Atrodo, kad mūsų prezidentė ne juokais įklimpo į nekokį kvapą skleidžiančią substanciją. Pamėginkime bent akimirką įsijausti į jos situaciją. Ta daug linksniuotoji grėsminga provokacija iš Rytų kaimynės slaptųjų archyvų kaip nepasirodė, taip iki šiol ir nepasirodo. Paradoksas, bet pačiai prezidentei ir jos reitingams šiandien tokia provokacija būtų visai paranki. Ji nugesintų nerimstantį skandalą dėl slaptos VSD pažymos nutekinimo. Ir ne taip jau baisu, jei nedraugiška valstybė mestelėtų viešojon erdvėn kokį nors a la „Šatrijos“ pasižadėjimą bendradarbiauti su KGB ar kitomis tos valstybės žvalgybomis. Pamename, kaip ilgai truko aiškinimaisi teismuose, – tikra ar ne „Šatrijos“ kortelė. Vieni teismai pripažino už tikrą, kiti ne, kol galų gale K. Prunskienės rinkiminiuose plakatuose pasirodė nieko per daug nebauginantis ir rinkėjo apsisprendimui ne kažin ką reiškiantis užrašas, kad K. Prunskienė bendradarbiavo su KGB. Laiko tam įrašui pasiekti buvo sugaišta keletas metų, o mūsų prezidentei šiandien nieko taip nereikia, kaip laimėti laiko, nes ji, lošdama praloštą partiją, yra atsidūrusi tikrų tikriausiame ceitnote. Laikrodžio svirtelė pakibus. Tą supranta visi į skandalą įsipainioję ar ne savo noru įpainioti. Svirtelei nukritus gali prasidėti didinga nesulaikoma griūtis. Pačių sugalvota provokacija per pačius ir kirs daug skaudesniu antruoju lazdos galu.
Niekas šiandien nebetiki prezidentės prisiekinėjimais, kad apie pažymą ji žinojusi tik iš kažkokių pasikalbėjimų su VSD pareigūnais ją kūrusiais. Niekam nė motais, ką ten išaiškins paslapčių apsaugos tarnybos apie pažymos slaptumo pobūdį – kai ją tarnautoja nutekino, ji buvo slapta. Panašiai šiandien gali aiškinti, kad Molotovo–Ribentropo slaptieji protokolai nėra slapti. Galime tik įsivaizduoti, kas būtų nutikę asmenims iš Molotovo aplinkos ir pačiam Molotovui, jei tie protokolai būtų jo aplinkos paviešinti. Ir visai nesvarbu, koks ten jų turinys – net jei Molotovas su Ribentropu būtų pasidalinę Marsą.
Prokurorai ir tos paslapčių tarnybos gali šiek tiek laiko užtempti, bet ne iki begalybės. Siužete reikalingas koks nors kitas daug rimtesnis posūkis ar skandalas, kuris šį galėtų gerokai prigesinti. Gal tikimasi, kad skandalas visiems nusibos ir kaip nors savaime nuslops, tyrinėjamos visuomenės nuomonės, bet atrodo, kad skandalas savaime ne tik kad nerimsta, bet kuo toliau, tuo atmosfera labiau kaista.
Bjauriausia tai, kad šioje istorijoje nebeįmanoma pasinaudoti ir anksčiau gerai suveikdavusiu manevru – suversti kaltę iešmininkui – patarėjai Daivai Ulbinaitei, atleidžiant ją iš tarnybos ar pačiai atsistatydinant iš pareigų. Tai nieko iš esmės nekeistų, nes nusikaltimo schemą, strategiją ir taktiką kūrė ir veiksmų planą sudėliojo tikrai ne vargšė D. Ulbinaitė, kurios tikrai nuoširdžiai gaila. Beje, tikriausiai ir ne Dalia Grybauskaitė. Pagal braižą labai panašu, kad sulošti tokią elegantišką kombinaciją galėjo jai pakuždėti vienas profesorius. Jis, ko gero, būtų ir sėkmingai sulošęs, bet kai to ėmėsi lošikė molinėmis kojomis, pasirodė, kad ne kiekvieno nosiai aukštasis politinis pilotažas.
Nesuveikė išmokta formulė: „Sila jest – uma nie nado“.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]