Fantastika ir nebe

Vienas mano draugas kartais pasakoja apie savo senelį, gyvenusį gūdžiais ikikariniais laikais. Kaimo žmonės jį laikė šiek tiek keistuoliu, o dabartiniais terminais kalbant – galbūt net savotišku šamanu. Ir štai, kai kaime atsirado pirmasis radijas, visi suėjo į savininko trobą naujojo stebuklo apžiūrėti.

Atėjo ir senelis. Pažiūrėjo, pažiūrėjo, paklausė, kaip žmogaus balsas iš metalinės dėžutės skamba, ir tarė: „Čia dar nieko. Palaukit, pamatysit – po kažkiek metų ir vaizdas bus!“.

Kaimo senelis tikrai negalėjo žinoti, kad pirmasis sėkmingas bandymas per atstumą perduoti vaizdą įvyko dar XIX amžiuje. Turbūt nelabai įsivaizdavo ir kaip tas daiktas, kuris vėliau buvo pavadintas televizija, veiks ir atrodys, bet jo mintis buvo paprasta ir laisva: jei jau galima transliuoti garsą, tai kodėl gi netransliavus ir vaizdo? Koks skirtumas, kad tokios technologijos dar nėra? Kada nors sukurs.

Šį žmogų aš pavadinčiau fantastu. Jis kalbėjo apie tai, ko esamuoju laiku nebuvo, jis tiesiog ėmė ir sugalvojo idėją, na ir, žinoma, už tai buvo laikomas keistuoliu.

Savaime suprantama, žingsnis tarp minties ir realizavimo gali būti milžiniškas. Bet tai – vienas iš progreso variklių. Galima kurti, tyrinėti ir žiūrėti, kas iš to išeis ar kam tai bus galima pritaikyti, ir galima turėti viziją bei ieškoti būdų ją įgyvendinti. Keliai du, tik vienas kiek rečiau įvertinamas.

„Man nepatinka fantastika“, - šita frazė man visada atrodo keista. Negi nė kiek nesmalsu užmesti akį galbūt į ateitį, galbūt į alternatyvą, o galbūt tiesiog į detales, iš kurių susidės ateitis? Žinoma, nereikia pulti į kraštutinius – eskapizmą, realybės ignoravimą dėl to, kad ji tau nepatinka. Nes būtent stebint realybės dėsnius galima pradėti įžvelgti, kokia ta ateitis bus. Kaip, pavyzdžiui tai sėkmingai padarė lietuvių profesorius Laimutis Telksnys, prieš 45 metus nuspėjęs išmaniojo telefono atsiradimą.

O tuos, kurie sako, kad visi tie fantastiniai išsigalvojimai yra kvailystės, galiu užversti pavyzdžiais. Kompiuterių valdymas jutikliniu ekranu? „Star Trek“, prieš 23 metus. „Windows 8“ valdymas rankų judesiais, be prisilietimų - prieš 11 metų, „Minority Report“. Po kelerių metų pasirodysiančios kompiuterizuotos akių linzės – prieš 19 metų seriale „Fortune Hunter“. Viešosios erdvės stebėjimo kameros (angl. close circuit television, CCTV) – prieš 64 metus jau klasika tapusiame George'o Orwello romane „1984-ieji“. Dabar jau beveik pamirštas kišeninis kalkuliatorius – prieš 62 metus Isaaco Asimovo „Foundation“. O Roberto Zemeckio trilogija „Back to the Future“ - didžiulė ateities technologijų prognozių kasykla, kurių dalis jau ir tapo mūsų kasdienybės dalimi, pradedant „Kincect“ prototipu ir baigiant trimačio kino vizualizacija.

Na o pabaigai prisiminkime kad ir mums jau visiškai įprastas prekybos centrų duris, kurios pačios atsidaro lankytojui. Juk tokias vaikystėje matydavome tik kosminiuose laivuose iš fantastinių juostų.

Galima pastebėti ir dar vieną dalyką – mūsų kasdienybė taip greitai artėja prie fantastikos, kad ji net nustoja stebinti. Nesutinkate? Tada pasakykite kokį nors tikrai žinomą fantastinį kūrinį, kuris pateiktų, vizualizuotų ar aprašytų kokią nors naują technologiją ir būtų sukurtas per pastaruosius dešimt metų.

Man pačiam į galvą šauna tik vienas pavadinimas – Jameso Camerono „Avatar“, pasiūlęs biokonstruktų, valdomų neurosąsaja, idėją. Taip, esama ir kitų, mažiau žinomų kūrinių, bet prisipažinkite, kiek iš jūsų esate matę „Surrogates“ - filmą, kuriame taip pat egzistuoja neurosąsaja, tik šįkart ja valdomi žmonių antrininkai-androidai.

Kodėl naujienų taip mažai, ir užuot kūrę naujas kol kas tik įsivaizduojamas technologijas, fantastai taip įniko knebinėtis po ateities žmogaus ir žmonijos psichologiją, moralę ir kitus dvasinius dalykus?

Nesinori būti niurgzliu, bet galbūt taip yra todėl, kad krapštinėti amžinuosius moralės klausimus – gerokai paprasčiau ir laisviau, nei kurti technologijos idėją. Nes norint imtis technologijų, reikia turėti žinių bagažą ir domėjimosi esamomis technologijomis, o tai nepalyginamai sudėtingiau, nei įsivaizduojamomis problemomis kankinti įsivaizduojamus veikėjus įsivaizduojamame pasaulyje.

Bet, žinoma, moralės problematikos fantastikoje taip pat nereikia nuvertinti. Klonavimą, dirbtinį protą ir pagrindinį klausimą – kur ta riba, kada žmogaus sukurtas kūrinys tampa jau ne vien mašina – savo kūryboje nagrinėja Brianas Aldissas (pagal jo apysaką pastatytas filmas „A.I.“), jau minėtas Isaaco Asimovo (Trys Robotikos Taisyklės), Philipas K. Dickas (romanas „Do Androids Dream of Electric Sheep“, virtęs filmu „Blade Runner“). Iš naujųjų kūrinių galima paminėti nepriklausomą filmą „Moon“, kurio idėja – darbo jėga kuriama iš klonų, jiems patiems to nežinant.

Beje, fantastų kūryboje galima aptikti ir interneto temą. Geriausi pavyzdžiai - Nealo Stephensono „Snow Crash“ (lietuvių kalba išleista kaip „Lavina“) ir Sergėjaus Lukjanenko „Лабиринт отражений“ bei „Фальшивые зеркала“ (lietuviškai išleista kaip „Atspindžių labirintas“ ir „Netikri veidrodžiai“). Visuose trijuose romanuose internetas persipina su virtualia realybe.

Apie fantastikos ir technologijų paraleles kalbėti galime daug. Bet ar žinote, kad turime ir lietuvį rašytoją fantastą, kuriam technologijų tema nėra svetima, ir kuris be apsakymų yra išleidęs ir mokslinės fantastikos romaną? Netrukus „Naujojoje komunikacijoje“ publikuosime interviu su juo, o kol kas – palinkėjimas. Nebijokime, netingėkime ir nesigėdykime fantazuoti! Juk fantazija – viena iš pigiausių ir paprasčiausių laiko mašinos technologijų :)