Europos ateitis: ankštas užutėkis ar atvira jūra?

Garbė gauti Karolio Didžiojo apdovanojimą, kasmet teikiamą kuriai nors asmenybei už indėlį į Europos integraciją, šiemet tenka man. Tai labai garbingas apdovanojimas; jį yra gavę daug asmenybių, šalia kurių jaučiuosi menkas. Šis apdovanojimas padrąsins mane toliau siekti plataus užmojo Europos Sąjungos (ES), nes ji, nors ir susilaukia dažnų puolimų, tebėra vienas svariausių būdų įveikti ateityje mus laukiančius iššūkius.

ES yra toks taikos projektas, kokio Europa dar nebuvo mačiusi. Šiemet tai ypač svarbu, nes minime septyniasdešimtąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir septyniasdešimties metų taikos metines. Blėstant prisiminimams, žmonėms taika atrodo savaime suprantama, todėl jie teisėtai tikisi kažko daugiau, kad ir toliau galėtų pasitikėti suvienyta Europa. ES galimybės patenkinti žmonių lūkesčius yra didžiulės visose srityse – ekonomikos, aplinkosaugos, migracijos ir kitose, taip pat ginant Europos interesus pasaulyje.

Daugybė sparčių pokyčių neišvengiamai paveiks ES žmonių gyvenimą, o veiksmingiems sprendimams reikia koordinuotų veiksmų. Tačiau ES, daugiausia dėl išcentrinių politinių jėgų įvairiose ES valstybėse, šiuo metu įsivėlusi į smulkmenišką savianalizę, kuri neretai visiškai atitraukia nuo žmonių problemų. Neretai valstybių sostinėse ES laikoma atpirkimo ožiu – vyriausybės dėl visko kaltina Briuselį, nes taip lengviausia išsisukti. Dėl to piliečiai jaučiasi labai nutolę nuo ES ir pirmiausia mato ją kaip išsipūtusią mašineriją, kuriai jos pačios vidiniai procesai įdomesni už žmonių lūkesčius.

Pažvelkime, pavyzdžiui, į pagrindines pastarųjų dvejų metų ES diskusijas. Daugiausia triukšmo sukėlęs klausimas – kalbos apie pasilikimą ES ir išėjimą iš jos, konkrečiai susijusios su Graikija ir Jungtine Karalyste. Tai ne tokie paprasti klausimai, kuriuos galima lengvabūdiškai ir greitai išspręsti. Bet ir ne tokie, kurie labiausiai paveiktų žmonių kasdienį gyvenimą. Jeigu valstybių politikai suvoktų ir įvertintų tikruosius ES privalumus bei galimybes padėti žmonėms, jie svarstytų galimybę imtis teigiamų pokyčių, o tai būtų gerokai patraukliau ir prasmingiau. Pagalvokime apie bendrąją rinką – tai pavyzdys, kaip konstruktyvūs politikos pokyčiai gali pasitarnauti visuomenei.

Vis labiau globalizuoto pasaulio, kuriame gyvename, dėsnis – problemos nepaiso valstybių sienų. Todėl ES lygmeniu sutelktos pastangos ypač svarbios. Turime ryžtingai vykdyti toli siekiančius projektus, kurie leistų žmonėms iš naujo įvertinti, ką gali suvienyta Europa. O nacionalistinės jėgos, nepaisančios globalizuoto pasaulio realybės, siūlo mums pasitraukti į savo mažas valstybes ir mano, kad taip galėsime paprasčiau išspręsti pačias sudėtingiausias problemas. Šio abejotino požiūrio, nepagrįsto pasaulio realybe, iliuzinis paprastumas labai viliojantis, bet toks požiūris trukdo įgyvendinti plataus užmojo ES siekius, kurie pasitarnautų žmonėms.

Naujos sudėties Europos Komisija ir aplink mus vykstantys esminiai pokyčiai paskatino ES susitelkti ir imtis veiksmų. Realų pavidalą įgyja investicijų planas, kuriuo siekiama paskatinti ūkio augimą, ryškėja energetikos sąjunga ir skaitmeninė rinka, ką tik pasiūlyta nauja migracijos politika, ES laikosi bendros nuomonės Ukrainos klausimu, o Paryžiaus klimato kaitos konferencija suteiks dar vieną progą europiečiams imtis vadovaujančio vaidmens aplinkosaugoje.

Visos šios sritys yra būtent tos, kuriose ES veiksmais galima pasiekti daugiausia naudos žmonėms, o kartu suteikti jiems pagrindą dar kartą patikėti ES. Didelis teigiamas pokytis įvyko ir ES demokratinio atstovavimo srityje – per pastaruosius Europos Parlamento rinkimus pradėta laikytis pirmaujančio kandidato principo ir dėl to dabar Europos Komisijos pirmininkas išrenkamas pagal Parlamento rinkimų rezultatus.

Negalima toliau laikytis vien tik krizės valdymo metodų ir tikėtis, kad pakaks minimaliausių priemonių. Pats laikas politikams atsisakyti trumparegiško prisirišimo prie reitingų, truputėlį pakoreguojant politiką šen bei ten. Europos lyderiai privalo pasinaudoti proga ir žengti į priekį turėdami ilgalaikės politikos viziją.

Nepamirškime, kad ryžtingas ir ilgalaikis požiūris, kurio laikėsi Europos integracijos architektai, atnešė mums taiką, suvienijo buvusius priešus ir atkūrė Europą iš griuvėsių.

Trumpai apie M. Schulzą ir Karolio Didžiojo apdovanojimą

Šiandien Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas gavo ypatingą apdovanojimą – „Europos politikos Oskaru“ vadinamą Karolio Didžiojo apdovanojimą už nepriekaištingą lyderystę vienijant ir stiprinant Europos Sąjungą.

59 metų Vokietijoje gimęs Martinas Schulzas Europos Parlamentui vadovauja nuo 2014 m. liepos 1 d. Jaunystėje jis norėjo būti futbolininku, tačiau dėl kelio traumos šias ambicijas teko pamiršti. Po darbo knygyne jis pasuko į politiką – vos 31-erių tapo Viurzėleno miesto meru (ši darbą dirbo 11 metų), o 1994 m. buvo išrinktas į EP. Nuo 2009 m. vadovauja Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso (S&D) frakcijai. 2012 m. sausio 17 d. išrinktas Europos Parlamento pirmininku (2,5 metų kadencijai), o 2014 m. liepos 1 d. perrinktas į šį postą. Tai pirmas kartas Europos Parlamento istorijoje, kai pirmininkas perrenkamas antrai kadencijai. M. Schulz vedęs, turi du vaikus. Jo pomėgiai – skaitymas, istorija ir futbolas, jis laisvai kalba angliškai, prancūziškai, itališkai, olandiškai. 

Tarptautinį Karolio Didžiojo apdovanojimą 1950 m. įsteigė Vokietijos miesto Acheno žmonės. Karo nualintoje Europoje jis tapo simboliniu kvietimu siekti vienybės, solidarumo ir tarpusavio supratimo tarp Europos tautų.

Karolio Didžiojo apdovanojimas (vok. Karlspreis, angl. The Charlemagne Prize) pagerbia Achene palaidotą frankų ir langobardų karalių, Romos imperatorių Karolį Didįjį (747–814), vadinamą vienu iškiliausių Vakarų pasaulio valdovų, suvienijusį Vakarų Europą ir padėjusį pagrindus šiuolaikinių Prancūzijos ir Vokietijos valstybių bei, galima sakyti, Europos Sąjungos, atsiradimui.

Karolio Didžiojo apdovanojimą yra gavusi ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė (2013), seras Winstonas S. Churchillis (1956), Robertas Schumanas (1958), George‘as C. Marshallas (1959), visa Europos Komisija (1969), visi Liuksemburgo gyventojai (1986), Henry Kissingeris (1987), Helmutas Kohlis ir François Mitterrand‘as (1988), brolis Roger (1989), Václavas Havelas (1991), Tony Blairas (1999), Billas Clintonas (2000), euro valiuta (2002), popiežius Jonas Paulius II (2004), Angela Merkel (2008), Donaldas Tuskas (2010), Hermanas Van Rompuy (2014) ir kt.