Dominykas Keršulis. „Nusivylimų maratonas“

Būna dienų, kurios tiesiog parodo visą gyvenimo tuštybę. Tokioms dienoms sukurti nebūtina pasilaidoti filosofų raštuose prastai apšviestame bibliotekos kampe. Rašytas žodis beveik nebūtinas. Užteks bet kurio mėgstamo serialo X ir keleto pasirinkto serialo apžvalgų. Apžvalgininkas X, žinoma, privalo laikyti save serialo ekspertu ir įžvelgti ten metafizines gijas, kurių neįžvelgė niekas kitas. Vėliausiai po poros visai gerų sezonų aš, jūs ir visi kiti žmonės, besinaudojantys nemokamu internetu, įžvelgs iliuziniame serialų pasaulyje visas juos kankinusias problemas ir jų sprendimus. Daug kas pasakytų, kad tai absurdas. Aš skeptiškiems žmonėms turiu štai tokią užduotį: viename popieriaus lape aprašykite savo mėgstamo serialo (animaciniai irgi tinka) veikėją, kitame – draugą, kurio nematėte apie metus, pusbrolį, kambario draugą ar netgi draugą, su kuriuo kartais žiūrite serialus. Rezultatas sukrečiantis – mes gyvename iliuzijų pasaulyje…

Pagaliau pasirodė padavėja ir nutėškė alaus butelį ant pigaus stalo apsilupusiais dažais. Šis baras nesiūlo mandagumo ar gero aptarnavimo. Šis baras siūlo šildymo vamzdžius palubėje, suplyšusius baldus ir daug politinių lipdukų bei anarchijos simbolių ant sienų. Čia klientas moka ne už išorinį blizgesį ar prabangos iliuziją. Čia mokama už iliuziją, kad visada neteisus klientas yra galingas anarchistas, kuris nekenčia materialistų ir jų sumautų prabangių kokteilių. Kiekvienas nuolatinis klientas automatiškai tampa revoliucionieriumi ir abstrakčių dimensijų valdovu. Visi norime tikėti kažkuo, ar ne? Aš, žinoma, bjaurus cinikas, bet manęs neatskirtum nuo anarchistinių aborigenų. Mano nešiojamasis kompiuteris yra apklijuotas vietinių anarchistinių susivienijimų simboliais ir mano juodą aprangą pagyvina tik „Simpsonų“ paveikslėlis ant juodų marškinėlių. Jeigu kas susidomi marškinėliais, visada galiu iškošti, kad „Simpsonai“ – vienintelis geras dalykas, kurį sukūrė tie sumauti materialistai amerikiečiai… Man, žinoma, smagu pasišaipyti iš veidmainiško pasaulio tuštybės. Serialai dažnai mane išgelbėdavo nuo šio jausmo, bet kai pro jų prizmę įžvelgi lygiai tą pačią tuštybę, net ir pasišaipymas iš šio baro publikos praranda skonį…

Alaus skonis – vienintelis dalykas, kuris nesikeičia. Deja, žmonės, su kuriais gerdavau vienintelę konstantą šiame nestabiliame pasaulyje, spėjo pasikeisti. Dauguma šneka apie rimtumą, laiką užaugti, sugadintus skrandžius, darbus ir kitus bereikšmius dalykus. Visa tai melas, o problema yra jų noras paversti gyvenimą pigiu šeiminiu serialu…

Mano mintys painiojosi, pasibaisėjęs nužvelgiau savo penktadieninį pasąmonės srautą ir turėjau pripažinti, kad jame nėra nė lašo išminties. Galbūt man reikėjo rasti naują vietą rašyti? Galbūt man vertėjo baigti statyti savo istorijas ant nerišlių pasąmonės srautų pamatų? Deja, šiandien neturėjau jokių temų ar veikėjų… Galbūt bandydamas išspausti išmintį ir pasiekti metafizinę gilumą pakliūvu į mirtinus spąstus? Apsidairiau bare, lyg tikėdamasis išvysti kokį mirusį rašytoją, niūriai linksintį galvą. Realybė, žinoma, per nyki, kad taip įvyktų. Nuo čia vakaras galėjo pasukti dviem keliais. Pirmas kelias: aš išeinu iš baro, randu dar veikiančią parduotuvę, nusiperku dar gėrimų, nors negaliu sakyti, kokių tiksliai, nes netgi niekur nepublikuotame tekste mano nešiojamajame kompiuteryje tai jau būtų reklama. Koks nepilnametis gali perskaityti šį tekstą po daugelio metų ir būtent dėl tikslaus alaus pavadinimo tapti alkoholiku, niekad nesukurti šeimos ir vairuoti girtas vogtą automobilį…

Pastaba sau: aš vis dar nepraradau to nuostabiai sarkastiško humoro! Argi aš ne nuostabus? Visi mano trys gerbėjai bus tikrai pamaloninti.

Antrasis kelias: neperku tos velnio išmonės, vadinamos alumi. Aš mieliau grįšiu namo, susisuksiu į pledą ir toliau skęsiu serialų maratone. Man retkarčiais teks išeiti parūkyti, bet kol šis tekstas įgaus meninę vertę, žmonija bus metusi rūkyti. Taigi mano mėgstamos cigaretės – raudonosios LM.

Vakaras pasuko trečiu keliu. Šiek tiek gaila, kad iššvaistyčiau tiek laiko rašydamas apie neįvykusias tikimybes. Prie baro sėdėjo ji. Daug kas skaitydamas šį tekstą pradės vartyti akis ir galvos, kad tai labai nuspėjamas siužeto posūkis. Bet tai buvo JI – mergina, apie kurią reikėtų rašyti tik didžiosiomis raidėmis. Jos tobulai gražios rankos buvo išmargintos tatuiruotėmis su serialų pavadinimais – tai didis įsipareigojimas. Tai drąsa likti ištikimai dalykams, kurie bėgant laikui gali virsti siaubingi ir nenuspėjami. Tai įrodymas, kad meilė egzistuoja. Baruose aš niekada nešneku su kitais klientais, bet atėjo laikas sulaužyti šią taisyklę dėl didingo tikslo. Priėjęs prie baro užsisakiau cheminės drąsos ir palaukęs, kol per tris sekundes ji išgerta suveiks, pasakiau viską, ką norėjau pasakyti. Išdėsčiau didingai merginai visus stereotipus apie meilę iš pirmo žvilgsnio, nupiešiau jai mūsų bendrą ateitį, kuri pilna meilės ir diskusijų apie serialus. Žodžiais nutapiau tą stebuklą, kuris gali prasidėti tiesiog dabar. Tikėjausi milijono negatyvių ir keistų reakcijų ir vienos teigiamos, bet gavau šį tą dar geresnio. Ji atsisuko, nužvelgė mane per retro stiliaus akinių rėmus:

– Visa tai labai gražu ir miela, bet ne viskas turi laimingą pabaigą. Realybė visada gerokai tamsesnė. Pirma bloga naujiena: tu šiandien nepalikai namų ir neišėjai į barą. Namie kurį laiką bandei sulipdyti pusėtiną istoriją, bet tai baigėsi dar vienu nusivylimu. Spėk, kas įvyko toliau.

– Aš nusigėriau ir mano sapnas atspindi bandytą rašyti istoriją, taip pat beviltišką norą išvaduoti laimingą pabaigą iš banalumo kalėjimo. Tu neegzistuoji, ar ne?

– Na, tai giliamintis klausimas. Bet greičiausiai – ne. Na, dar galima ginčytis, ar sapnai apie barus vyksta kokioje alternatyvioje visatoje ir tu sugebi čia atvykti…

– Tu tiesiog bandai mane paguosti. Eilinis penktadienio vakaras, kuris pilnas haliucinacijų ir keistų sapnų.

Kaip paprastai nusivylęs viskuo, kas egzistuoja ir neegzistuoja, išėjau iš baro. Nekenčiu, jog visuose sapnuose turiu grįžti namo, atsigulti į lovą ir užmigti, kad galėčiau grįžti į realybę. Pikčiausia, kad pats sukūriau tokias kvailas sapnų taisykles, kai domėjausi aktyviu sapnavimu. Ech, jeigu būčiau baigęs tą aktyvaus sapnavimo kursą… Šis sapnas nepasižymėjo jokiais gražiais fantastiniais elementais. Tai gana neįprasta, todėl mane apėmė negera nuojauta. Striukės kišenėje sugraibiau išmanųjį telefoną ir po kelių minučių nesėkmingo braukymo per ekraną surinkau norimą numerį. Po kankinančiai ilgų pypsėjimų pagaliau išgirdau mieguistą „alio“.

– Jomantai, tai gali pasirodyti keistas klausimas, bet ar aš šiuo metu sapnuoju ir šneku su tavo ekvivalentu sapnų pasaulyje, ar vis dėlto šneku su tavimi realiame pasaulyje?

– Šiąnakt labai daug žmonių man užduoda šį klausimą…

– Sarkazmui yra savas laikas, ir jis tikrai – ne dabar.

– Tu šneki su realiu Jomantu. Mano patarimas – eik miegoti ir užsuk butelį…

Nutraukiau ryšį ir negalėjau nustoti kvatotis. Mergina bare ne tik egzistavo, ji buvo tobula. Ji perprato mano esmę per kelias minutes. Ji pademonstravo tobulą humoro jausmą ir įtaigą. Parbėgti atgal į barą man užteko trijų minučių, kas visai neblogai, atsižvelgiant į mano fizinę formą… Bet, deja, ji buvo dingusi taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Ant kampinio staliuko visų pamirštas dulkėjo mano nešiojamasis kompiuteris. Dar viena tamsi ir beviltiška naktis buvo nušviesta mažo geltono lapelio, prilipdyto ant mano senojo kompiuterio korpuso. Ji paliko savo telefono numerį ir, žinoma, pasirašė slapyvardžiu. Ne bet kokiu, o turinčiu mitologinę reikšmę. Kitsunė – Rytų mitologijos lapė, galinti įgauti žmogaus pavidalą. Kontrastiškas pasirinkimas: Kitsunė japonų mitologijoje turi labai daug teigiamų bruožų, kinai ją vaizduoja jau niūriau, o serialai ją privertė maitintis žmonių smegenų dalimis, kad išgyventų… Ši mergina turi tiek nuostabių sluoksnių… Ji lyg „Napoleono“ pyragas. Drebančiomis rankomis, keikdamas nelemtą išmanųjį telefoną, suspragsėjau numerį į vis kimbantį ekraną… Jos balsas nuskambėjo nuostabiai:

– Tu ne pirmas, kurį išdūriau triuku „Biče, mes Matricoj“, bet tavo elgesys daug ramesnis nei kitų vyrukų, įsimylinčių per pusę minutės.

– O daug tokių buvo?

– Stebinančiai daug – mes gyvenam niūriais laikais.

– Bet kaip atspėjai, kad man labiau patinka sapnai ir alternatyvios visatos nei Matrica?

– Neturėdama ką veikti, nulaužiau tavo nešiojamąjį kompiuterį ir perskaičiau viską byloje pavadinimu „Penktadienio pasąmonės srautai“.

– Tu nuostabi… Gal galėtume susitikti ir suvalgyti po gabalėlį „Napoleono“ pyrago?

– „Napoleono“ pyragas simbolizuoja mano daugiasluoksnę asmenybę, ar ne?

– Būtent, mažai merginų tai suprastų taip greitai…

– Daugiau ir greičiau, nei tu pagalvotum, – nepripažinti rašytojai vis grįžta prie tų pačių metaforų ir temų.

– Bet nuspėjami dalykai kartais yra patys smagiausi, ar ne?

– Sunku tai paneigti išsitatuiravus mėgstamų serialų sąrašą ant rankų. Susitiksim rytoj aštuntą ryto kavinukėj prie vandens bokšto – pabandyk mane šiek tiek nustebinti…

Ji žaviai numetė ragelį neatsisveikinusi. Realybė neduoda laimingų pabaigų, bet mums visada liks daug žadantys tęsiniai.

www.satenai.lt