Du P - Parlamentas ir Prezidentė - smaugia pilietinę iniciatyvą [1]

Perskaičiau LR Prezidentės Parlamentui pasiūlytąjį NVO įstatymo projektą ir nuėjau prie didelio sieninio kalendoriaus pasitikslinti, kelinti dabar metai... Ką tik žengtelėjome į dvidešimt šeštuosius sąjūdžio metus, o pilietinę veiklą reglamentuosiantis norminis aktas padviso gūdžiu sovietmečiu. Ta proga prisiminiau, kaip Atgimimo pradžioje, 1989-aisiais, bendradarbiavo oficialioji valdžia ir piliečius Laisvei pakėlęs sąjūdis. Minėtų metų liepos 21 d. Šiaulių valdžia iškėlė dvi vėliavas – Lietuvos ir sovietinę – „laisvanoriško įstojimo į vergiją“ datai pažymėti. Kadangi jau buvo legalizuota Trispalvė, tai miestas pasipuošė Tautos kančias žyminčia ir okupacine. Nuo labo ryto Šiaulių sąjūdžio būstinėje plyšavo telefonai dėl Trispalvės išniekinimo, nes dėl šios vėliavos laisvo plazdėjimo buvo pralietas Tautos kraujas, todėl jos iškėlimas okupacinės šventė proga mažų mažiausiai palaikytas istorinės atminties išniekinimu. Šiauliečiai skundėsi skambinę į tuometę meriją – vykdomąjį komitetą, bet ten dirbantieji nesupratę, ko iš jų norima, tiesiog numesdavo ragelį. Mobiliųjų antraisiais sąjūdžio metais nebuvo, tačiau miesto valdžios automobiliuose veikė radijo telefonai (lyg ir asmeninio mobiliojo atitikmuo), kurių numerius žinojo labai siauras ratas žmonių. Būstinės budintiesiems jis buvo neoficialiai praneštas... Taigi, kiekvienam besiskundžiančiam žmogui aš diktavau „slaptąjį“ tuomečio vykdomojo komiteto pirmininko (mero atitikmuo) Povilo Morkūno automobilio telefono numerį ir siūliau pilietinę poziciją bei kitas pretenzijas reikšti miesto valdžiai asmeniškai... Nė valandai nepraslinkus, į Šiaulių sąjūdžio būstinę įlėkė šiaip jau gana santūrus pirmininkas P. Morkūnas ir vos tvardydamas paklausė, kodėl jam visas miestas skambina į automobilį. Sugebėjome išsiaiškinti, ką miesto valdžia tądien padarė negerai. Labai operatyviai Trispalvė buvo išvaduota nuo plazdėjimo greta okupacinio atributo, o pirmasis vėliavas nuo anuometės merijos nurinko pats P. Morkūnas.

Dabar stabtelkim ir įsivaizduokim, kas būtų, jei į Prezidentės, Seimo pirmininko ar vyriausybės narių asmeninius mobiliuosius, slapta sužinoję numerius, pavieniai asmenys ar tūkstančiai dabar veikiančių NVO atstovų būtų skambinę, pvz., po pučo prieš FNTT vadovus ... Ar dėl Garliavos šturmo... Palieku spėliones komentatoriams, tačiau manau, kad VSD turėtų darbo į valias, kol išsiaiškintų, kas nutekino asmeninių telefonų numerius, kas organizavo akciją, o viskas baigtųsi bylomis dėl sužeistos garbės bei paminto orumo, nes įniršę piliečiai gali nelabai kultūringai kalbėti...

1989-aisiais nevyriausybinininkai buvo kokono būsenos, tačiau aprašytasis pavyzdys parodo, kad vyktų valdžios ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas, reikia elementaraus žmogiškumo bei pagarbos piliečiui. Ar gali veislinis biurokratas, per dvidešimt Nepriklausomos Lietuvos metų dūlantis valstybės tarnyboje, reglamentuoti padorų požiūrį į pilietį? Tokie gali tik kėdės galias demonstruoti, o brukamas NVO įstatymo projektas padės valdžiažmogiams iš pilietinių iniciatyvų dar aršiau tyčiotis. Reikėjo tik nedidelės Asociacijų įstatymo pataisos, apibrėžiančios, kas yra laikytinos NVO, o kas kitokias veiklas plėtojantys komerciniai, ūkiniai, profesiniai ar kt. sambūriai. Prezidentūros Parlamentui pateiktasis įstatymo projektas sustiprins tik viešąsias įstaigas, o pilietinės organizacijos bus dar labiau užguitos, jei neveiks pagal mistinius penkmečio planus, kurių vykdymą kuruos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

„Nevyriausybinė organizacija (angl. Non-governmental organization, NGO) – laisva piliečių valia įkurta organizacija, kuri siekia tarnauti visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ir tiesioginio dalyvavimo valdant valstybę. NVO būdinga PRIGIMTINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ NUO VALDŽIOS IR VALDYMO INSTITUCIJŲ – steigiamos pilietinės visuomenės iniciatyva, o ne valdžios institucijų pagrindu [...] SAVIVALDA ir DEMOKRATIŠKAS sprendimų priėmimas [...]“ – cituoju Vikipediją, kurioje jau rašoma apie Vakarų Europos šalyse fiksuojamą praktiką, kai NVO susilieja su valdžios insitucijomis ir perima verslo organizacijų patirtis. O pelno, t. y valstybės ar savivaldos paramos siekiančios nevyriausybinės organizacijos tikrai nebus savarankiškos ginti viešąjį interesą t. y. tarnauti visuomenės interesams, nes bet kokia nelojalumo valdžiai apraiška nutrauks drąsios NVO finansavimo srautus.

NVO įstatymo projekte numatyta NVO tarybos veikla, jos sudarymo principai bei siūlomas techninis aptarnavimas tiesiog nesuderinami su laisva pilietine saviraiška. Visus šiuos paminėtus darbus vykdys, tvirtins ar derins LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pasakysiu labai šiurkščiai – tai KĄ, ponai valdžioje, nevyriausybinės organizacijos nejučia gauna bedarbių, socialiai remtinų ar negalią turinčių pilietinių grupių statusą? Pagaliau šiuo įstatymo projektu Prezidentė ir 57 Seimo nariai po pirmo svarstymo pritarę šio norminio akto išnarai parodė, kaip vertina aktyviąją Lietuvos visuomenės dalį. Šviečiasi du keliai – arba NVO parsiduoda ir tampa savotiška valdžios tarnaite, arba paženklinama „neprognozuojamo“ darinio ženklu, netelpančiu į jokius penkmečio planus...

Ant savo kupros nešuosi sunkią ketvirčio amžiaus visuomeninės veiklos naštą. Ir kol labai nuoširdžiai stengiausi suprasti, ką du Lietuvos valdžios P – Parlamentas ir Prezidentė – siūlo aktyviems šalies piliečiams, Šiaulius pasiekė unikalus Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro tvarinys „Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas“ [Metodika]. 50-ies lapų „šedevre“ „Dalyvavimas viešajame valdyme, sprendimų priėmimas, viešųjų paslaugų teikimas“ tiek tyro biurokratinio peno nevyriausybininkams, kad nors vežimu vežk. Šios metodikos pirmajame svarstyme Šiauliuose dalyvavo penki valdžios atstovai ir viena NVO vadovė – Apskrities bendruomenių konfederacijos pirmininkė Nijolė Malakauskienė. Į pastarosios klausimą, kodėl renginjyje nedalyvauja nevyriausybininkai, savivaldybės klerkė atsakė: „O jūs niekam neperskambinot?“ Žodžiu, valdžios ir NVO bendradarbiavimas Šiauliuose prasidėjo. „Metodikos“ prezentacijoje dalyvavo savivaldybės globos ir rūpybos skyriaus vedėja Irena Kiurienė. Vadinasi, provincijos lygmeniu visuomenines organizacijas „luošins“ ši struktūra... O mes su garbiaisiais portalo skaitytojais „Metodiką“ analizuosime antrojoje rašino dalyje.