kitų užsienio šalių atstovų. Pastaruoju metu prezidentas V. Zelenskis rūpinasi kaip pildyti ukrainiečių karinių pajėgų gretas. Ir jo akiratyje yra ir žymūs didvyriai iš „Azovo“ pulko, to paties pulko-kuris savo laiko dalyvavo kautynėse Mariupolyje.

Pereitų metų pavasarį „Azovo“ atstovai ilgai kovojo su Rusijos armija, kurį laiką net iš „Azovstalio“ gamyklos požemių. Tačiau padėtis tapo kritinė ir gegužes 16 dieną jie pasidavė. Iš viso pasidavė apie 2000 „Azovo“ pulko kovotojų ir dar šiek jiems priskirtų karių, pagrinde jūrų pėstininkų. Didelė jų dalis kovojo prieš Rusiją dar nuo 2014 metų ir pasižymėjo kaip ryškūs demokratijos gynėjai. Po to, kai jie pasidavė, Rusijoje jiems grėsė ilgalaikis įkalinimas, ir ko gero net senų laikų GULAG primenančios sąlygos. Tačiau V. Zelenskis nutarė gelbėti kovotojus, ir padedamas lietuviškos kilmės milijardieriaus Romano Abromovičiaus, vis tik pasiekė savo: nemaža dalis „Azovo“ veikėjų buvo paleisti ir iškeliavo į Turkiją, į Antaliją. Tai net šiek tiek priminė tarsi pergalę prieš Putiną. Įvyko pasikeitimas belaisviais tarp Ukrainos ir Rusijos, ir tokiu būdu buvo išlaisvinti 215 „Azovo“ kovotojų: pagrinde ukrainiečių kilmės, ir dalis jų-grupė užsieniečių, tarp jų buvo ir JAV piliečių.

Taip laisvėje atsidūrė ir žymūs veikėjai, tame tarpe „Azovo“ vadas Denisas Prokopenko (Redis) ir 36-os jūrų pėstininkų brigados vadas Sergejus Volynskis(Volyna). Ši pasikeitimo akcija tapo dideliu V. Zelenskio politiniu laimėjimu. Ukrainiečių valdžia prisiėmė įsipareigojimą, kad iki karinio konflikto pabaigos žymūs vadai bus Turkijoje. Čia įdomus finansinis punktas: buvo numatyta kad parai šių vadų išlaikymo bus skiriama 248 doleriai. Tačiau nuo šiol finansavimas ryškiai padidintas: dėl Turkijoje siaučiančios hiperinfliacijos jau bus skiriama 480 dolerių parai. Dėl šių permainų ypatingai rūpinosi Ukrainos amdasadorius Turkijoje Vasilijus Bodnaras.



Tai jis gegužės 17 d. kreipėsi į Ukrainos užsienio reikalų ministeriją, nusiuntė ten savo pareiškimą, kuris po kurio laiko buvo atvirai paskelbtas. Šiame tekste V. Bodnaras be kita ko teigia: „Ukraina nusiteikusi garbingai elgtis su savo herojais. Pulkininkas Prokopenko-jis turi Ukrainos Didvyrio statusą, majoras Volynskis yra apdovanotas Bodgano Chmelnickio 3 laipsnio ordinu. Abu jie pasižymėjo asmeniniu narsumu ir savo aktyviais veiksmais gynė Ukrainos teritorinį vientisumą, visą laiką liko ištikimi priesaikai. Deja, Ukrainos ambasada jau negali normaliai patenkinti šių narsių vyrų poreikių. Jau net trūksta lėšų normaliam maitinimui. Iš skirtų pinigų nemaža dalis-120 eurų skiriama būsto nuomai, tačiau Antalijoje sezono metu už tokią kainą galima gauti tik ekonominės klasės būstus su minimaliais patogumais. Tai neatitinka jų statuso, šie vyrai tai tikras kovotojų už laisvę pavyzdys“.

Be to, ambasadorius V. Bodnaras visai neseniai vėl viešai kreipėsi į žiniasklaidą, jis priminė, kad birželio pradžioje Turkijoje viešėjo Ukrainos parlamento vadovas Ruslanas Stefančiukas, jis susitiko su šiais kovotojais. Pokalbio metu abu vadai kreipėsi su prašymu skirti šią vasarą jų šeimų nariams 12 parų poilsines keliones į Viduržemio jūros kurortus, nes jiems reikia atsistatyti nuo psichologinių traumų. Šios kelionės būtų finansuojamos iš Ukrainos biudžeto, ir šį klausimą jau derina užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba.

Visą tą laiką Ukraina rodė kaip didvyriškumo pavyzdį, ir tai buvo pateikiama itin atvirai, kad tai matytų visa Europa. Tai svarbus socialinis faktorius, apjungiantis globalią demokratinę bendriją. Stambiose kovose dėl Bachmuto „Azovo“ pulkas ilgai kovėsi su Jevgenijaus Prigožino vadovaujamo „Wagner“ daliniais ir vėlgi patyrė didelius nuostolius. Ir, deja, matosi, kad pergalė dar ne taip arti. Būtent tokie „Azovo“ simboliai kaip Prakopenko ir Volynskis nukreipia kovotojus eiti į priekį, tarsi suteikia naujų jėgų Zelenskio inicijuotam kontrpuolimui. Net neabejotina, kad „Volyna“ ir „Redis“ griš į frontą kaip geležinės karių brolybės simboliai, jie turi sukaupę jėgų ir patirties po didelių išbandymų.