Eilinis eksperimentas su žmonėmis?

„Bernardinai.lt“ jau rašė apie sąmyšį mokykloje, pakeitus stojamųją tvarką. Tekste savo poziciją išsakė pokyčių iniciatoriai – LAMA BPO taryba, taip pat ir tai, kad naujovės įvedamos skubotai, kritiškai vertinantys mokytojai.

Dabar noriu išsakyti tėčio, auginančio vienuoliktokę, taip pat ne vienus metus analizuojančio Lietuvos švietimo sistemos problemas, poziciją.

Tikėtina, jog tie žmonės, kurie patys ar jų vaikai pabaigė mokyklą kiek seniau, mažiau domisi, kaip šiandien gyvena vyresnių klasių moksleiviai. Tad pradėsiu nuo to, kad pastaraisiais metais labai daug kalbamės su dukra apie tai, ką ji norėtų veikti po gimnazijos baigimo. Stengiuosi neprimesti jai savo lūkesčių, bet paprasčiausiai susigaudyti galimybėse, padėti atpažinti talentus ir polinkius. Kadangi aš pats turiu kur kas didesnį polinkį humanitariniams ir socialiniams mokslams nei tiksliesiems, tai nesistebiu, jog ir mano dukrai humanitariniai mokslai kur kas artimesni.

Esu vienas iš tų tėvų, kurie įsitikinę, kad susirasti darbą nėra svarbiausias gyvenimo uždavinys, o mokykla turėtų būti asmenybės brandos ir įvairiapusės sklaidos, o ne vien informacijos instaliavimo vieta. Jokiu būdu nemanau, kad vyresniųjų klasių mokinys, kad ir kaip mėgtų humanitarinius mokslus, turėtų apsiriboti vien eilėraščių analize, istorijos bei dailės pamokomis. Sutinku, kad matematikos bei gamtos mokslų pagrindai lavina mąstymą, ugdo įvairiapusiškumą bei erudiciją. Lygiai kaip esu įsitikinęs, kad ir „tiksliukas“ bus brandesnis, turėdamas sąlytį su humanitarinės kultūros pagrindais. Aišku, visada sunkiausia atrasti balansą – kiek ir ko reikia. Ypač sunku to balanso ieškoti, kai pamirštama, jog tikslas yra asmenybės įvairiapusė sklaida ir branda, o ne tik reagavimas į momentinius darbo rinkos poreikius.

Ne vienus metus diskutuoju su įvairiais švietimo sistemos ekspertais, įvairių komisijų atstovais ir tegaliu apgailestauti, kad išgyvename technokratinio mąstymo kontrrevoliuciją. Inžinerinio išsilavinimo ekspertai skeptiškai žvelgia į humanitarinės kultūros neapibrėžtumą, reikalauja schemų, diagramų ir galimybės mokinius formatuoti pagal susikurtą žinių visuomenės viziją. Beje, tokios technokratinės kontrrevoliucijos akivaizdoje ironiškai skamba tai, kad kiti metai yra paskelbti didžios pedagogės Meilės Lukšienės, bandžiusios duotį atkirtį sovietinių laikų technokratizmui, metais. Kita vertus, mažiau ironiška ir tai, kad, Švietimo ir mokslo minsiteriją valdant liberalams, švietimo sistemoje laisvės dvasia tik nyksta.

Tačiau grįžkime prie vyresniųjų klasių mokinių situacijos. Bent jau toje gimnazijoje, kur mokosi mano dukra, mažiausiai pusmetis buvo skirtas padėti mokiniui susivokti. Vyko ir mokytojų susitikimai su tėvais, kurių metu buvo aiškinamos pasirinkimo alternatyvos vienuoliktoje klasėje. Taip pat mačiau, kiek laiko mano dukra praleidžia, gilindamasi į įvairių universitetų reikalavimus, tai, kokie atrankos kriterijai, renkantis įvairias specialybes.

Pagaliau atėjo pasirinkimo data, kai gimnazijos galėjo pradėti milžinišką darbą, suausti visus pasirinkimus į bendrą, kiek įmanoma, visiems patogų, tvarkaraštį.

Pasakoju apie tai, jog suprastumėte dabartinių vienuoliktokų, taip pat jų tėvų savijautą, kai paskutinę rugpjūčio dieną buvo paviešintas Švietimo ir mokslo ministro įsakymas ir su juo susijęs dokumentas – 2014 metų geriausiųjų eilės sudarymo principai, stojant į aukštąsias mokyklas. Šis dokumentas, kuris pasiekė mokyklas, regis, antrąją rugsėjo savaitę, skelbė, jog keičiasi stojimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas kriterijai, ir šie pokyčiai jau bus taikomi dabartiniams vienuoliktokams.

Pokyčių esmė – didinamas egzaminų, pagal kurių rezultatus Lietuvos aukštosios mokyklos privalės priimti studentus, skaičius. Pavyzdžiui, jei dabartinis vienuoliktokas norės studijuoti teologiją, jo šansai labai priklausys nuo geografijos ir, pavyzdžiui, biologijos egzaminų. Būsimasis medikas privalės susirūpinti intensyvesniu matematikos mokymusi etc. Jei abiturientas 2014 metais norės stoti į filosofiją, jis bus vertinamas ne tik pagal lietuvių ir užsienio kalbų bei istorijos, bet taip pat pagal matematikos ir, pavyzdžiui, biologijos egzaminų rezultatus. Kam šiuo atveju biologija? Esą dėl įvairiapusiškumo.

Mane asmeniškai net labiau už keistą troškimą eksperimentuoti su mokiniais paveikė ciniška ministerijos pranešimo spaudai antraštė - Dabartiniams vienuoliktokams – platesnės būsimų studijų pasirinkimo galimybės. Kaip tos galimybės „didėja“? Mokinys, norėdamas turėti galimybę įstoti į aukštąją mokyklą Lietuvoje, turės laikyti bent dviem egzaminais daugiau. Verta atkreipti dėmesį, kad ir dabar kiekvienas mokinys galėjo rinktis penkis egzaminus (privaloma – ne mažiau kaip trys), tačiau didelė dalis mokinių to nedarė, nes suvokė, jog tada tektų mokytis nuolatinio streso ir alinamo krūvio sąlygomis. Ekspertai ir politikai nusprendė, kad vienuoliktokas yra per jaunas „saugotis“ ir pats apsispręsti, ko nori gyvenime, ir nutarė priversti jį didinti mokymosi krūvį.

Kodėl? Idant abiturientas, neįstojęs į socialinius mokslus dėl didžiulio konkurso, galėtų stoti į techninius mokslus, kur konkursas mažesnis, bet reikalaujama atitinkamos pakraipos egzaminų. Ką polinkio ar talento techniniams mokslams neturintis jaunuolis veiks studijuodamas universitete tiksliuosius mokslus? Tai garbiems ekspertams nelabai rūpi, nes jie įsitikinę, kad jaunas žmogus privalo sugebėti prisitaikyti, ir tėra medžiaga, iš kurios mes galime „nulipdyti“, ko tik mums reikia.

Panašia logika remiantis, galima būtų ir atleidimo iš darbo įsakymą formuluoti, kaip siekį suteikti darbuotojui didesnių galimybių rinktis, ką veikti gyvenime.

Suprantu, kad piktintis lengviausia, tačiau išmintinga pirmiausia pabandyti suprasti, kodėl taip pasielgta. Juk nėra taip, kad ekspertai ir politikai užsimanė pasityčioti iš moksleivių, paskelbdami dar vieną eksperimentą su žmonėmis?

Pokyčius išprovokavo įsitikinimas, kad ligšiolinis profiliavimas mokyklose turi destruktyvių padarinių. Esą auga labai vienpusiškų jaunuolių karta. Nesu tikras, ar iš tiesų pagrindinė Lietuvos švietimo sistemos problema yra profiliavimas. Kaip jau minėjau, svarbu atrasti balansą tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų mokyklose, tačiau tam pirmiausia turime reabilituoti „kūrybiškumo“ ir „mąstymo“ sąvokas, kurias ne vienus metus diegėme į mokyklas, ir dabar kažkodėl išsigandome, kad gali būti sunku viską įvilkti į technokratines schemas. Svarbu atsispirti ir vėl pasigirstančioms svajoms apie mokinius, kaip specializuotos informacijos talpyklas, kurias galima veiksmingai panaudoti darbo rinkoje.

Net jei tie ekspertai ir politikai, kurie iš profiliavimo linkę padaryti „atpirkimo ožį“, teisūs, tai, kas dabar daroma – nelogiška.

Pirmiausia – kodėl taip skubama? Kodėl nebuvo galima naują tvarką pasiūlyti bent jau metais vėliau, ir tada visus metus galima būtų aiškinti jos privalumus tiek mokytojams, tiek mokiniams, tiek jų tėvams? Į šį klausimą teko girdėti tik irzlų atsakymą, jog nusibodo diskutuoti, reikia pagaliau daryti. Na, jei pokyčių sumanytojai įsitikinę, kad yra gerokai protingesni už visus kitus, tai vargas visai švietimo sistemai. Bent jau pamirškime dialogiškumo, pagarbos principus, apie kurios tiek kalbama įvairiuose programiniuose dokumentuose.

Jei tikrai rūpinamasi mokinių gerove, tai kodėl reformos pradedamos ne nuo mokyklos, bet nuo stojimo į Lietuvos universitetus tvarkos? Juk mokinys, kuris apsisprendė stoti į universitetą užsienyje, ir toliau gali likti „vienpusiškas“ ir „nebrandus“, nes gali ramiai ten stoti, išlaikęs tris privalomus valstybinius egzaminus. Nebent tokiu būdu taupomos mūsų valstybės lėšos, nukreipiant dar daugiau jaunų žmonių studijuoti užsienyje?

Ministerijos atstovai man paaiškino, kad iš esmės niekas mano dukros gyvenime nesikeičia. Esą, jei pageidauja, ir toliau ji gali mokytis pasirinktu krūviu, tik, aišku, įstoti į universitetą Lietuvoje bus kur kas sunkiau. Kitas dalykas – esą nedarykime iš egzaminų baubo, du papildomi egzaminai didelio streso nesukurs. Pagaliau, jei vaikas gabus, tai nėra ko jaudintis.

Pala, o kur tiek metų girdėti psichologų perspėjimai apie per didelį stresą, kurį patiria abiturientai? Daugybė energijos išvaistyta diskutuojant, kaip galima sumažinti mokinių krūvius, atpalaiduojant juos nuo nebūtinos informacijos įsisavinimo etc. Pasirodo, kad iš tiesų mokiniai turėtų mokytis kur kas intensyviau. Taip nusprendė liberalūs politikai ir viską žinantys ekspertai.

Nepamirškime dar vieno dalyko. Kai šiandien teigiama, jog nėra ko piktintis, nes esą ir senesniais laikais mokiniai laikydavo penkis egzaminus, ir nieko – liko gyvi, pamirštama, kad, perėjus prie profiliavimo, A lygiu mokomos disciplinos turinio požiūriu išsiplėtė ir suintensyvėjo. Vienas dalykas yra mokytis discipliną bendru lygiu, visai kas kita, kai ji pasirenkama kaip A lygio disciplina.

Tada ir kyla klausimas, ar iš tiesų humanitaras privalo būti verčiamas intensyviai studijuoti tiksliuosius mokslus, o „tiksliukas“ gilintis į literatūrą ar dailę? Mano galva, keičiant profiliavimo sistemą, būtina permąstyti ir disciplinų programas, o tam tikrai reikia laiko.

Tiesa, aš vis kalbu iš tos pozicijos, kad mokyklos ir valstybė tarnauja žmogui. Tačiau jei manome, kad valstybė privalo, pasitelkusi socialinės inžinerijos pasiekimus, suformatuoti tokius piliečius, kokie jai yra patogūs, tai mano samprotavimai tėra ne kvietimas diskusijai, bet „sistemos klaida“, nepritapusio humanitaro šauksmas tyruose.

Bernardinai.lt