DRĄSOS KELIO dalyvio pasiūlymai rinkimų programai (II dalis)

Skelbiame "Valstybė Lietuva. Analizė ir pasiūlymai" tęsinį. Pradžią, kurioje prof. S. Brundza aptaria būdus, kaip užtikrinti konstitucinę Lietuvos piliečių teisę dalyvauti valdant valstybę, galima paskaityti čia. Ekspertai.eu.

APLINKOSAUGOS PROBLEMOS

Visi žinome, kad atominė energetika yra pavojinga ir priskiriama prie technologijų, kurios kritiniais atvejais tampa nevaldomos. Bet didžiulis dėmesys ir lėšos, skiriami atominių jėgainių saugumui, taip pat griežta tarptautinės organizacijos ,,TATENA“ vykdoma kontrolė šiuos pavojus sumažina maksimaliai.

Deja, to negalima pasakyti apie naftos ir kitų išteklių gavybą ir gabenimą, ypač vandenyje. Dar nepamiršome naftos gavybos platformos avarijos Meksikos įlankoje, kuri tapo didžiule ekologine katastrofa, sukėlusia ilgalaikes pasekmes. Ne mažesni pavojai tyko Baltijos jūros regiono, kur taip pat pakankamai išvystyta naftos gavyba jūroje. Saugumas taip pat nepadidėjo pradėjus veikti dujų perdavimo linijai ,,Nord stream“ tarp Rusijos ir Vokietijos. Be to, manoma, kad vandenynų užterštumas yra priežastis, lemianti ,,Golfo srovės“ atvėsimą, kuris grėstų globalinėmis klimato kaitos problemomis.

Nesuprantama, kodėl bet kuriam laivui (jau nekalbant apie specializuotus laivus, pervežančius naftos produktus ir kt.) patyrus nelaimę (pavyzdžiui, užplaukus ant seklumos) labai dažnai į aplinką išsilieja naftos produktai. Tai rodo, kad kuro talpų išdėstymas ir konstrukcija neužtikrina pakankamo patikimumo incidentų metu. Tokios problemos jau seniai išspręstos automobilių pramonėje.

Todėl vertėtų kreiptis į Europos bei pasaulines institucijas ir pasiūlyti įkurti tarptautinę organizaciją, analogišką ,,TATENAI“, naftos ir kitų produktų gavybos, transportavimo ir kitų įrengimų kontrolei, nustatant vieningus ir griežtus reikalavimus, privalomus visiems gavėjams, transportuotojams bei naudotojams.

KAI KURIE LIETUVOS EKONOMIKOS VYSTYMOSI ASPEKTAI, PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO BŪDAI

ENERGETINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ

Esminis klausimas: jei deklaruojame energetinę nepriklausomybę, tai ar turime, įgyvendinant ES direktyvas dėl atsinaujinačių energijos šaltinių, vilktis uodegoje, ar siekti būti lyderiais ir iš esmės keisti energijos šaltinių balansą, lygiuodamiesi į Skandinavijos šalis.

Du dešimtmečius deklaruojamas energetinės nepriklausomybės siekis akivaizdžiai neatitinka realių veiksmų. Jau vien tai, kad beveik už visus energetinius resursus (dujos, elektros energija, degalai) mokame bene brangiausiai Europoje, rodo arba žmonių, vadovaujančių šioms sritims, nekompetenciją, arba visai kitų siekių įgyvendinimą, nes reali energetinė nepriklausomybė įmanoma tik tada, kai energijos gamybai maksimaliai panaudojami vietiniai resursai, kurių Lietuvoje yra tikrai daug.

Turbūt būtų žymiai naudingiau Lietuvos žmonėms, jei milijardai, numatomi skirti specialistų nevienareikšmiškai vertinamai atominės elektrinės statybai, būtų panaudoti vietinės energetikos plėtrai, tokiu būdu sudarant realią konkurenciją energetinių išteklių importui, kuri savo ruožtu darytų įtaką importuojamų išteklių kainai. Pavyzdžiu Lietuvos energetikos ūkiui galėtų būti Švedija, kurioje iš atsinaujinančių šaltinių pagaminama 80 % šilumos, o importuotų dujų dalis energetikoje sudaro tik 5 %. Švedija, taip pat ir Danija iki 2050 metų numato iš viso atsisakyti iškastinio kuro šilumai gaminti.

Teisingai sako Lietuvos banko valdybos vicepirmininkas Raimondas Kuodis, kad ,,gamtinės dujos pasaulyje yra prabangos prekė, todėl Lietuvos šilumos ūkis išsiversti galėtų be jų.” (,,Verslo žinios”, 2012.02.06). Taigi akivaizdu, kad mūsų valstybei būtina perorientuoti ūkį (pirmiausia – šilumos) nuo rusiškų dujų į lietuvišką biokurą. Būtų prasminga tai nedelsiant skelbti nacionaliniu prioritetu. Vietinio kuro plėtros skatinimu turėtų rūpintis tiek centrinės valdžios, tiek atskirų miestų savivaldos atsakingi pareigūnai. Dujas, už kurias šiandien kompanijai ,,Gazprom“ mokame brangiausiai iš visų ES valstybių, privalome keisti ekologišku vietiniu biokuru. Vietinio kuro kaina yra daugiau nei perpus pigesnė už dujų ir sudaro apie 700 Lt/tne. Šiandien iš vietinio kuro pagaminama apie 19 % centralizuotai tiekiamos šilumos energijos, o apie 76 % šilumos pagaminama iš Rusijos dujų. Kadangi biokuro ištekliai Lietuvoje yra tikrai pakankami, ši proporcija artimoje ateityje galėtų tapti atvirkštinė. Specialistų nuomone, pagal biomasės potencialą Lietuva užima antrą, o pagal tinkamumą gaminti biodegalus – pirmąją vietą ES. Vietinio kuro gamyba sukurtų ne mažiau nei 10 tūkstančių naujų darbo vietų, o šilumos ūkio aptarnavimas – dar 4-5 tūkstančius darbo vietų.

Kitos problemos:

,,ES 3-iojo energetikos paketo“ įgyvendinimas ir pradėtas karas su ,,Gazpromu“, dar neturint dujų tiekimo alternatyvų (dujų terminalo). Todėl mokame ,,politinę kainą“ – 30-40 % daugiau, nei dujos kainuoja tarptautinėje rinkoje, tad nenuostabu, kad dujos brangsta šuoliais ir toliau.

Padidintas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokestis nuo 4,73 ct/kWh iki 6,01 ct/kWh (vėliau daugiau kaip iki 7 ct/kWh) įmonėms, kurios gamina elektros energiją savo reikmėms. Rezultatas - įmonės, kurios investavo dideles lėšas į elektros gamybą savo reikmėms, yra verčiamos atsisakyti šios veiklos ir pirkti elektros energiją, gaminamą iš rusiškų dujų, iš šalies, patirdamos didelius nuostolius. Be to, Lietuvos pramonininkų konfederacija mano, kad iš vienų vartotojų lėšas renkant, o kitus jomis remiant, pažeidžiami ES ir Lietuvos norminiai aktai, sąžiningos konkurencijos reikalavimai.

Įvairiais būdais jau ne vienerius metus stabdoma vėjo energetikos plėtra.

Stabdoma energijos (pirmiausia – šilumos) gamyba iš atsinaujinančių šaltinių. Nors Vyriausybės patvirtinta Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių strategija siekia užtikrinti, kad atsinaujinančių energijos išteklių dalis, 2008 metais sudariusi 15,3 % bendro energijos suvartojimo, 2020 metais sudarytų ne mažiau kaip 23 %, programos įgyvendinimas susiduria su kliūtimis.

Neskatinamas geoterminės energijos panaudojimas individualių namų ir kitų objektų šildymui.

Jei ,,Lietuvos energija“ parduoda elektrą už 15,5 ct/kWh, kodėl ji, kol pasiekia vartotoją, pabrangsta beveik tris kartus?

Sistemą palieka kvalifikuoti specialistai.

Jėgainės, kūrenamos dujomis, statybų planavimas Kaune, tokiu būdu atiduodant visą Kauno energetiką į ,,Gazpromo“ rankas.

Elektros gamintojų (,,Lietuvos elektrinės“) spekuliacija, kurią palaimino Energetikos ministerija, pigiai perkant elektros energiją biržoje ir perparduodant vartotojams kaip savos gamybos dvigubai brangiau. Rezultatas: ,,Eurostat“ vertinimu, 2010-2011 metais elektros kainos Lietuvoje didėjo daugiausiai ES.

Nekontroliuojamos degalų kainos. Prekyba degalais Lietuvoje vyksta monopolininkės ,,Mažeikių naftos“ diktato sąlygomis, todėl į Lietuvos mažmeninį tinklą patenka ženkliai brangesni degalai, negu už juos moka mūsų kaimynai latviai ir estai. ,,Mažeikių naftos” argumentai pakankamai ciniški, bet tam tikra prasme teisingi: ir latviai, ir estai turi žymiai geresnes sąlygas nusipirkti degalus iš kitų tiekėjų. Lietuvoje to nėra. Kadangi ne mažiau 90 % degalų parduodama pagamintų ,,Mažeikių naftoje“, kainodaros kontrolė seniai turėjo būti perduota Valstybinei kainų ir energetikos komisijai. Tokie pasiūlymai jau seniai (nuo 2008-ųjų gruodžio) ne vieną kartą buvo teikiami Ministrui Pirmininkui, įvairioms  kitoms institucijoms, bet jokio atgarsio nesulaukė, o degalų kainos muša visus rekordus.

Tam tikra kainų kontrolė taip pat būtina ir mažmeninėje prekyboje degalais, tuo labiau, kad tam tikras patyrimas jau yra: Sveikatos apsaugos ministerijos pastangos reguliuoti vaistų kainas davė, nors gal ir ne tokių, kokių tikėjomės, bet teigiamų rezultatų.

ES 3-IOJO ENERGETIKOS PAKETO ĮGYVENDINIMAS LIETUVOS ŽMONIŲ SĄSKAITA

Vasario pradžia būtų įsimintina tuo, kad įvyko Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus derybos su koncerno ,,Gazprom“ atstovais. Deja, Lietuvos žmonės, kaip jau yra įprasta, negauna tikslios ir teisingos informacijos, kodėl mes mokame didžiausią kainą už dujas (ir ne tik dujas, bet ir degalus bei elektrą). Mosuojant ES 3-iuoju energetikos paketu, eilinį kartą apgaudinėjami Lietuvos žmonės.

2009 metų balandžio 22 dieną Europos Parlamento patvirtinto 3-iojo energetikos paketo tikslas – išplėsti vartotojų teises ir regionų solidarumą dujų krizės atveju. Lietuvos žmonėms buvo pateikta informacija, kad 3-iojo paketo įgyvendinimas įmanomas tik visiškai atskyrus gamybą ir paskirstymą ir todėl reikia atimti Rusijos ,,Gazpromui“ priklausančius dujų tinklus. Nieko nebuvo kalbama apie siūlomas alternatyvas – ,,…nepriklausomus sistemų operatorius. ES valstybės galėtų neskaldyti vertikaliai integruotų bendrovių, jei perdavimo tinklas būtų atiduotas valdyti į Komisijos patvirtinto nepriklausomo tinklo operatoriaus, spręsiančio energijos pardavimo ir investicijų klausimus, rankas“. Šis pasiūlymas atsirado, kadangi atskyrimui priešinosi ne tik Prancūzija ir Vokietija, bet ir Austrija, Bulgarija, Graikija, Latvija, Liuksemburgas ir Slovakija, teigiančios, jog atskyrimas būtų antikonstitucinis ir sukeltų neigiamas socialines pasekmes. Lietuvos tarp besipriešinančių atskyrimui nėra, nors Lietuvai tai – viena aktualiausių problemų.

Europos Parlamentas taip pat siūlo, vykdant liberalizaciją, remti nepasiturinčius vartotojus (apie tai Lietuvoje niekas nekalba).

Taigi, Europos Parlamentas pritarė pasirinkimui tarp visiško nuosavybės atsiejimo arba ,,nepriklausomo perdavimo sistemos operatoriaus“ – dukterinės įmonės – galimybės.

Be to, ES Taryboje sutarta, jog direktyvos reikalavimai nebus taikomi Kiprui, Liuksemburgui ir Maltai, taip pat Estijai, Latvijai ir Suomijai iki to laiko, kol jų dujų tiekimo sistemos bus integruotos su kitomis ES šalimis.

Pagirtina, kad LR Ministras Pirmininkas tarpininkauja, kad ,,Gazprom“ sudarytų geresnes sąlygas dujų importui atskiram Lietuvos verslo subjektui, bet jokiu būdu nepateisinamas (o gal ir nusikalstamas) absoliutus abejingumas ir nenoras spręsti šios visiems Lietuvos žmonėms gyvybiškai svarbios problemos.

Taigi aišku, kad ne ,,Lietuvos dujų“ vadovybė turėjo derėtis su ,,Gazprom“, o Vyriausybė privalėjo sutelkti visas pastangas, kad Briuselyje iškovotų naudingas sąlygas Lietuvai.

Tokie Vykdomosios valdžios veiksmai yra akivaizdžiai nukreipti prieš Lietuvos žmones, išgyvenančius sunkmetį, ir, mano nuomone, laikytini antikonstituciniais, tokiais, kuriems, be viso kito, reikalingas ir teisinis įvertinimas.

Beatodairiškas siekis įgyvendinti 3-ąjį energetikos paketą pačiu nepriimtiniausiu Lietuvai būdu paaiškina, kodėl mes mokame ir mokėsime už dujas daug brangiau negu Latvija ir Estija. (Nuo 2005 metų, kai gamtinių dujų kainos metinis vidurkis sudarė 439 Lt/tne, iki šios dienos dujos pabrango daugiau kaip 4 kartus).

Dienraščio ,,Lietuvos žinios“ (2011.07.14.) pateiktoje informacijoje sakoma, kad 2011 metais už dujas permokėsime beveik 1 milijardą litų. Tai rodo, kad ūkiškumo stoką mėginama kompensuoti parodomuoju principingumu, nors tuo metu kraunami turtai ,,Gazpromui“, o dujų kainų didėjimas kėsinasi į objektyvias daugelio žmonių mokumo galimybes. O gal yra ir svarbesnių priežasčių. Kaip sakė vienas Lietuvos politikos patriarchų – ,,Kas galėtų paneigti…“.

Daug buvo kalbama apie energetinę nepriklausomybę, alternatyvas, uždarius Visagino AE, bet ankstesnės Vyriausybės toms alternatyvoms beveik neskyrė dėmesio. Pavyzdžiui, naujasis modernus blokas Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose turėjo pradėti veikti tą pačią dieną, kai buvo nutraukta elektros energijos gamyba Visagine. Dujų terminalas taip pat seniai turėjo būti pastatytas, ir tai tikrai galėjo būti geras argumentas, derantis su ,,Gazpromu“ dėl dujų kainų.

Dujų, o taip pat elektros ir degalų kainos (tai yra tarpusavyje susiję) skaudžiai palietė visus, ypač turinčius mažas pajamas, Lietuvos žmones. Be to, pirmo būtinumo prekių ir maisto produktų gamintojams ir tiekėjams tai buvo pretekstas neadekvačiai pakelti kainas, taip dar labiau skurdinant gyventojus. Todėl būtina rasti teisinius instrumentus, kurie leistų sustabdyti nesuvaldomą kainų didėjimą ir apsaugoti labiausiai pažeidžiamus Lietuvos piliečius nuo visiško nuskurdimo.

"ATOMINĖS" PROBLEMOS

Trijų galingų atominių jėgainių, kurių veikimo principas – nevaldomos technologijos, su technologiškai neišspręstomis, nežinia kiek laiko truksiančiomis ir kiek kainuosiančiomis atliekų laidojimo problemomis, koncentracija nedideliame plote programuoja ne tik elektros energijos perteklių (ypač nakties metu), bet ir neprognozuojamas pasekmes nelaimių atveju. Be to, specialistų nuomone (,,Lietuvos žinios“, 2011.08.08.), ,,Lietuva be svetimos pagalbos galėtų užtikrinti sklandų tik maždaug 800 MW galingumo atominės jėgainės darbą, o atkaklus Vyriausybės ir jos atstovo energetikos ministro Arvydo Sekmoko siekis, prisidengiant gražiai skambančiu energetinės krašto nepriklausomybės šūkiu, planuojamoje statyti atominėje elektrinėje sumontuoti galingą – maždaug 1300 MW – reaktorių, gali sviesti Lietuvą atgal į Rusijos energetikos monopolininkų glėbį. Taip yra todėl, kad galinga elektrinė gali patikimai tiekti elektrą tik labai didelės galios elektros energetikos sistemoje, kuri užtikrina rezervinę galią avarinio blokų išsijungimo atveju. Lietuvai tokį rezervą kol kas gali užtikrinti tik centralizuotai valdoma Rusijos elektros energetikos sistema.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas bei Europos komiteto vadovas Česlovas Vytautas Stankevičius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvai pasistačius tokią galingą elektrinę, kaip planuojama, mes nebūsime priimti į Europos energetikos sistemą (UCTE). Be to, jeigu Rusija nutartų neteikti rezervinės galios (pvz., pradėtų perdavimo linijų ,,remontą“ – kaip naftotiekio ,,Družba“ atveju) mūsų jėgainė taptų dinamiškai nestabili ir negalėtų būti eksploatuojama. Lietuva būtų parklupdyta ant kelių.

Bandymas projektuoti naują atominę elektrinę, nesilaikant UCTE reikalavimų, t. y. priklausomą nuo Rusijos, prieštarauja konstituciniam įstatymui ,,Dėl Lietuvos valstybės“, nes padarant Lietuvos veiksmus priklausomus nuo kitų valstybių sprendimų ir valios, mėginama apriboti jos suverenitetą.“

Todėl, jeigu mes neturime galimybės sustabdyti atominių jėgainių statybos Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje, būtų prasminga atsisakyti atominių ambicijų, kaip dar 1979 metais padarė Austrija, ir nukreipti pastangas ir lėšas į tai, kaip kuo mažesnėmis sąnaudomis panaudoti esamą situaciją. Atidžiai išanalizuoti specialistų siūlymus dvigubai padidinti Kruonio HAE galingumą, pastatant dar keturis blokus, kaip buvo numatyta pirminiame projekte. Tai leistų panaudoti pigią naktinę elektros energiją, pagamintą Kaliningrado srityje arba Baltarusijoje statomose atominėse elektrinėse, kadangi regione kito panašaus į Kruonio HAE objekto nėra. Pagal ,,Lietuvos žinių“ 2011.07.18. informaciją vieno HAE bloko kaina – 300 milijonų litų. Taigi, už 1,2 milijardo litų Lietuva beveik apsirūpintų reikiamu elektros energijos kiekiu, kadangi numatyta Kruonio HAE projektinė galia, pastačius visus 8 blokus, būtų 1600 MW. Keista, kad dabar kalbama tik apie 5-ąjį bloką, o 6, 7 ir 8 blokų statyba net neįtraukta į nacionalinę energetikos strategiją.

Netyla kalbos, kad kai kurie Kruonio HAE blokai yra išnuomoti rusų kompanijai ,,Inter RAO JES“, nors tai iš esmės prieštarautų Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekiams.

NAKTINĖ REFORMA. NESĖKMĖS. KRIZĖ

,,Naktinė refoma“ tik sujaukė jau nusistovėjusią mokesčių tvarką, drastiškai sumažino BVP ir biudžeto pajamas. ,,Permainų Vyriausybės“ būdas išspręsti problemas buvo ne siekis ką nors keisti, bet pasiskolinti ir išgyventi iš skolintų lėšų, o rimtų sisteminių pokyčių valstybės valdyme nėra:

— Kadangi tuo pat metu, prognozuojant sparčiai didėjančią bedarbystę, kita ranka drastiškai padidintas smulkaus verslo (turinčių verslo liudijimus) apmokestinimas, iš netekusių darbo Lietuvos žmonių buvo atimta galimybė užsiimti privačiu verslu. Lengvatos atsirado tik po poros metų, kai Lietuvoje jau buvo daugiau kaip 300 tūkstančių bedarbių, o didelė dalis iniciatyvių, kvalifikuotų buvusių darbuotojų tenkinosi bedarbių pašalpomis, ,,prisidurdami“ nelegaliu darbu. Kita dalis jau darbavosi užsieniuose. Daugelis žmonių, užsiimančių individualia veikla, kai baigėsi jų verslo galiojimo laikas, užsiregistravo darbo biržose kaip bedarbiai, o turėdami jau susiformavusį klientų ratą, tęsė savo veiklą nelegaliai.

—  Akcizų padidinimas degalams, atsižvelgiant į didelį kainų skirtumą palyginti su kaimyninėmis šalimis, turėjo būti įvestas kartu su kuro įvežimo iš šių šalių, bent jau iš Kaliningrado srities ir Baltarusijos, apribojimais. Didžiulės eilės ,,Pasatų“ su 100 litrų ir didesniais kuro bakais nenutrūkstamai juda per sienas, o kiekvienas sunkvežimis gali įvežti į Lietuvą virš 1000 litrų degalų. Todėl atsirado ir privačių asmenų, kurie kursuoja per sienas jau ne ,,Pasatais“, o sunkvežimiais. Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos duomenimis, kasdien į Lietuvą tokiu būdu įvežama ne mažiau 500 tūkstančių litrų degalų. Tai rodo, kad Lietuvoje nelegaliai realizuojami didžiuliai degalų kiekiai, o teisėsauga mus informuoja tik apie vieną kitą surastą nelegalų degalų prekybos tašką. Sunku tiksliai apskaičiuoti valstybei padaromą žalą, bet ji yra didžiulė, o jokių rimtesnių priemonių užkirsti kelią tokios situacijos susidarymui nuo pat krizės pradžios nesiimama. (Gera iliustracija: žiniasklaidoje skelbta informacija, kad policijai perduoti konfiskuoti degalai. Iš tiesų geras sprendimas padėti skurdžiai gyvenančiai policijai. Bet atkreipčiau dėmesį į kiekį – 55 tonos??!!).

— Akcizų padinimas alkoholiui ir tabakui, nesukūrus efektyvaus kontrolės mechanizmo, padidino kontrabandos mastą. Tai iliustruoja faktai, kad sulaikomų kontrabandinių prekių kiekis pastaraisiais metais iš esmės nepadidėjo, o oficialios prekybos apimtys ženkliai sumažėjo ir tik 2011 metų pabaigoje pradėjo nežymiai didėti.

— Argumentai, kad Lietuvoje per maža dalis BVP perskirstoma centrtalizuotai (2011 metais – 37 %, 2012 metais prognozuojami 38 %) turėtų pagrindą, jeigu:

a) dalis, likusi mokesčių mokėtojui, užtikrintų orų pragyvenimą;

b) mokesčių mokėtojai matytų, kad su jų pinigais elgiamasi pagarbiai ir jie naudojami racionaliai. Deja, centrinė valdžia švaisto jau ne milijonus, bet milijardus. Todėl žmonės jaučiasi turintys bent moralinę teisę ieškoti būdų, kaip nemokėti mokesčių arba sumažinti mokestinių prievolių dydį. Jei būtų paskelbtas šūkis ,,Sąžiningiems piliečiams – sąžininga valdžia”, ir iš valdžios pusės jis būtų sąžiningai įgyvendinamas, manau, kad tai turėtų teigiamą poveikį ir mokesčių mokėtojams, ir biudžeto pajamoms.

— Trejus metus iš Premjero girdime, kad situacija Lietuvoje blogesnė nei Estijoje todėl, kad estai geriau tvarkėsi iki krizės ir turėjo rezervą. Kyla natūralus klausimas, kokio dydžio buvo tas rezervas ir kodėl mes, pasiskolinę galbūt kelis kartus daugiau, negu estų sukaupti rezervai, esame blogesnėje padėtyje?

Atsakymas būtų vienas – neūkiškas ir neskaidrus valdymas ir pasiskolintų milijardų švaistymas.

Pavyzdžiui, renovacija:

— 2008 metų pabaigoje naujai sudaryta Vyriausybė ne tik gąsdino baisia ekonomikos padėtimi, bet ir žadėjo, kad bus ne tik griežtai taupoma, bet ir vykdoma rimta ekonomikos skatinimo programa bei įgyvendintos konkrečios priemonės, mažinant formalių procedūrų ir administravimo naštą verslui. Jeigu pirma dalis, nulėmusi labiausiai pažeidžiamo visuomenės sluoksnio skurdinimą, buvo gana ,,sėkmingai įgyvendinta“, apie verslo skatinimą to negalima pasakyti. Vienas iš deklaruotų Vyriausybės energetikos politikos prioritetų buvo masiška daugiabučių, o taip pat ir visuomeninių pastatų, renovacija. Planuota, kad parama daugiabučiams atnaujinti sieks 1 milijardą litų, o bendra investicijų suma (įskaitant bankų finansavimą ir privačias lėšas) sudarys apie 3 milijardus litų ir per metus bus atnaujinama apie 2 tūkstančiai pastatų, tarp jų 100 mokyklų ir 100 ikimokyklinių įstaigų. Kadangi 2008 metais daugiabučių namų renovacija jau buvo įsibėgėjusi (buvo renovuojami 258 namai), atrodė, kad ši programa pristabdys statybų sektoriaus smukimą ir išsaugos tūkstančius darbo vietų, todėl visuomenės buvo sutikta palankiai. Bet realybėje vyko protu nesuvokiami dalykai. Paramos dydis buvo sumažintas iki 15 % ir tokiu būdu renovacija praktiškai sustabdyta. Prireikė 2,5 metų, kad būtų bent iš dalies grįžta prie ankstesnės Vyriausybės siūlytų sąlygų. Visa tai galima būtų paaiškinti neūkiškumu, jei ne renovacijai skirtas 1 milijardas litų (naujesniais duomenimis, šiek tiek mažiau), visą tą laiką laikomas komerciniuose bankuose, už tai dar primokant 1,5 %. Valstybė, užuot naudojusi šias lėšas kitoms reikmėms, renovacijai skirdama pagal poreikį (kurio tokiomis sąlygomis beveik nebuvo), toliau ,,sėkmingai“ skolinosi ir mokėjo dideles palūkanas. Už tokią veiklą niekas iš nieko atsakomybės nepareikalavo.

— Gana panaši situacija susiklostė ir verslo skatinimo srityje. Verslo skatinimui į komercinius bankus buvo padėta apie 1 milijardas litų ir tik po 2 metų maždaug pusė tų pinigų, kadangi jie taip ir liko nepanaudoti, susigrąžinta, o Vyriausybės deklaruotas siekis – atsidurti tarp 15 šalių, sukūrusių palankiausias sąlygas verslo plėtrai pasaulyje - vargu ar bus įvykdytas, nors Lietuva per 2009 metus palypėjo 3 vietomis aukščiau ir tarp 183 valstybių užėmė 23 vietą. Šis pokytis įvyko kosmetinių teisės aktų pataisymų dėka, o realybėje nelanksti darbo aplinka, kuri ankstesniais metais gramzdino Lietuvą į apačią, nelabai ir pasikeitė. Vargu ar darbo santykių reglamentavimas artimiausioje ateityje ženkliai pasikeis. Anot Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovo Sigito Besagirsko, Vyriausybės indėlis į verslo skatinimą apskritai nėra didelis. Dauguma plane numatytų skatinimo priemonių buvo sugalvotos dar prieš šią Vyriausybę, o didėjančios eksporto apimtys didžiąja dalimi yra paties verslo, bet ne kryptingos valdžios pagalbos nuopelnas. Taigi, palyginus ,,įšaldytus“ milijardus renovacijai, verslo skatinimui bei kitiems dalykams, iššvaistytus milijardus viešiesiems pirkimams, su pinigais, kuriuos Ligonių kasa padėjo į banką (0,5 milijardo litų) užuot panaudojusi ligonių gydymui, šie atrodo kaip nekaltas žaidimas.

— Visi džiaugiamės, kad Lietuvos ekonomika atsigauna, o Ministras Pirmininkas ir kiti žymūs ekonomistai tiesiog ,,meldžiasi“ didėjančiam eksportui. Visuose lygiuose kalbama, kad eksportas yra mūsų gerovės panacėja, bet, mano nuomone, taip nėra. Žinoma, džiugu, kad eksporto apimtys didėja ir jo lygis, anot Premjero, geriausias per visą dvidešimtmetį, o augimas palyginti su 2010 metais siekia 50 %, bet eksportas, deja, priklauso ne tik ir ne tiek nuo mūsų pastangų, kiek nuo ekonominės situacijos šalyse, importuojančiose mūsų produkciją. Kadangi net 60 % Lietuvos BVP priklauso nuo eksporto, kurio 70 % keliauja į ES rinkas, Premjero žodžiais, ,,reikės melstis už tinkamą Graikijos ir Portugalijos problemų sprendimą“ (,,Veidas“, 2011.07.18).

Lietuvos pramonininkų konfederacijos duomenimis, 70% pramonės produkcijos eksportuojama, todėl pramonė taip pat yra pažeidžiama. Be to, analitikų nuomone, eksporto pikas jau pasiektas ir jis mažės (,,Lietuvos žinios“, 2011.07.16).

Atrodo, kad mūsų ir Premjero maldos gali nepadėti, žinant, kokias problemas šiandien jau turi ne tik aukščiau minėtos ES šalys.

Be to, smukus Baltarusijos valiutai, Rusiją užtvindo baltarusiška produkcija, o tai taip pat apsunkina eksporto į Rusiją galimybes. Į Lietuvą importuojama pigi baltarusiška produkcija (pvz., alus) irgi sudaro nemažą konkurenciją Lietuvos gamintojams.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad eksporto padidėjimas sukuria darbo vietas, bet nepadidina biudžeto pajamų PVM pavidalu, o PVM yra pagrindinis biudžeto pajamų šaltinis.

Žymūs Lietuvos ekonomistai visą laiką kartoja, kad Lietuva – maža šalis, todėl yra mažas vidaus vartojimas ir vartojimo apimtys didėja labai iš lėto. Bet kaip tada paaiškinti, kad 2010 metais importas į Lietuvą sudarė 60,9 milijardo litų? Manyčiau, kad į Lietuvą importuojama tai, kas turi paklausą ir suvartojama vidaus rinkoje. Nesunku paskaičiuoti, kiek darbo vietų būtų galima sukurti, kiek pajamų mokesčių (GPM, socialinio draudimo įmokų ir kt.) pavidalu būtų galima surinkti, jei bent trečdalis importuotos produkcijos (įskaitant energetinius resursus) būtų gaminama Lietuvoje.

Todėl siūlyčiau imtis aktyvių veiksmų, siekiant pakeisti importą savos gamybos produkcija, o taip pat intensyviai teikti paramą šios produkcijos gamintojams.

— Pastaruoju metu mes vėl girdime tik raginimus naujos krizės akivaizdoje taupyti, mažinti išlaidas, eilinį kartą susiveržti diržus. Susidaro įspūdis,  kad vykdomoji valdžia žino tik du būdus, kaip subalansuoti biudžetą: sumažinti biudžeto išlaidas, atimant iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių – pensininkų, bedarbių, o pajamų didinimas įmanomas tik didinant mokesčius. Kitokių biudžeto pajamų didinimo būdų Vyriausybė nemato, nors dešimtys ir šimtai milijonų ,,voliojasi po kojomis“ ir nereikia didelių pastangų juos ,,pakelti“. Pvz.:

— Draudimo bendrovės kasmet maždaug 250 milijonų litų išmoka atlyginant žalą, patirtą eismo įvykiuose. Apie 80 % lėšų (apie 200 milijonų litų) išmokama tiesiogiai transporto priemonių savininkams, užuot remontavus transporto priemones oficialiose remonto įmonėse. Įvertinant tai, kad vienas autošaltkalvis per metus ,,pagamina“ apie 200 tūkstančių litų produkcijos, nesunku suskaičiuoti, kiek galima sukurti darbo vietų ir kiek papildomai galima gauti lėšų PVM, GPM ir kitų mokesčių pavidalu. Tačiau tos lėšos, kurios turėtų būti skiriamos transporto priemonių remontui, pravalgomos, prageriamos, o netinkamai suremontuotos arba visai nesuremontuotos transporto priemonės eksploatuojamos toliau, mažina eismo saugumą ir kelia pavojų jo dalyviams.

— Panaši situacija ir automobilių remonto srityje. Lietuvoje eksploatuojama maždaug 1,7 milijono automobilių ir tik maždaug trečdalis aptarnaujama ir remontuojama oficialiuose servisuose. Taigi, apie 1 milijonas automobilių remontuojama nelegaliai, pažeidžiant Ūkio ministro 2004.03.31. įsakymą Nr.4-97 ,,Dėl automobilių remonto paslaugų teikimo tvarkos ir naudotų autombilių sudėtinių dalių tinkamumo toliau vartoti ir realizavimo tvarkos patvirtinimo“, o remontui naudojamos devėtos automobilių sudėtinės dalys, kurių didesnė dalis išmontuota iš vogtų automobilių. (Oficialaus 1 milijono automobilių remonto apimtys būtų 4-5 milijardų litų per metus). Panašios sumos taip pat galėtų tapti oficialiomis pajamomis, gaunamomis už naudotų automobilių, skirtų reeksportui, remontą.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad biurokratinės naštos mažinimas, kova su korupcija, pagarbus elgesys su mokesčių mokėtojų pinigais – vis dar neįgyvendinti valdžios pažadai.

VIEŠIEJI PIRKIMAI

Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, Lietuva užima gana žemą 105 vietą tarp pasaulio valstybių pagal pirkimo organizuotumą. 106 vietoje yra Bangladešas, garsėjantis kaip viena skurdžiausių pasaulio valstybių.

Dar 2009 metų rudenį Premjeras įvardino, kad 3-4 milijardai litų kasmet nuskęsta be pėdsakų viešųjų pirkimų korupcijos liūne. Ne veltui viešieji pirkimai vadinami pačia korumpuočiausia sritimi Lietuvoje. Keista, kai už sutartis, kurių apimtys yra nuo kelių iki kelių šimtų miljonų litų, atsakingi asmenys, jei jos sudaromos ir vykdomos netinkamai, baudžiami nuo 500 iki 2500 litų baudomis. 2010 metais viešųjų pirkimų apimtys buvo 9 – 10,9 milijardo litų, o Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) skiriamos baudos - vidutiniškai 500-800 litų. VPT nuomone, šiuo metu galiojančios baudos nedaro tinkamo poveikio pažeidėjams, todėl nusikaltimai viešųjų pirkimų srityje turėtų būti kriminalizuoti.

Ministro Rimanto Žyliaus nuomone, įmonės vadovas asmeniškai turi būti atsakingas už viešųjų pirkimų pažeidimus. Nors šiuo metu Administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato galimybę patraukti administracinėn atsakomybėn už Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus, bet iki 2011 metų vidurio nė vienas įmonės vadovas nebuvo atstatydintas.

Sunku tikėtis skaidrumo viešuosiuose pirkimuose, kai pati Vyriausybė daro pažeidimus ir nenori jų pripažinti (užginčytas teismuose VPT nutarimas dėl netinkamo konkurso kelionėms organizavimo).

Įstatymuose, reglamentuojančiuose viešuosius pirkimus, daug išimčių, kurios tampa landomis apeiti įstatymus. Pvz., nors teisės aktai numato, kad neskelbiamų derybų būdu įsigyti prekes ar paslaugas galima tik išimtinais atvejais, 2010 metais tokiu būdu įvyko daugiau kaip 4 tūkstančiai konkursų. Taigi, tokie atvejai tampa jau ne išimtimis, o taisykle.

Kadangi šiuo metu VPT gali patikrinti vos kelis procentus pirkimų, akivaizdu, kad VPT galimybes reikia stiprinti, bet yra ir kitas kelias – mažinti viešųjų pirkimų skaičių, stambinant jų apimtis, nes tai supaprastintų viešųjų pirkimų kontrolę.

Vienas iš būdų tai padaryti – pirkimai per Centrinę perkančią organizaciją (CPO).

Nepaisant to, kad Vyriausybė yra įpareigojusi jai ir ministerijoms pavaldžias organizacijas tipines prekes ir paslaugas pirkti tik per CPO, šiandien pirkimų skaičius per CPO – tai lašas viešiesiems pirkimams išleidžiamų milijardų jūroje, nors specialistai tvirtina, kad per CPO būtų galima patenkinti iki 90 % pirkimų poreikio, nuo kanceliarinių prekių ar organizacinės technikos iki centralizuotos įstaigų pastatų renovacijos.

Be to, savivaldybių įstaigos iki šiol neįpareigotos pirkti per CPO. CPO atstovai informuoja, kad siekia įtikinti kuo daugiau įstaigų naudotis jų paslaugomis, bet, mano nuomone, būtų daug paprasčiau jas įpareigoti tai daryti ir kontroliuoti vykdymą.

Paskelbus daugeliui reikalingų dalykų konkursus CPO, perkančiosios įstaigos prekes galėtų atsiimti dviem būdais:

a) iš konkurso laimėtojo CPO nustatyta fiksuota kaina;

b) įsteigti CPO ,,Supermarketą“, kur būtų galima įsigyti reikalingas prekes už visiems vienodą fiksuotą kainą.

Ne paslaptis, kad didelę viešųjų pirkimų dalį sudaro transporto priemonių įsigijimas, nuoma ir naudojimas. Kadangi nė vienoje iš trijų išvardintų sričių nėra tinkamos kontrolės, nesuformuotos tiksliai veikiančios struktūros, atsiveria beveik neribotos galimybės piktnaudžiavimui, o išlaidos transportui išlaikyti nuolat didėja ir siekia šimtus milijonų litų. Pasiūlymai darbo grupei prie Vyriausybės, įkurtai Ministro Pirmininko 2008 metų vasario 13 dienos potvarkiu Nr. 64, kaip iš esmės pakeisti tvarką šioje srityje, kad būtų galima sutaupyti nemažas valstybės lėšas, buvo pavadinti ,,revoliucija“ ir dėmesio nesulaukė. Situacija nepasikeitusi ir šiandien. Taigi, siūlau:

Visas tarnybinis transportas biudžetinėms organizacijoms turi būti perkamas per CPO.
Turi būti uždrausta pirkti naudotus automobilius.
Turi būti uždrausta automobilių nuoma ir lizingas. Išperkamąją nuomą naudoti tik tuo atveju, jei automobilį įsigyja ta pati organizacija, kuri mokėjo nuomą.
Visose transporto priemonėse turi būti įrengtos šiuolaikinės automobilių panaudojimo, kuro įpylimo į bakus ir išpylimo fiksavimo, pravažiuoto atstumo, automobilio buvimo vietos kontrolės techninės priemonės. (Tokia įranga nuo 2008 metų sėkmingai naudojama LR Seimo tansporto priemonėse).

Didesniuose miestuose, kur yra nemaža biudžetinių įstaigų koncentracija, efektyvų transporto panaudojimą užtikrinti moderniomis dispečerinėmis tarnybomis (analogiškomis Seimo transporto skyriaus, greitosios medicinos pagalbos tarnybos).

Įgyvendinti ,,pakopinį“ transporto panaudojimo principą: perkant naujus automobilius aukštesnio rango vadovams (išskyrus specializuotą transportą, skirtą policijai, gelbėjimo tarnyboms ir kt.), vėliau perduodant jas ,,žemyn“, o pasibaigus jų garantiniam laikotarpiui, kuris gali būti iki 5 metų, arba vėliausiai po 6-8 metų eksploatacijos – parduoti aukcione, o gautas lėšas panaudoti naujų automobilių įsigijimui. (Naudojant tik ,,garantinius“ automobilius būtų visiškai išvengta išlaidų transporto priemonių remontui.)

Automobilių priežiūrai, o taip pat ir remontui (pasibaigus garantiniam laikotarpiui) naudoti valstybės įmones, kurių pajėgumai atitiktų esamus poreikius ir jos dirbtų efektyviai. Pvz., Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės, Vadovybės apsaugos departamento, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės bei biudžetinių įstaigų, reziduojančių Vilniuje, transportui aptarnauti visiškai pakaktų dabartinės Seimo Transporto skyriaus techninės bazės A. Juozapavičiaus gatvėje.

Reikėtų pasidžiaugti aktyvia ir principinga Valstybės kontrolės veikla visose valstybės institucijų bei savivaldybių veiklos srityse, tačiau labai keista girdėti, kai prokurorai Seime aiškina, kad Valstybės kontrolės išvados nepakankamai informatyvios, todėl tyrimus jiems tenka atlikti iš naujo. Atrodytų labai paprasta: susėsti už vieno stalo Valstybės kontrolės, Generalinės prokuratūros, STT, FNTT, VPT atstovams ir sutarti dėl vieningos tyrimų metodikos, kuri leistų vienos institucijos pradėtus darbus tęsti kitai, o ne pradėti iš naujo. Taip pat siūlyčiau, kad Valstybės kontrolės išvados, kaip ir anksčiau, būtų privalomos teisėsaugai.

DRĄSOS KELIO dalyvio pasiūlymai rinkimų programai (I dalis)

DRĄSOS KELIO dalyvio pasiūlymai rinkimų programai (III dalis)