Disproporcijos medicinoje, t.y socialinė nelygybė medicinoje, tik didės ir didės. Nes mes tai leidžiame

Medicinos įstaigų  vadovai per teritorines ligonių kasas gavę apmokėjimą už medicinines paslaugas, nusprendžia,  kaip paskirstys šias lėšas. Pagalvokite apie padėtį ligoninėse, kur 70-80% gaunamų lėšų yra išleidžiama personalo darbo užmokesčiui. O dar šildymas, maitinimas,  vandentiekis...

Natūralu, kad tokioje situacijoje ligonio tyrimams ir/ar gydymui pinigų praktiškai nelieka. Ir sutaupyti nėra iš kur.  

Taigi kokios kokybės medicininės paslaugos gali būti suteiktos tokiose sąlygose? O gal tiksliau pasakyti – tai tik medicinos paslaugu imitacija?

Aišku, kad teigiamas psichologinis poveikis ligoniui yra – juk jis pateko į ligoninę, kur juo bus pasirūpinta. Šis poveikis yra visuotinai pripažįstamas medicinoje, jis yra labai svarbus, bet argi jo turi užtekti Lietuvoje XXI amžiuje?

Tačiau atrodo, kad ministrui A. Verygai yra patogiau apsimesti, kad šios problemos tiesiog nėra. Nes tada nereikia jos spręsti, ir viskas tegul teka sena vaga. Ir klausimas – ar efektyviai naudojamos lėšos sveikatos apsaugos sektoriuje, tiesiog atpuola...

Universiteto ligoninių apmokėjimas yra geresnis – jų paslaugų įkainiai yra didesni. Aišku, kad ir tyrimai yra sudėtingesni, o gydymas brangesnis. Tačiau už brangius tyrimus yra nustatytas papildomas ligoniu kasu apmokėjimas (šalia įkainio).

Ligoninės  skyriams yra nustatyti vaistu sunaudojimo limitai. Be to, ligoninės vadovas stipriai  taupo ir sutaupo medikų atlyginimo sąskaita, juk jie 30-40% mažesni negu respublikos vidurkis. Taigi, taip atsiranda „laisvų“ pinigų, o tada galima kurti biznio planą – kaip gauti dar daugiau pinigu.

Pavyzdžiu gali būti kaulu čiulpu transplantacija, kurios įkainis labai geras - 60 000 €. Ilga laiką ši gydomoji procedūra buvo atliekama Lietuvoje tik vienoje Vilniaus ligoninėje. Ligoniu kasos kasmet nustato – už kiek procedūru bus apmokėta. Ligoninė galėtu atlikti ir daugiau transplantacijų, tačiau nebus apmokėjimo.

Taigi, kita (Kauno) ligoninė kelis milijonus „sutaupytu“ lėšų išleidžia pasiruošimo darbams ir atlieka pirmąsias 15 transplantacijų „iš vietiniu resursu“, t.y. negaudama jokio apmokėjimo per ligoniu kasas. O tada pareikalaujama ir gaunamas leidimas (apmokėjimas) atlikti 20 procedūrų per metus.

Nors su tokia apimtimi išnaudojamas tik trečdalis sukurtu pajėgumu (du trečdaliai – stovės, morališkai sendami), tačiau tai pirmas žingsnis atsiriekti sau finansinio pyrago gabalą.  Tolesni žingsniai – pareikalauti padidinti ir procedūrų skaičių, ir jų įkainį (po 150 000€ vietoje 60 000€).  

Nes viskas yra ligonio labui... Negalima sakyti, kad gydytojo labui – nes šios ligoninės generalinis direktorius ir toliau moka gydytojui hematologui atlyginimą – 1000 € per mėnesį.

Taigi, žiūrint visos Lietuvos mastu taip yra vėl neefektyviai naudojamos lėšos sveikatos apsaugos sistemoje – neišnaudojus Vilniaus ligoninės pajėgumu transplantacijai, išleidžiami pinigai naujam centrui (dubliuojamos išlaidos).

Tačiau Kauno klinikų generalinis direktorius turi tokia teise – jis valdo pinigus. Tada kyla retorinis klausimas – kodėl sveikatos apsaugos ministras nesubalansuoja šiu interesu – ligonines vadovo ir respublikos poreikio, bet leidžia ligoninės generalinio direktoriaus norus iškelti aukščiau respublikos lygio? Ar ministras negali, ar nenori to suvaldyti?  

O gal ministro uždavinys yra tik padėti realizuoti eilinį biznio planelį sveikatos apsaugos sferoje, kur nauda ligoniui nėra tikslas, bet yra šalutinis jo įgyvendinimo efektas? Svarbu juk tik išleisti pinigus.  

Akivaizdu, kad ministrui A. Verygai šie klausimai nėra aktualūs. Ir taip disproporcijos medicinoje, t.y socialinė nelygybė medicinoje, tik didės ir didės. Nes mes tai leidžiame...