Andrius Biziulevičius: „Tik namie galiu jaustis savimi, nors čia daug sunkumų ir neteisybės“

Leidyklos „Versmė“ projektų vadovas Andrius Biziulevičius yra vienas tų retų žmonių, kurie laisvalaikiu kuria filmus apie... Lietuvą, jos istoriją. Ar dar esama tokių patriotų, kyla klausimas. Tegul atsako pats A. Biziulevičius.

Kuriate dokumentinius filmus apie Lietuvą. Tai nėra toks jau dažnas reiškinys. Ar turite režisieriaus išsilavinimą, ar esate mėgėjas?

Išsilavinimo, susijusio su kinemotografija, neturiu, esu mėgėjas.

Kaip kilo mintis imtis tokio nelengvo darbo? Juk gerą dokumentinį filmą - o jūsiškiai tikrai geros kokybės - sukurti nėra paprasta, reikia daug išmanyti.

Vieną kartą žmogus pabandai ir supranti, kad nori, gali tai daryti. Pavadinčiau šį pomėgį gyvenimo dovana man.

Kiek filmų Lietuvos istorijos tematika esate sukūręs? Gal galėtumėte juos išvardyti ir kiekvieną šiek tiek pakomentuoti?

Pirmiausia savo darbus vadinu filmukais, nes jų trukmė sudaro 10-20 min. Antra, Lietuvos istorijos tematika filmukų neturiu, bet dauguma jų tam tikru būdu su Lietuva susiję. Pradėjęs dirbti „Versmės" leidykloje, gavau progą aktyviai dalyvauti visuomeniniame Lietuvos gyvenime, susipažinau su žmonėmis, kurie garsina Lietuvos vardą ir su kuriais teko dalyvauti knygų pristatymuose, renginiuose ir žygiuose.

Kaip pavyzdžius galiu pristatyti 2012 metų filmukus: apie Pasaulio Lietuvių jaunimo suvažiavimą Prienuose, harmonizavimo parke, Baltijos kelio paminėjimą Ukmergėje, Rimanto Dichavičiaus knygos „Laisvės paženklinti" pristatymą Seime, liaudies mitingo, susijusio su Garliavos ivykiais, Vilniuje akimirkas.

Su kokiais sunkumais susiduriate kurdamas filmus apie Lietuvą? Vienas istorikas yra sakęs, kad sunkiausia rašyti šiuolaikinę Lietuvos istoriją - daug kas neprieinama, nežinome visų užkulisių kaip, tarkim, apie viduramžius, kai kuri informacija įslaptinta, tad matome tik jos dalį.

Į šį klausimą atsakymo neturiu.

Kokį filmą kuriate dabar? Kokie artimiausi planai?

Šiuo metu montuoju porą filmukų, vienas - apie knygos „Dainuojanti revoliucija“, skirtos Sausio 13-osios paminėjimui, pristatymą, susitikimą su leidinio autoriumi Juozu Girdvainiu, Seimo rūmų gynėjais ir žuvusiųjų artimaisiais.

Antrasis - apie mano tradicinį plaukimą baidarėmis pirmą sausio savaitę. Jau penkti metai su keliais draugais plaukiam baidarėmis pirmą sausio savaitę Verknės upe. Ekstremalus žygis, be kurio jau nebeįsivaizduoju metų pradžios.

Dirbate leidykloje „Versmė“, propaguojančioje lietuvybę, leidžiančioje unikalias knygas apie valsčius, Antano Terlecko ir kitų Lietuvos šviesuolių knygas. Regis, pats irgi kuruojate knygą apie savo Senelį? Papasakokite plačiau.

Mano senelis, biomedicinos mokslų daktaras, gydytojas parazitologas, medicinos istorikas prof. Stasys Biziulevičius (1919-2004), kilęs iš Alešiškių Aukštadvario valsčiuje, buvo šviesulys, savo krašto patriotas. Nuo jaunystės laikų laisvalaikiu rinkdavo liaudies tautosaką: dainas, padavimus ir liaudies išmintį. Neseniai tvarkydami jo asmeninį archyvą radome niekur nepublikuotą 1947 metais surinktą medžiagą „Liaudies medicina ir jos išmintis“, kur iš visos Lietuvos sukaupti to meto prietarai, liaudies medicinos žinios.

Pagerbiant senelio veiklą, „Versmės" leidyklos vadovas Petras Jonušas sutiko parengti ir išleisti knygos pavidalu šią medžiagą. Knyga vadinsis „Lietuvių liaudies medicina“.

 Kas Jums yra lietuvybė? Ar niekada negalvojote emigruoti? Juk daugelį gundo gardesnis kąsnis, nors ir čia galima gyventi, kaip kadaise buvo rašyta plakatuose Kaune. Ar patriotizmo kaina didelė?

Taip nutinka, kad savo gyvenime viską patiriu savo kailiu, ir dažniausiai ta patirtis nebūna maloni.

Visai neseniai buvau palikęs Lietuvą, savo artimuosius, verslą ir metams išvykęs į Švediją laimės ieškoti. Dirbau statybose, agurkų šiltnamiuose, ten sutikau daug lietuvių, kurie vienaip ar kitaip kuria naujus gyvenimus. Supratau, kad tai ne man, kad tik namie galiu jaustis savimi,  nors čia daug sunkumų ir neteisybės. Gal tai ir yra patriotizmas...