Elitarinė valstybė arba dvigubo išnaudojimo sistema

Lietuvos teritorijos administracijos vadovų skiriamasis bruožas – menkiausiai progai pasitaikius ropštis papramogauti ant tankų.

Politologijos vadovėliuose bei žodynuose teigiama, kad panašiai kaip trys didžiausios pasaulinės religijos – krikščionybė, islamas ir budizmas, pasaulyje taip pat egzistuoja ir trys didžiausios ideologijos su įvairiomis savo atmainomis. Tai konservatizmas, liberalizmas ir socializmas.

Kadangi kiekviena ideologija  turi klasinį pobūdį, tai pirmosios dvi (konservatizmas ir liberalizmas) idėjinio gyvenimo lygmenyje apibendrina ir pagrindžia socialinį - ekonominį kapitalo interesą (faktiškai, tai dvi vieno medalio pusės), o trečioji (socializmas) – darbo. Socializmas – tai alternatyva ir konservatizmui, ir liberalizmui.

Pagrindinių kapitalizmo ideologijų  tarpusavio santykiai per visą šios išnaudotojiškos santvarkos istorinį egzistavimą iki šiol skleidžia pamatinę buržuazinės demokratijos iliuziją – esą, ji garantuoja laisvą žmogaus pasirinkimą bent iš dviejų variantų. Bet iš esmės yra tik vienas „pasirinkimas“ – kapitalizmas.

Teigiama, kad dabartinė globalaus kapitalizmo ekonomika ir visuomeninis gyvenimas  remiasi neoliberalizmo ideologine doktrina. Jeigu konservatizmas siekia „užkonservuoti“ „prigimtinę“ žmonių nelygybę, patriarchalinės šeimos tradicijas bei valstybės nustatytą ir reguliuojamą socialinę tvarką, tai liberalizmas propaguoja laisvės, lygybės ir nevaržomos ekonominės rinkos idėjas. Kaip rašė ekonominio liberalizmo ideologas M. Fridmanas: „Liberalas daugiausiai bijo valstybinės valdžios koncentracijos“. (Friedman M. Capitalizm and democracy. Chicago: University of Chicago Press, 1962, p. 39).

Tačiau K. Markso atrastas pamatinis kapitalistinės ekonomikos pridėtinės vertės dėsnis atskleidė liberalios „laisvės ir lygybės“ dialektinę transformaciją į  nelaisvę ir nelygybę tiek nacionaliniu,  tiek globaliu mastu. Skirtumas tarp pasaulio turtuolių bei turtingiausių šalių ir skurdžiausių pasaulio sluoksnių bei valstybių nuolat didėja. Vos 26 milijardieriai valdo tiek turto, kiek turi pusė likusio pasaulio gyventojų.

Tokiu būdu, liberalizmas praktiškai įgyvendino pagrindinį konservatizmo tikslą  – užtikrinti socialinę-ekonominę tvarką visuomenėje, pagrįstą „prigimtine“ žmonių nelygybe bei išskirtine valdančio elito padėtimi.

Kita vertus, po praeito amžiaus 1930-jų metų Didžiosios depresijos laikų baigėsi ir laisvosios rinkos epocha. Žinomas kultūrologas F. Džeimisonas teigia: „Laisvoji rinka turėjo suvaidinti policininko vaidmenį, kuris gali apginti mus nuo Stalino, bet vėliau atsirado įtarimas, kad Stalinas, tai tiesiog JAV prezidento Ruzvelto slapyvardis“. (Ф. Джеймисон. Постмодернизм или Культурная логика позднего капитализма. М. Из-во института Гайдара,  2019, с. 535).

Nuo tų laikų neoliberalizmas iš esmės liko tik iliuziniu-ideologiniu miražu, o neokonservatizmas – tikrovėje egzistuojančiu ekonominiu reiškiniu. Bet postmodernistiniame  visuomeniniame diskurse  viskas pateikiama arba atvirkščiai, arba iškreiptai.  Dėl šios aplinkybės kyla ir dabartiniai taip vadinami dvigubi standartai ar  post-tiesos ir „feikinių“ naujienų reiškiniai.

Šiandien mes gyvename ne laisvos rinkos, o transnacionalinių monopolijų ir nacionalinių oligopolijų kapitalizmo sąlygomis. Monopolija ir oligopolija yra visiškos laisvos rinkos priešingybės. Tai savotiški planinės ekonomikos surogatai, kurie tarnauja stambaus kapitalo interesams. Kapitalistinis planavimas vyksta monopolistinių bei oligopolinių firmų ir korporacijų viduje ir išorėje. Samdomo darbo organizavimo kokybe bei represinės darbuotojų kontrolės mastais jos ženkliai pranoksta  bet kurią valstybinę įmonę.

Šiais laikais tenka kalbėti ne tiek apie „nematomą rinkos ranką“, kiek apie „matomą valstybės ranką“ su visomis jos represinemis struktūromis ir spectarnybomis. Dabartinio neoliberalizmo sistemoje būtent valstybė vaidina centrinį vaidmenį, kas vėlgi sutapatina liberalizmą ir konservatizmą. Transnacionalinis kapitalas šiai dienai visiškai įtvirtino savo hegemoniją nacionalinių valstybių lygmenyje, o vyriausybes pavertė jo interesus tenkinančiu įrankiu.

Faktiškai dabartinis finansinis kapitalas ir valstybė sudaro vieną visumą.  Privatus verslas su valstybės palaiminimu skverbiasi į tas sritis, kurios ankščiau nebuvo pelno siekiančio verslo akiratyje ir priklausė išimtinei valstybės kompetencijai: socialinis draudimas, saugumo stuktūros, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas, ekologija, kariuomenė  ir kt. Ypač pelninga tampa šou-biznio, sporto bei interneto sfera. O pati valstybė virto savotišku „kolektyviniu kapitalistu“, tenkinančiu stambaus kapitalo siekius bei interesus, ar tiesiog pati yra įvairių verslo projektų subjektu ir paskirsto pridėtinę vertę tarp savų biurokratų-kapitalistų bei įvairių oligarchinių struktūrų.

Šiame kontekste galima teigti, kad Lietuvoje, kaip ir visoje ES, tarp stambaus kapitalo savininkų ir politinio-biurokratinio elito  jau galutinai susiformavo savotiškas „visuomeninis susitarimas“ ir „darbo pasidalijimas“. Stambaus transnacionalinio bei nacionalinio kapitalo savininkai  priiminėja lemiamus strateginius sprendimus, o politikai bei  valdininkai  teisiškai ir „demokratiškai“ juos apipavidalina, gaudami už tai atitinkamus dividendus.

Taigi, dabartinės socialinės sistemos sąlygomis dirbantieji ir visi  mokesčių mokėtojai susidūria su dvigubo išnaudojimo situacija. Iš vienos pusės, juos išnaudoja privatus kapitalas, o iš kitos – dar ir kapitalistinė valstybė. Be pelno, darbininkai sukuria  kapitalistui dar ir viršpelnį valstybinio biudžeto sąskaita, o biurokratui-politikui, šalia išmokomos  algos dar primoka ir jo pelną, kuris „nubyra“ nuo bankinių kapitalo sąskaitų.

Tokiu būdu dvi pagrindinės kapitalizmo ideologijos – konservatizmas ir liberalizmas – manipuliuodamos savo tariama priešprieša puikiai užtikrina  dvigubą  darbo žmonių išnaudojimą. Konservatorių, liberalų ir prisiplakusių prie jų socialdemokratų pastangomis Lietuvoje sukurta elitarinė valstybė. Dabartinė elitinė valdančioji klasė gyvena ir dirba „socializmo/komunizmo“ sąlygose, o likusią visuomenės dalį verčia murkdytis konkurencinėje konservatoriškai liberalios  arba liberaliai konservatoriškos kapitalistinės rinkos baloje.