Energetinis saugumas: tikras ar tariamas?

Nors diskusijoje dėl atominės elektrinės statybos referendumo rezultatai turėjo padėti tašką, bet šios statybos entuziastų aistros neslopsta, akcentuojamas energetinio saugumo aktualumas, bandoma suabejoti referendumo rezultatais. Tad būtina panagrinėti, ar iš tiesų siūlomas projektas užtikrintų Lietuvos energetinę nepriklausomybę, ar jis tik deklaruojamas turint kitus nežinomus tikslus.

Pagrindiniai atominės elektrinės statybos propaguotojai per televiziją ir radiją buvo žurnalistai Algimantas Čekuolis, Rokas Žilinskas ir kai kurie kiti panašūs „energetikai“, kurie dažnai supainiodavo kilovoltus su kilovatais, o kilovato neskyrė nuo kilovatvalandės. Tuo tarpu žmonėms, visą savo gyvenimą pašventusiems teorinių ir praktinių energetikos problemų sprendimui, prasivežti į televiziją bei radiją ir paskelbti savo  nuomonę  dėl atominės elektrinės statybos buvo labai sunku. Tik kai kurių žiniasklaidos priemonių dėka Lietuvos gyventojai išgirsdavo ir kritiškas nuomones. Kita vertus, pagrindinis AE statybos entuziastų motyvas - energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos - darė nemažą įtaką patriotiškai nusitelkusiems piliečiams. Negana to, bet kokią kritišką nuomonę dėl AE statybos pareiškusius asmenis apšaukdavo tarnaujančiais Rusijos interesams. Tokia politinė atmosfera turėjo įtakos tam, kad daugumai Lietuvos gyventojų liko nežinoma žymių energetikos autoritetų nuomonė dėl AE statybos. Tarp jų - žinomo branduolinės energetikos inžinieriaus, akademiko Jurgio Vilemo, buvusio ekonomikos ministro profesoriaus Leono V. Ašmanto, buvusio ekonomikos ministro akademiko Aleksandro Vasiliausko, tarptautinių projektų energetikos eksperto, habilituoto  daktaro, profesoriaus Vidmanto Jankausko, energetikos patriarchu tituluojamo buvusio ilgamečio Vyriausios Energetikos ir elektrifikavimo valdybos vyriausiojo inžinieriaus Algirdo Stumbro, ilgamečio Elektrėnų elektrinės vadovo Prano Noreikos ir kitų kvalifikuotų energetikos specialistų.

Viešoje diskusijoje dėl atominės elektrinės statybos pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į ekonominius aspektus. Tiek statybos entuziastų, tik jų oponentų argumentai buvo nepakankamai įtikinami, todėl daugeliui piliečių buvo nelengva apsispręsti, pritarti ar ne naujos elektrinės su „Hitachi“ reaktoriumi statybai. Tuo tarpu techninė pusė, susijusi su projektuojamos atominės elektrinės patikimumu, sąmoningai ar atsitiktinai buvo nutylima. Tarsi tai nebūtų svarbus klausimas, lemiantis šalies energetinį nepriklausomumą.

Žmonėms buvo per mažai aiškinama, kad sustabdytas ar sustojęs atominis reaktorius negali likti be išorinio aprūpinimo elektros energija. Fukušimos tragedija įvyko dėl to, kad sutriko pagrindinis ir rezervinis elektros energijos tiekimas. Bet kurios elektros energijos tiekimo sistemos ypatybė yra tai, kad staiga išėjus iš rikiuotės labai didelio galingumo šaltiniui, kai likusieji tos sistemos šaltiniai nepajėgia to nuostolio kompensuoti, sistema tampa perkrauta ir automatiškai atsijungia visi jos šaltiniai. Jeigu jie neatsijungtų, elektrinių generatoriai ir transformatoriai perdegtų ir sistema būtų visiškai sunaikinta. Atsijungus elektros energijos tiekimo sistemai, atskiras normaliai veikiantis energijos šaltinis įsijunti į perkrautą sistemą negali. Reikia atjungti visas linijas, po to atskirai jas prijunginėti pagal veikiančių šaltinių galingumą. Prijungiamų linijų apkrovimo galingumas turi būti mažesnis už sistemos su paleidžiama elektrine galingumą.

Likviduoti tokios avarijos padarinius užtrunka gana ilgą laiką. Štai prieš kelerius metus JAV nemažo rajono energetinė sistema dėl vienos elektrinės sutrikimų buvo perkrauta ir atsijungė. Po to normaliai veikiančios elektrinės negalėjo įsijungti į sistemą ir nemaža JAV teritorijos dalis daug dienų liko be elektros energijos. Kad tokių įvykių nebūtų ir Fukušimos tragedija nepasikartotų, techninės sąlygos nustato, kad atskiro sistemos šaltinio maksimalus galingumas negali būti didesnis nei dešimtadalis sistemos galingumo, kad jam sustojus kiti šaltiniai užtikrintų nenutrūkstamą elektros energijos tiekimą.

Lietuvos atveju, veikiant 1350 MW reaktoriui, eliminavus dvi 330 kV jungtis iš Visagino į Rusija, tokių sąlygų nebūtų, net įvertinus būsimas jungtis su Lenkija ir Suomija. Vidmantas Jankauskas straipsnyje „Visagino AE kai kuria prasme padidintų priklausomybę nuo Rusijos“ rašo: „Paklauskite bet kurio energetiko – ar gali būti vienas patikimai dirbantis blokas.“ (1). Jo nuomone, esant minėto galingumo (1350 MW) reaktoriui, norint patenkinti rezervavimo poreikių patikimumą reikėtų trijų tokių, kaip projektuojama, jungčių su Lenkija (2). Tai patvirtina Nepriklausomybės akto signataras, technikos mokslų daktaras Stasys Malkevičius, 1990-2000 metais buvęs Seimo nariu Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių frakcijoje ir dirbęs Ignalinos AE regiono problemų komisijos nariu, anksčiau (1952 m.) baigęs KPI elektrotechnikos fakultetą. Jo kvalifikacija energetikos srityje netenka abejoti, be to, jokiu būdu negalima apkaltinti esant Rusijos agentu, kaip dažnai buvo daroma su kitais, išdrįsusiais kritikuoti „Hitachi“ reaktoriaus statybos projektą. Jis rašo: „VAE statyba ne tik neišsprendžia mūsų energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos klausimo, bet atvirkščiai – dar labiau pririša mus prie jos. Politikai negalėjo suprasti vienos paprastos technologinės detalės: kodėl, pasistatę VAE, mes negalėsime savarankiškai, be Rusijos malonės, naudotis „sava atomine“ (kabutėse, nes realybėje ji būtų strateginio investuotojo) - kadangi tik Rusijos elektros energetikos sistema gali užtikrinti pakankamus pirminės galios rezervus projektuojamos VAE stambiausio reaktoriaus rezervavimui.“ (3). Vadinasi, net jei ir būtų prognozuojami labai geri ekonominiai rezultatai, VAE statyba su projektuojamu „Hitachi“ reaktoriumi energetinės nepriklausomybės neužtikrintų.

Rezervavimo klausimai savaime suprantami energetikams (gal todėl jie to neakcentavo), bet dažnai neaiškūs plačiajai visuomenei, tokiems žurnalistams kaip Algimantas Čekuolis, o taip pat Energetikos ministerijos klerkams, tarp kurių nėra nė vieno profesionalaus energetiko, įskaitant ir patį ministrą (4). Sunku patikėti, kad AE su „Hitachi“ reaktoriumi statybos iniciatoriai galėjo neišgirsti kvalifikuotų energetikų nuomonių apie projektuojamos AE patikimumą ir tai, kad nebus užtikrinta energetinė nepriklausomybė. Sunku patikėti, kad jie, žinodami apie energetinės nepriklausomybės neužtikrinimą, nekreipė į tai dėmesio. Todėl peršasi išvada, kad jie nenorėjo išgirsti jų nuomonei prieštaraujančių argumentų ir su dideliu agresyvumu, patys tuo netikėdami, skelbė savo oponentus Rusijos pakalikais, gynė projektą su „Hitachi“ reaktoriumi, motyvuodami nepriklausomybe nuo Rusijos.

Jeigu pavyktų išsiaiškinti, kodėl taip įvyko - ar „Hitachi“ reaktoriaus statybos entuziastai „negalėjo suprasti“, kaip teigia S. Malkevičius, ar „nenorėjo suprasti“ - būtų išsklaidyti įtarimai, apie kuriuos rašo buvusi Atkuriamojo Seimo narė teisės daktarė Rūta Gajauskaitė: „...sklando gandas, kad „Hitachi” pažadėjo pirkėjui geroką padėką?“ (5). Kalbėdama apie tos „padėkos“ dydį, ji reziumuoja: „Tai kokiu reikia būti didvyriu, kad atsilaikytum prieš tokią pagundą?” Verta prisiminti, kad „Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT), išnagrinėjusi bendrovės Visagino atominė elektrinė (VAE) šiemet vykdytus viešuosius pirkimus, nustatė, kad ji neteisėtai įsigijo paslaugų už beveik 30 milijonų litų (apie tai rašė „Lietuvos žinios”). VAE, pasirinkusi neskelbiamų derybų būdą (pirkimą be konkurso, tariantis su vieninteliu paslaugos teikėju), sudarė 20,7 milijono litų vertės sutartį dėl papildomų teisinių paslaugų su tarptautine advokatų kontora "Herbert Smith", dar už 8 milijonus litų pirko verslo konsultavimo ir finansinio patarėjo paslaugas iš Didžiosios Britanijos investicijų banko "N M Rothschild & Sons Limited". Taip pat be konkurso, teisinantis "ypatingomis aplinkybėmis", su viešųjų ryšių agentūra BVRG buvo sudaryta 1,2 milijono litų vertės integruotos komunikacijos ir žiniasklaidos planavimo paslaugų pirkimo sutartis - artėjant referendumui agituota už jėgainės statybą.“ (6). Hitachi indėlį į šį projektą gaubia komercinė paslaptis. Išvadas pasidarykime patys.

Būtina pažymėti, kad tuo atveju, jeigu jau būtų pasiryžta statyti atominę elektrinę, tai nesant visos sistemos galingumo, užtikrinančio pakankamus galingumo rezervus, racionalu būtų statyti du daug mažesnio galingumo reaktorius, kaip tai daroma Kalinigrado AE. Juk apie tai buvo galvojama, kol „iš dangaus nenukrito“ žinia apie „Hitachi“ reaktorių. Tuo labiau, kad tas pats „Hitachi“ turi patirties gaminti mažesnius reaktorius, juk katastrofą patyrusioje Fukušimos AE vienas reaktorių buvo „Hitachi“ gamybos 784 MW galingumo reaktorius, veikiantis nuo 1978 metų.

Kalbant apie energetinę nepriklausomybę, verta dėmesio žinomo politiko, fiziko A. Sakalo nuomonė, kad reikia neskubėti statyti 1350 MW galios reaktoriaus, o kelerius metus palaukti, kol bus pradėti statyti mažos galios ketvirtosios kartos kogeneraciniai reaktoriai. Jų pagamintos energijos galutinė (statybos, gamybos) kaina būtų apie du kartus mažesnė už kainą elektros energijos, pagamintos techniškai bei ekonomiškai pasenusio „Hitachi“ reaktoriaus, kurio nenori pirkti kitos valstybės (7). Taip iš tiesų būtų pasiektas visiškas Lietuvos energetinis nepriklausomumas, kurio negalėtų užtikrinti „Hitachi“ reaktorius.

1. Jankauskas V. Visagino AE kai kuria prasme padidintų priklausomybę nuo Rusijos. – „Veidas“, 2012, Nr. 47, 29 p.

2. Jankauskas V. Visagino AE kai kuria prasme padidintų priklausomybę nuo Rusijos. – „Veidas“, 2012, Nr. 47, 29 p.

3. Malkevičius S. Branduolinės ambicijos baigėsi nelaime Lietuvai. - delfi.lt - 2011 04 08

4. Ivanauskas J. Energetikos patriarchas A. Stumbras... – „Laisvas laikraštis“, 2009 m. gruodis, Nr. 47.  

5.  Gajauskaitė R. Ne – Konstitucijai – ne. – “Laisvas laikraštis”, 2012 11 10-16, 14 p.

6.  VPT Visagino AE konsultantų paslaugas pirko netesėtai. – delfi.lt – 2012 11 15.

7.  Bartuška J. Visagino atominė elektrinė: TAIP ir NE. – „Gairės“, 2012, Nr. 7, p. 18-22.