Žinau, kad mūsų dienraštyje pasirodęs iš vokiško leidinio „Der Spiegel“ verstas interviu su prancūzų Nacionalinio fronto lydere Marie Le Pen sulaukė prieštaringų atgarsių. Vieni mano, kad vieša tribūna tokioms politikėms neturi būti suteikiama. Kiti skuba atkirsti, kad 25 proc. balsų, surinktų Europos parlamento rinkimuose, rodo, kad ši partija Prancūzijoje tampa vis svarbesne politine jėga, o jos skelbiamos idėjos yra patrauklios nemažai visuomenės daliai. Todėl esą būtina su jomis susipažinti.
Žinau, kad ir Lietuvoje yra nemažai tokių, kurie į M. Le Pen žvelgia itin palankiai, tiesa, dėl skirtingų priežasčių. Vieni randa joje tautinės valstybės gynėją, kiti sugeba įžvelgti tradicinių vertybių apsaugą, dar treti – kovotoją prieš Europos Sąjungą, kuriai dažnai bandoma sukarti kaltę dėl visų negerovių. Trumpai tariant, gerbėjų ratas margas, tačiau klausimas, kodėl verta versti ir publikuoti tokį interviu, kol kas taip ir lieka neatsakytas. Mano atsakymas būtų paprastas – pačios politikės žodžiai yra geriausias priešnuodis nuo visų su ja siejamų iliuzijų. Taip, galima publikuoti kokią giliamintę analizę, tačiau Le Pen šalininkai tuojau pat suskubs atsikirtinėti, kad, girdi, vienas ar kitas jos teiginys buvo išimtas iš konteksto, ta ar kita išvada buvo pritempta. Tuo tarpu čia yra interviu, kuriame daug aštrių probleminių klausimų, kuriame žurnalistas nesrengia pataikauti pašnekovei ir kuriame pati Le Pen visiškai apnuogina savo pozicijas. Tai yra jos pačios žodžiai, prie kurių nieko nereikia nei pridėti nei atimti, ir iš kurių matosi, kokios pragaištingos mums, o ir visai Europai pozicijos laikosi ši radikalė.
Panagrinėkime atidžiau. Taigi Le Pen atvirai deklaruoja, kad jos tikslas yra sugriauti Europos Sąjungą. „Nenoriu šios europinės Sovietų Sąjungos“, – rėžia politikė. Po šių žodžių galiu tik pasakyti, kad prancūzai yra labai laimingi, jog iki jų Raudonoji armija taip ir neatžygiavo, o laisvę atnešė Vakarų sąjungininkai, kuriem išvaduotieji, panašu, didelio dėkingumo nepuoselėja. Būtent ši istorijos dovana daliai Prancūzijos politikierių leidžia lengva ranka žarstytis absurdiškais pareiškimais, kuriuose yra menkinami sovietiniai nusikaltimai ir žeminamos šio režimo aukos. Girdint žodžius apie ES sunaikinimą, man prieš akis iškyla graviūra, iliustruojanti Abiejų Tautų Respublikos padalijimą. Juk į tokius laikus iš esmės ir siūlo grįžti Nacionalinio fronto lyderė, jau abejingai stebėjusi, kaip Rusija neteisėtai aneksuoja Krymą.
Raginimai griauti ES yra tolygūs raginimams grįžti į laikus, kai Europoje dominavo kelios jėgos, prisiėmusios sau teisę dalintis pasienio teritorijas, slopinti nepaklusniuosius ir įtvirtinti diktatą savo įtakos zonose. Kieno įtakos zonoje atsidurtume mes juk ne paslaptis? Ydinga jau pati Le Pen prieiga. Taip, niekas juk neneigia, kad ES toli gražu nėra tobula sąjunga ir galima diskutuoti dėl daugelio dalykų: integracijos gylio, plėtros, subsidiarumo ir solidarumo principų įtvirtinimo, geresnio piliečių atstovavimo aukščiausiu lygiu ir pan. Tačiau Le Pen pagydoma liga sergančiam pacientui siūlo vykdyti eutanaziją, ragina griauti, o griuvėsiuose, kaip žinia, viešpatauja stipresniojo teisė arba, kitaip tariant, džiunglių įstatymai.
Le Pen interviu neslepia savo simpatijų Putinui, kuris esą nesileidžia, kad kitos šalys primestų jam sprendimus. Priešingai, Putinas Le Pen žavi todėl, kad svarbiausia jai yra tik savų nacionalinių interesų gynimas. Kaip savo interesus moka ginti Putinas, mes puikiai matome: energetinių išteklių tiekimo nutraukimas, karinės invazijos, atviras kaimynų šantažas. Žavėjimasis Putinu gali reikšti tik viena – norą, kad ir Prancūzija pasuktų tokiu pačiu keliu. Tada neabejotinai regėsime daugiau mus aplenkiančių dujotiekių, galėsime pamiršti svajones kurti bendrą europinę energetikos rinką, stebėsime, kaip Rusijai lengva ranka pardavinėjama moderni karinė technika. Taip, skeptikai greitai atkirs, kad „Mistral“ karinius laivus Rusijai juk pardavė ne Le Pen. Ir jie bus teisūs, tačiau tas faktas, kad tiek Nicolas Sarkozy, tiek Francois Hollande‘as elgėsi ar elgiasi niekšiškai, nepadaro Le Pen geresne nė per nago juodymą. Ar po atviro Le Pen žavėjimosi Putinu dar turite iliuzijų, kad ji galėtų elgtis kitaip? Aš jų tikrai neturiu.
Putinas ir Le Pen vienas kitą apkabina ir dar dėl vienos itin didžiulį nerimą keliančios priežasties. Le Pen savo interviu atvirai reiškia savo priešiškumą JAV, kurios neva siekia išplėsti savo įtaką Europoje. Anot Nacionalinio fronto lyderės, JAV yra kaltos ir dėl to, kad Rusija, kuri, anot Le Pen, yra demokratiška valstybė, yra nepelnytai demonizuojama. Le Pen kalba apie siekį sukurti pasaulį, kuriame būtų ne vienas, o keli galios centrai, reiškia svajas apie tai, kaip Prancūzija galėtų būti neprisijungusių valstybių lydere. Taigi Putiną ir Le Pen sieja du strateginiai interesai: ES sugriovimas ir JAV išstūmimas iš Europos. Du žingsniai, kuriuos įvykdžius būtų galima lengvai dalintis įtakos zonas. Tad mūsų pamatinis strateginis interesas yra ir turi likti priešingas – kuo daugiau JAV vieningoje Europoje.
Be to, ką gi reiškia svajos apie vadovavimą neprisijungusiems? Ogi tai, kad Le Pen atvirai išduoda NATO ir Penktąjį šios organizacijos sutarties straipsnį. Prancūzija gal ir gali leisti sau būti neutralia, neprisijungusia valstybe. Lietuva, o ir kitos posovietinės valstybės sau to leisti negali ir NATO yra esminis skydas, užtikrinantis mūsų saugumą. Taigi Le Pen žodžiai yra atviras spjūvis tiek europiniam, tiek transatlantiniam solidarumui į veidą. Kai dalis suklaidintųjų mūsuose džiaugiasi dėl Nacionalinio fronto sėkmės, šios politinės jėgos lyderė atvirai rėžia, kad jos sąjungininkas yra Putinas, o mes jiems paprasčiausiai nerūpime, nes mūsų saugumas, mūsų gerovė neįeina į jų nacionalinius interesus. Drįsiu atvirai įvardyti šią poziciją kaip judošišką, kai už 30 sidabrinių galima parduoti bet ką ir visa tai tiesiog įvilkti į nacionalinio intereso rūbą. Juk klausimas, ar ne kišenėje žvangantys Kremliaus sidabriniai ir verčia Le Pen vadinti Putiną demokratu Krymo aneksijos akivaizdoje? O gal ji paprasčiausiai yra cinikė, kuri mato tik tai, ką nori matyti?
Čia galiausiai prieiname ir prie dar vieno pas mus populiaraus mito, kad Nacionalinis frontas yra tradicinių vertybių ar pamatinių dorovinių normų gynėjai. Ar tikrai? Štai „Der Spiegel“ žurnalistas paklausė Le Pen, kodėl ji bendradarbiauja su olandų radikalu Geertu Wildersu, kurio partija, priešingai nei Nacionalinis frontas, pritaria homoseksualų santuokoms. Le Pen atkerta, kad jai tai visai nerūpi, nes jai svarbu tik kova dėl tautos suvereniteto. Reliatyvistinis požiūris, kurį puikiai yra apibūdinęs Gilbertas Keithas Chestertonas teigdamas, kad tos moralinės normos, kurios galioja pirmadienį, jau bus pasenę antradienį, o tos normos, kuriomis tikime antradienį, jau bus atgyvena trečiadienį. Šiuo atveju Le Pen kiek modifikuoja šį teiginį pareikšdama, kad vienur galioja vienokia moralė, o kitur – jau kitokia. Toks požiūris į moralines normas netrukdo jai eiti obuoliauti kad ir su pačiu velniu. Juk svarbu, kad strateginiai tikslai sutaptų ir iš to obuoliavimo būtų galima laukti naudos. Galima daryti ir kitą prielaidą, kad tam tikras vertybines pozicijas Le Pen užėmė ne dėl to, kad jomis tikėtų, o paprasčiausiai strategiškai gerai apskaičiavusi, jog tai daryti jai apsimoka siekiant mobilizuoti rinkėjus. Lygiai taip kaip Putinas, kuris ciniškai prisiėmė sau krikščioniškų vertybių gynėjo titulą, o tikrovėje veikiau tapo Dostojevskio „Broliuose Karamazovuose“ aprašyto inkvizitoriaus įkūnytoju.
Tad manau, kad šis ir Bernardinai.lt pasirodęs „Der Spiegel“ interviu su Le Pen galiausiai turėjo išsklaidyti visas iliuzijas dėl to, kad Nacionalinio fronto pergalė gali būti kuo nors naudinga Lietuvai ar Europai. Taip, Europa šiuo metu negaluoja, tačiau Nacionalinis frontas tikrai nėra vaistas, o veikiau pavojingas nuodas. Liūdna, tačiau galima prognozuoti, kad kituose Prancūzijos prezidento rinkimuose dešiniųjų gretose dominuos būtent „frontininkų“ retorika. Juk ne paslaptis, kad tas pats Sarkozy kadaise prezidento rinkimus buvo laimėjęs tik pasisavindamas dalį Nacionalinio fronto programinių punktų, kuriuos pasistengė įvilkti į kiek patrauklesnį popierėlį.
Bernardinai.lt
Susiję:
Interviu su Marie Le Pen: nenoriu tos europinės Sovietų Sąjungos