Dvarai ir likimai

Kamaravos dvaras prieš sovietų okupaciją priklausė Trakų apskričiai, Onuškio valsčiui. Buvo įsikūręs prie Jankovicų dvaro, kuris priklausė 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės akto signatarui Donatui Malinauskui. Dar 1924 metų sausio 31 dieną iš Marijos Komarienės žemė buvo paimta reformos reikalams: Kamaravos dvaras 120 ha, Julijanavos dvaras 75 ha, Naujasodų 35 ha ir Ignaciškių 30 ha palivarkai bei Spindžio ežeras 60 ha, savininkui paliekant tik dvaro centrą.

Kamaravos dvaras Viktorijos Chelstovskienės 1885 metų testamente nebuvo paminėtas, tačiau tarpukario Onuškio valsčiaus dvarų sąraše, datuotame 1934 10 24, randame Kamaravos dvarą ir jo savininkę Mariją Komarienę, tačiau ten nėra įrašyto Julijanavos palivarko. Valstybinės žemės ūkio komisijos, susidedančios iš pirmininko agronomo A. Žukausko, inžinieriaus F. Sklėriaus, M. Meškauskienės, agronomo P. Vainausko, D. Pundziaus, inžinieriaus A. Guogio ir agronomo R. Žabenkos 1940 rugpjūčio 16 d. sudarytame konfiskuojamų dvarų sąraše, tarp 172 Trakų apskrities konfiskuotų dvarų¹ taip pat nėra Julijanavos palivarko. Jis buvo sunaikintas dar 1924 metais. Nėra ir Kamaravos dvaro.

Pagal 1885 04 25 Viktorijos Chelstovskienės testamentą jos dukrų Marijos, Rožės, Helenos ir Kazimieros dalys nebuvo išskirtos iš bendro ploto, visas plotas sudarė 670,5 dešimtinių žemės, miško ir vandenų. Kazimieros Chelstovskaitės likimas nėra žinomas, Helena buvo netekėjusi ir tarpukaryje gyveno Kamaravos dvare. Iki priimant Žemės reformos įstatymą, Marijai Komarienei priklausė 320 ha. Žemės. 1923 metais iš jos buvo paimta 302 ha (kitais duomenimis 297,86 ha, tačiau 1939 metų duomenimis 335,77 ha) miškų ir vandenų (Špokų miškas, ties Drabužninkais 82,74 ha, Kamaravos miškas 115,12 ha ir Spindžio ežeras 100 ha). Po nusavinimų liko 80 ha Kamaravos dvaro centre (1924 spalio mėnesio 14 dieną nutarta palikti Marijai Komarienei 80 ha žemės, iš kurios 25 ha sudarė miškas). 1926 metais Kamaravos dvarui priklausė ariamos žemės 50,78 ha, miško 28,12, neapmokestinamos žemės 1,2 ha, viso 80,1 ha.

Vladislovo Komaro į Sibirą nevežė

Marija Komarienė mirė maždaug 1932 metais. Po jos mirties Kamarava atiteko vaikams Vladui Komarui ir Vandai Paškevičiūtei sekančiomis dalimis: Vladui 1/3 Kamaravos dvaro, tai yra 27 ha, iš kurių 1933 metais tebuvo likę 21 ha. Vandai 2/3 dvaro, tai yra 53.05 ha. Marijos Komarienės sūnus Aleksandras, Lenkijos armijos karininkas, liko be dalies. Vlado Komaro paveldėta žemė iki 1937 metų buvo parduota iš varžytinių. Likęs be žemės Vladas Komaras kreipėsi į Jo Ekscelenciją poną Lietuvos Respublikos Prezidentą, kad jam būtų išmokėta kompensacija už negautą jo motinos Marijos Komarienės neliečiamos normos papildymą iki 150 ha. 1926 metais gręsiant bolševikiniam perversmui, Antano Smetonos vyriausybė peržiūrėjo neliečiamas normas, bandė atitaisyti padarytas skriaudas. Norma buvo padidinta nuo 80 ha iki 150 ha, buvo leista papildomai turėti po 80 ha kiekvienam įpėdiniui, nebuvo būtinas įpėdinio atidalinimas iš bendros žemės valdos. Valstybė, nesant galimybės grąžinti nusavintą žemės kiekį iki 150 ha, įsipareigojo išmokėti kompensacijas pinigais arba kompensuoti mišku. Dėl tokių A. Smetonos veiksmų atsirado stambūs ūkiai iki 500 – 700 ha, kurie buvo pradėti vadinti pavyzdiniais ūkiais. Deja, su nuskriaustaisiais savininkais iki sovietų okupacijos atsiskaitymas nebuvo baigtas. Ar Vladas Komaras gavo kompensaciją, nėra žinoma, tačiau atėjus sovietams, jis turto neturėjo. Nežiūrint garsios kilmės ir pavardės, į Sibirą nevežė. Apie jo gyvenimo būdą buvo plačiai kalbama, tačiau būtent gyvenimo būdas jį išgelbėjo nuo tremties. Sovietmetyje jis sakęs Janinai Modzeliauskaitei – Markevičienei: „Netaupiau, linksmai gyvenau, o kas taupė, nemokamai pamatė baltąsias meškas.“ Vladas Komaras su Janina Modzeliauskaite – Markevičiene dalinosi prisiminimais ir apie savo apsilankymus Brėdiškių dvare pas Modzeliauskus ir tą Chelstovskių nemėgtą dukrą Rožę Butautienę-Andžejkovičienę, kuri tekėdama kraičio gavo tik pietų servizą, o Viktorijos Chelstovskienės testamentas nuo jos buvo nuslėptas. Nepraėjus metams po Vlado Komaro kreipimosi į Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną, Rožės dukra Marija Modzeliauskienė kreipėsi į Žemių reformų tarnybą dėl jai priklausančios Kamaravos dvaro dalies sugrąžinimo. Prasidėjusi sovietinė okupacija visus planus apvertė aukštyn kojom ir A. Smetonos pradėta reforma dėl nusavintų dvarininkų žemių kompensavimo liko nebaigta... amžiams.

Laisvė ar turtas brangiau

1990 metais, atkūrus Nepriklausomybę, sovietinį mąstymą išsaugoję valdininkai ir Lietuvos respublikos Seimas, rūpinosi ne tiek valstybės ir nuosavybės tęstinumu, kiek Putino metodų taikymu užvaldant paežeres. Todėl dvarai, buvę prie ežerų ir upių, sunyko... Ir nebeišgirsi paežerėse skambančių Lietuvos 1863 metų sukilėlių lenkiškai dainuojamų dainų:

„ Do kościoła Moskal wpada

Rąbi Krzyże pałaszami

Święty Boże, święty

Mocny zmiluj się nad nami

Z niewiast zdziera

Czarne szaty z welonami

Święty Boże, święty

Mocny zmiłuj się nad nami“²

Kadangi rūpestis svetimomis paežerėmis ir jų užgrobimas Lietuvos valstybėje tapo norma, todėl nėra ir, matyt, nebus, kam Tėvynę ginti nuo rusiškojo transformuoto bolševizmo. Bolševikiniai turtuoliai, pagimdyti Lietuvoje, tai ne senąsias tradicijas turinti bajorija, kuri Lietuvoje, kaip reali jėga, buvo dar sovietmetyje likviduota. Atgimimo metu niekas turto neturėjo ir kovojant dėl laisvės nebuvo ką prarasti. Dabar turtas gali tapti brangesnis, nei Lietuvos laisvė, ypač Rusijos imperialistų akivaizdoje. Jau dabar kai kurie bolševikiniai turtuoliai nori įtikti Rusijai ir jos vadui, siūlo ne tik kad neginti Lietuvos laisvės, bet dar ir tyčiojasi iš Lietuvos valstybingumo ir jos kariuomenės.

1937 metais ištuštėjo Kamaravos dvaras

Vanda Laškevičienė savąją Kamaravos dvaro dalį pardavė apie 1937 metus. Taip išnyko Kamaravos dvaras. Vanda su dukra Marija pastoviai apsigyveno Vilniuje Uosto (Portowa ul.) gatvėje Nr. 19 – 2. Marija Laškevičiūtė gimė 1908 02 19 Maskvoje, kur jos tėvas Kazimieras³ Laškevičius tarnavo. 1931 08 04 ji susituokė su Hermanu Vartmanu (Herman Wartman). Vartmanai kažkur, Mogiliovo apylinkėse, turėjo dvarą, uošvis gimęs Mineralnyje Wody, kur jo tėvas turėjo tarnybą geležinkelyje. 1932 12 03 Marijai Laškevičiūtei–Vartman gimė vienintelis sūnus Ričardas Edvardas. Komarų palikuoniams pardavus žemę, oficialiuose dokumentuose neliko ir Kamaravos dvaro, Tačiau žemėlapyje išliko Kamarava, Jankovicai, Tolkiškės ir kiti dvarviečių ir palivarkų pavadinimai.

Apie Komarus ir jų palikuonių likimus

Komarai - sena Lietuvos Didžiosios kunigaikštytės giminė, ir tarpukario Lietuvoje turėjusi ne vieną dvarą. Iš kurios Komarų giminės šakos buvo kilęs caro armijos papulkininkis Aleksandras Komaras, Ferdinando sūnus (1836–1886 ) nėra žinoma, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Marija Chelstovskaitė - Komarienė su Aleksandru Komaru susilaukė dviejų sūnų: Vladislovo ir Aleksandro, bei dukters Vandos, kuri ištekėjo už Kazimiero Laškevičiaus. Laškevičių dukra Marija mokėsi Vilniaus Universitete teisės fakultete.

Marija su sūnumi Ričardu (vadindavo jį Rysek) pasitraukė 1944 metais iš Alvito, kur jie gyveno vokiečių okupacijos metu. Ričardas, 1918 metų Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko anūkas Tadas ir Vilkaviškio gydytojo Šapyro sūnus Žora, tėvų paliepti nešdavo maistą rusų karo belaisviams. Tado Stommos mama Marija Malinauskaitė-Stommienė, Donato Malinausko dukra iki gyvenimo pabaigos negalėjo atsistebėti Alvitiečiais, nes gerai žinodami, kad Stommos ir jų giminės globoja žydą berniuką Žorą, jų neišdavė. Tadas Stomma pasakojo, kad prieš karui baigiantis, atvyko moteris lyg iš Baltarusijos ir Žorą išsivežė. Tolimesnis jo likimas nežinomas. Šių eilučių autorius 2006 metais bandė ieškoti Žoros Šapyro pėdsakų Izraelyje... Daktaras Šapyro gydė Donatą Malinauską ir jo šeimyną, todėl, anot T. Stommos, esant dideliam pasitikėjimui signataro gimine, daktaras atvedė vokiečių okupacijos metu jo tėvams savo sūnų Žorą ir paliko, o pats išėjo į Vilkaviškį, kur buvo įsakyta susirinkti. Rusų karo belaisviams maistą nešdavo ir Žora.

Deja, laikai ir žmonės sovietmečiu pasikeitė. Rusų karo belaisviai Alvite, anot Tado Stommos, mirdavo dažnai ir buvo laidojami netoli ūkinių pastatų. Ir šiandien, nežiūrint straipsnio autoriaus dedamų pastangų, karo aukų atminimas deramai nepagerbtas, tiksliau, kapų zonoje AB „Alvito žemdirbys“ vykdo gamybą, nors jos direktorius Vytautas Rakauskas nuo sovietmečio žino apie kapaviečių egzistavimą ir organizuoja keršto akcijas T. Stommai, vesdamas jo turto apskaitą Lietuvoje ir tame procese jam talkina, matyt, sovietų išsiilgę Vilkaviškio rajono savivaldybės valdininkai ir kiti įvairių institucijų darbuotojai, kurie ignoruoja turto tęstinumą tarpukario ir dabartinėje Lietuvoje.

Alvite Marija Laškevičiūtė gyveno be savo vyro Hermano Eugenijaus⁶, kurį vadindavo Gienek. Jis buvo Lenkų armijos kapitonas ir buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Po karo Eugenijus surado savo žmoną ir sūnų Ričardą, kurie gyveno kartu Stommomis ir išvyko į Detroitą. Hermanas Vartmanas gimė Mineralnyje Vody. Jo tėvas dirbo geležinkelyje, motina rusė Lucia Suslov, labai mėgstama ir mylima giminėje. Vartmanai buvo kilę iš Mogiliovo apylinkių. Po bolševikinio perversmo persikėlė gyventi į Vilnių, taip ir susikirto Lietuvos bajorų palikuonių likimai. Po karo dirbo JAV General Motors firmoje, išėjęs į pensiją persikėlė gyventi į Davenportą, kur gyveno sūnus Ričardas. Mirė Hermanas Vartman 1994 metais, 90 metų amžiaus.

Aleksandro Komaro anūkės albumas iš JAV

Po Marijos Laškevičiūtės mirties 2005-01-20, Tadas Stomma atvežė į Lietuvą jos senąjį albumą su Trakų dvarų, jų fragmentų, draugų ir pažįstamų nuotraukomis, bei nuotraukomis iš Vilniaus ir iš Mogiliovo apylinkių, kur Hermanas Vartman turėjo dvarus. Albumas apima 1927-1932 m. laikotarpį. Buvo atvežtos Komarų, Chelstovskių, Laškevičių, Vartmanų pavienės ir ne tik prieškarinės, bet ir caro laikų nuotraukos. Iš Trakų apskrities dvarų pastatų nuotraukų galima spręsti, kaip atrodė didžioji dalis dvarų tarpukario Lietuvoje. Marija Laškevičiūtė–Vartman gyvendama JAV, aukojo vienai Mogiliovo bažnyčios atstatymui, nes tose apylinkėse buvo jos vyro Vartmano dvaras. Auką siųsdavo dabartiniam Vitebsko vyskupui Vladislovui Blin, kuris tuo metu atstatinėjo po sovietmečio bažnyčią. Senosios nuotraukos primeną tą faktą, koks negailestingas likimas ir, kad Komarai iš Komaravos dvaro ir jų giminės kovėsi su vokiečiais ir bolševikais taip pat, kaip ir jų netolimų kaimynų Vnukauskų senosios Trakų pavieto bajorų Rossochackių palikuonių iš Jogalinos dvaro giminaitis Stanislovas Bobiatynskis bolševikų 1920 metais pramintas kruvinuoju majoru (krowawy major) ir kurio likimas 1939 09 01 prasidėjus karui liko nežinomas. Tik Stanislovo Bobiatynskio bolševikų neapkenčiamo asmens namuose Vilniuje Barboros Radvilaitės gatvėje Nr.3 (poetas Vladislovas Sirokomlė gyveno tame name su pertraukomis 1860–1862 metais ir mirė, buvo pritvirtinta XX amžiaus pradžioje memorialinė lenta su užrašu lenkų kalba: „Tu zakonczył źywot Władysław Syrokomla 3/15 września 1862 r.“ („1862-ųjų metų rugsėjo 15 čia pabaigė gyvenimą Vladislavas Sirokomlė“). Ši lenta išlikusi iki šiol.), dabar gyvena net negiminės, o svetimi, todėl turime sutikti, kad bolševikai savo tikslą vis dėlto pasiekė... pastatė naują pasaulį. Tai, gal verta ne tik sugražinti namą tikriesiems savininkams, bet ir ant minimo mano pakabinti atminimo lentą ir Stanislovui Bobiatynskiui, kuri liūdytų ne tik nepalaužiamo kovotojo su bolševizmu dvasia, bet pilietinės atminties egzistavimą.

***