Dvipartinės politinės sistemos kontūrai jau ryškėja

Atrodo, kad partinės jungtuvės po paskutinių rinkimų į Seimą taps politinio gyvenimo įpročiu. Ko gero, šios ir kitos tendencijos verčia žmones svarstyti, kad artėjama prie dvipartinės politinės sistemos.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė žiniasklaidai yra pareiškusi, kad „partijų jungimasis yra naujas fenomenas Lietuvoje“, bet turėtume atkreipti dėmesį į tai, jog jos jungėsi ir seniau. Savo laiku „eldėdėpistai“ prisijungė socialdemokratus, konservatoriai – krikdemus, o visai neseniai Darbo partija (DP) – socialliberalus. Pagaliau paskutiniame suvažiavime Liberalų ir centro sąjunga (LiCS) ieškojo variantų, kaip susijungti su kokia nors politine jėga, nors ji pati atsirado sujungus tris partijas.

Nūdienos tendencijų naujumas – politiniame olimpe darosi labai ankšta. Smulkesnės partijos neturi nei finansinių, nei žmogiškųjų išteklių, kurie leistų joms lygiavertiškai konkuruoti su stambiomis parlamentinėmis partijomis. Negana to, net susijungus DP su partija „Tvarka ir teisingumas“ (tai nemenkos partijos) jėgų santykis mažai pasikeis. Ši partija, neturinti ryškaus ideologinio pagrindo, bus geras socialdemokratų ramstis formuojant koalicijas, nes ir dabar jos veikloje DP ir TT atstovai pagrindiniais smuikais negriežia.

Tai reiškia, kad Lietuvos politiniame gyvenime ir toliau vyraus dvipolė partinė sistema, kurios vienoje pusėje rikiuosis konservatoriai su liberalais, o kitoje – socialdemokratai su tvarkingais Darbo partijos nariais. Tad apėjusi ratą mūsų politinė schema tarsi grįžta prie savo pradžios, ištakų.

Prisiminkime, kad pradėjus mūsų šalyje vykti laisviems rinkimams išsikristalizavo dvi aiškiai apibrėžtos besivaržančios politinės jėgos - Sąjūdis ir Lietuvos komunistai. Būtent ant jų pamatų išaugo dabartiniai konservatoriai ir socialdemokratai – dvi šalies politiniame gyvenime dominuojančios jėgos. Jų įtaką liudija vien ta aplinkybė, kad visi šalies premjerai (išskyrus 2000 m. lapkričio mėn. – 2001 m. birželio mėn.) buvo šių dviejų jėgų deleguoti, o visi sprendimai priimami joms susitarus.

Ar tai leidžia daryti prielaidą, kad Lietuva palengva artėja prie dvipartinės sistemos? Taip teigti būtų per drąsu, bet, ko gero, galėtume tvirtinti, kad tokios tendencijos tik stiprėja. Mūsų šalies politinių jėgų išsidėstymas pradeda panašėti į didžiųjų Vakarų šalių schemas. Nors jose egzistuoja daugiau nei dvi partijos, tačiau valdžią dažniausiai dalijasi dvi jėgos. Štai Didžiojoje Britanijoje leiboristai su konservatoriais, Vokietijoje - socialdemokratai su krikščionimis demokratais, o JAV nors ir įmanoma steigti įvairias partijas, tačiau rinkimuose geba varžytis tik demokratai su respublikonais.

Atrodytų, tokia dvipolė jėgų sankloda suteikia politiniam gyvenimui stabilumą, dingsta galimybė reikštis vienadieniams mesijams, vyriausybės gali dirbti normaliai, partijos priverstos daugiau triūsti prie programų ir ideologijų.

Vis dėlto Lietuvoje, kur nėra stiprių partinių tradicijų, toks scenarijus reikštų politinės sistemos mirtį. Stambiose partijose karjeros galimybės bus gerokai sudėtingesnės, nes kiekviena pozicija būtų godžiau nei dabar branginama. Juk jau ir dabar politinis partinis elitas Lietuvoje yra gerokai sustabarėjęs, nes sunku įsivaizduoti, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti asmenybė, kad prasiveržtų į savo partijos viršūnes.

Koks tokiu atveju likimas laukia smulkesnių partijų? Vienos jų turės papildyti istorijos kapinyną, kitos - tapti visuomeninėmis organizacijomis, trečios - sutikti su dviejų didžiųjų partijų palydovių vaidmeniu ir su jomis formuoti rinkimų blokus, kad galėtų turėti bent vieną kitą atstovą Seime. Jos bus reikalingos vaizduoti demokratiją.

Tačiau greta visų šių perspektyvų politikams vertėtų pasukti galvas, ką daryti su dideliu jais nusivylusių rinkėjų skaičiumi, nes pusė piliečių net neina balsuoti. Žmonės labiau pasitiki ugniagesiais nei partijomis. Tad dėsninga, kad Lietuvos žmonės nepartiškumą laiko dorybe, o priklausymą kokiai nors partijai - abejotinu dalyku. Šiaip jie visada būdavo atsargūs partijų atžvilgiu, o dabar tampa net priešiški joms. Negana to, sovietmečiu žodis "partija" buvo lygus keiksmažodžiui ir gyvenimas rodo, kad niekas nepasikeitė.

Ir jei politikai neįsisąmonins, kad piliečių gyvenimas, jų teisių klausimai turi spręstis iš esmės, o ne kosmetiškai, tuomet jokios manipuliacijos su partijų jungtuvėmis, jų vegetavimu ir steigimais neužtušuos žmonių nusivylimo.

Vis dėlto kad ir kokios nuviliančios partijos būtų, nederėtų pamiršti, jog politiniame gyvenime pasaulis nieko gudriau už jas nėra išgalvojęs. Nors tu ką.