Straipsnis parašytas dar praeitą savaitę iki Prezidentės sprendimo, tačiau jis aktualus ir dabar.Sunku keliais sakiniais įvertinti šią situaciją, kurioje susipina tiek daug politinių interesų grupių ir kuri reikšmingai, su politinėmis pasekmėmis įtraukė Prezidentę, pastatė ant kortos visos vyriausybės likimą, Liberalų ir centro sąjungos likimą (nuo dabartinių sprendimų, ko gero, priklausys jų patekimo į Seimą galimybės), taip pat konservatorių partijos rinkiminę situaciją, sujudino Generalinės prokuratūros vadovybę, dar neaiškus vaidmuo VSD vadovų veiksmų. Kitaip tariant, turėjusi labai greitai praeiti FNNT pareigūnų atleidimo istorija, dabar išjudino Lietuvos politinę sistemą. Aukščiausiame lygyje. Kol kas situacija „dega“ ir minėtos institucijos yra priverstos karštligiškai ieškoti sprendimų. Dabar rašomi partijų, koalicijos, būsimų rinkimų, Prezidentės autoriteto išlaikymo, Generalinės prokuratūros munduro garbės apgynimo scenarijai.
Trumpai galima aptarti kai kuriuos iš jų.
Prezidentė
Prezidentė pirmą kartą atsidūrė jai primestoje situacijoje, kurios ji pilnai nekontroliuoja. Tam tikra prasme, ji yra įvaryta į kampą, kadangi bet kokio sprendimo atveju Prezidentės autoritetui bus suduotas smūgis. R.Palaičio atleidimo atveju pats atleidimo faktas būtų ryškus konstrastas ankstesniam jos išreikštam pasitikėjimui ministrui. Nepasirašydama premjero teikiamam ministro atleidimui, Prezidentė išlaikytų savo veiksmų nuoseklumą, bet tokia kaina: a) toks jos sprendimas vestų prie politinio vyriausybės darbo destabilizavimo, nes tuomet jau Premjeras A.Kubilius spręstų „garbės ir nuoseklumo“ (t.y. atsistatydinimo) dilemą; b) Prezidentė dar labiau susikompromituotų visuomenės akyse, kadangi neatstatydindama R.Palaičio ji ignoruotų visus Antikorupcijos komisijos darbe paaiškėjusius skandalingus ir korupcinius faktus.
Dabar jau aišku, kad Prezidentė paskubėjo su palaikymu R.Palaičiui. Šis veiksmas jai užkirto kelią išeiti iš politinės balos visiškai sausai, kaip jai iki šiol pavykdavo (o šitos akimirkos taip ilgai laukė Lietuvos politinio elito flagmanas „Lietuvos rytas“!). Taip pat ji prarado dalį visuomenės pasitikėjimo: anksčiau deklaravusi ir konkrečiai stojusi prieš politinės klasės (elito) ir oligarchų ryšius, šioje istorijoje ji atsidūrė būtent užkulisinės politikos pusėje.
Tiesa, yra ir trečias sprendimo kelias, kuris ne tik atstatytų Prezidentės autoritetą, bet netgi jį sustiprintų visuomenės akyse. Tai klaidos pripažinimas, reaguojant į naujai išaiškėjusius Antikorupcijos komisijos faktus, ir ministro atleidimas. Juolab, kad dar visiškai neaiškus asmeninis Prezidentės vaidmuo šioje istorijoje: visuomenė dar laukia atsakymo ar čia buvo Prezidentės patarėjų (konkrečiai J.Markevičiaus), ar jos pačios iniciatyvos ir kontaktai su FNNT vadovu V.Gailiumi, bei apskritai visoje šioje istorijoje. Panašu, kad visuomenė dar linkusi tikėti Prezidentės nekaltumu, tik reikia aiškaus atsakymo į šį klausimą.
Ministro atstatydinimas, argumentuojant tik politinio stabilumo ir Lietuvai gyvybiškai svarbių energetinių projektų svarba, visuomenės nepatenkins, nes liks neišsklaidytas neaiškus Prezidentės (prezidentūros?) vaidmuo FNNT pareigūnų istorijoje. Taip pat bus neefektyvus paaiškinimo perkėlimas ant teisminio sprendimo, neva visą tiesą ir galutinius taškus dėl FNNT vadovų atleidimo tegu sudėlioja teismas, į kurį jie kreipėsi. Bet koks Prezidentės nutylėjimas ir palikimas situacijai klostytis savieigai ar „karštos bulvės“ permetimas koalicinei vyriausybei bus nepakankamas. Autoritetas bus reikšmingai prarastas bent jau išsilavinusios ir kritiškai mąstančios visuomenės dalyje.
Konservatorių partija
Kol kas nuosekliausiai pozicijos besilaikantis politinės situacijos žaidėjas. Nuo pat pradžių tiek Seimo pirmininkė, tiek premjeras išsakė kritinių abejonių dėl skuboto FNNT pareigūnų atleidimo. Abejonėms pasitvirtinus – priimtas sprendimas teikti atstatydinimą. Bet čia tiktai išorė. Galime rimtai suabejoti įtakingo konservatorių partijoje J.Razmos žodžiais, kad konservatoriai priėmė spontanišką, grynai žmogiškomis intencijomis, paprastu moraliniu pasipiktinimu grįstą sprendimą dėl forsuotos atleidimo istorijos. Galima suabejoti vien todėl, kad mes nieko negirdėjome, jog būdama valdžioje ši partija inicijuotų rimtas VSD, Generalinės prokūratūros ir STT reformas, užtikrinančias jų depolitizavimą ir normalų darbą. Šios institucijos jau ne kartą suvaidino užskulisinį vadimenį, atleidžiant, apšmeižiant ir turbūt net sunaikinant profesionalius ir nepolitizuotus pareigūnus (kaip V.Junokas, V.Pociūnas). Tai pat, kaip išryškėjo V.Pociūno ar CŽV kalėjimų byloje 2006m., šių institucijų ryšiai su pilkuoju elitu (apjungiantį, A.Janušką, „Dujotekaną“, „Lietuvos rytą“, kai kuriais TSPMI politologais) rodo, kad jos aktyviai dalyvauja politinio elito strateginėje veikloje, veikia kaip valstybė valstybėje. Visuomenė nežino jokių rimtų konservatorių žingsnių deformuojant tokius užkulisinius tinklus, išskyrus D.Dabašinsko išmetimą iš VSD. Tai rodo, kad konservatorių partija nesugeba ar nenori įgyvendinti saugumo institucijų depolitizavimo reformų, nepaisant viešo jų lyderių pasipiktinimo.
Be to, išlieka Prezidentės mesti įtarimai, kad FNNT netyrė konservatorių remėjų veiklos. Šie įtarimai gali būti išsklaidyti tik faktų paviešinimu. Pagirtinas jų noras užstoti FNNT pareigūnus yra temdomas šių abejonių.
Visa tai rodo, kad ši partija taip pat neabejotinai strateguoja būsimus Seimo rinkimus. Net Vyriausybės griūtis toli gražu nebus tragedija konservatoriams, nes tokiu atveju jie įgaus kortą argumentams, kad buvo nušalinti neskaidrių politinių ryšių, prieš kuriuos jie sąžiningai kovojo. Iš tokios situacijos jie išeitų su „teisingos/principingos partijos“ aureole, kuri neabejotinai padėtų mobilizuoti elektoratą. Išliekant valdžioje, pasitraukus R.Palaičiui, konservatoriai taip pat laimėtų, kadangi dėl jų principingos pozicijos pavyko „apsivalyti“.
Kol kas visa ši istorija ir A.Kubilaus teikiamas ministro atstatydinimas yra gana palankus kontekstas konservatorių partijai. Tačiau tik visiškas Antikorupcinės komisijos tirtos medžiagos išviešinimas padės tiksliai įvertinti šios partijos vaidmenį.
Lietuvos liberalų ir centro sąjunga
Labiausiai šioje istorijoje pralaimėjusi partija. Nors dabar labai populiarus posakis apie R.Palaitį ir visą LiCS - „ne prie ko“, panašu, kad ji yra „prie ko“, turint omenyje, kad skandalingai išgarsėjęs VSD pareigūnas D.Dabašinskas rado prieglaudą būtent šios partijos pirmininko(!) patarėjo vaidmenyje. Pridėjus dar ir tai, kad Prezidentės patarėjas J.Markevičius, aktyviai veikęs šioje istorijoje, taip pat yra buvęs VSD pareigūnas, plius VSD naudotas poligrafas, mes gauname ryšių grandinę, kuri galėjo nulemti visą žinomų įvykių seką, arba kalbant tiksliau, sukurpti visą atleidimo istoriją.
Kaip bebūtų, LiCS padėtis nepavydėtina. Nuimant ministrą ir liekant Vyriausybėje, griūna partijos lyderio ir pačios partijos autoritetas. Visą laiką ginant ministrą ir po to atsitraukti, tai reiškia pripažinti partijos silpnumą. Bet ministro posto išlaikymas gali gundyti nuryti karčią piliulę. Prezidentei nepasirašant atleidimo, ši partija kartu su Prezidente prisiima Vyriausybės griūties kaltę. Trečias variantas, išeiti iš koalicijos neva „pakelta galva“ ir tikėtis taip surinkti balsų Seimo rinkimuose. Tačiau šios partijos lyderių veiksmai, ypač R.Palaičio ir A.Čapliko komentarai apie tai, kad tik Prezidentė gali atstatydinti ministrą, kad vieši politikų komentarai pažeidžia konstitucinį valdžių atskyrimo principą, ar kad viskas kas čia vyskta yra politinis spektaklis ir farsas – visa tai rodo desperatišką partijos poziciją. Ji visiškai pieštarauja toms aplinkybėms, kurias paviešino Seimo komisija. O partijos lyderių viešos kalbos dar labiau padidina šį kontrastą ir diskredituoja tiek partijos pirmininką, tiek ministrą, tiek per juos ir visą partiją. Ši partija jau pralaimėjo visuomenės akyse.
Liberalų sąjūdis
Ilgą laiką tūnojusi šešėlyje ir vertinusi situaciją, ši partija tiesiog siekia sau naudos, laviruodama tarp koalicinės vyriausybės išsaugojimo iki Seimo rinkimų, ir neatremiamos pagundos pakeliui susirinkti sau dividendų – sumenkinti konkurentą, kitą liberalią partiją (LiCS).
Galios teisininkai ir politologai
Kas tiesiog stulbina Antikorupcijos komisijos veiklos ir išvadų vertinimuose, kuriuos išsako Lietuvai jau nusipelnę ir jaunesnios kartos teisininkai ir politologai, tai pirmiausia emocinis neapykantos proveržis. „Komisija sukėlė teisinį jovalą, diletantų choras ir saviveiklos grupė, antrarūšių dainininkų veikla, politizuotas spektaklis“ ir pan. Su net neslepiama asmenine neapykanta („jie buvo anksčiau mane apšmeižę“) bandoma visą rimtą reikalą suvesti į kažkokias abstrakčias teisines formuluotes, kaip „neturėjo teisės viešinti“, „išvados teisiniu požiūriu yra niekinės“. Vietoj to, kad aiškintumėmės kaip atsitiko, kad Generalinė prokūratūra iki Komisijos darbo (ar Prezidentės komandos) net nebuvo apklaususi „Lietuvos ryto“ savininkų ar vyr.redaktoriaus, mums siūloma spręsti problemą kiek A.Stančikienė galėjo paviešinti duomenų per spaudos konferenciją.
Galios teisininkai ir praktikai pradeda pūsti visuomenei miglą į akis, statyti oro pilis, nustumdami visas paaiškėjusias faktines aplinkybes į šoną, tarsi jų nebūtų, ir perkeldami visą esmę į kažkokius formalius antraeilius dalykus.
Tegu komisijos pirmininkas ir jos nariai ir nesilaikė visų formalumų, tegu jie visiškai nepatyrę, nevengė kalbėti televizijoje, tačiau paklauskime šių teisės sargų ir formalumų politologų: kas svarbiau visuomenės intereso požiūriu, ar formalumų neišlaikymas, ar pokiliminių manipuliacijų atskleidimas? Ką mes laimėtume uždraudę N.Puteikiui viešinti apklausos duomenis per televiziją, ar A.Stancikienei per spaudos konferenciją? Ir ką mes prarastume, jeigu viskas būtų įslaptinta?
Ar mes nematėme grifos „slaptai“ manipuliacinės galios kad ir šioje istorijoje? Nedaug trūko, kad po slaptumo skraiste būtų pradingę visi galai ir mes toliau tikėtume, kad pagal VSD „apibendrintą informaciją“ FNNT pareigūnai nutekino žinias apie „Snorą“. Kaip kad turėjome patikėti, kad V. Pociūnas iškrito pro langą.
Tokių formalių apribojimų akcentavimas ir emocinis neapykantos proveržis liudija, kad kai kurie teisininkai ir politologai, matyt, pernelyg susitapatino su politine galia (matyt, turi tam pagrindo), todėl leidžia sau ne tik absoliučiai aklai nutolti nuo visuomenės intereso, bet net ir arogantiškai iš aukštybių niekinti ir asmeniškai įžeidinėti visuomenės interesui šioje situacijoje žymiau labiau nusipelniusius nepatyrusius politikus. Plg. http://iq.lt/komentarai/fnnt-skandalas-ir-diletantu-choras.
Kaip gali politinės korupcinės situacijos išviešinimas kenkti politinei valstybės santvarkai ir prasilenkti su demokratijos bendrojo gėrio interesu???
Regis, ši istorija iki tol dar neregėtu mastu apnuogino tą raudonąją giją, kuri atskiria etatistinės valstybės šalininkus ir tuos, kurie visuomenės interesą suvokia kaip politinio viešumo ir skaidrumo siekimą. Laimė, viešoje erdvėje atsirado politologų, pasisakiusių už viešumo interesą http://www.balsas.lt/naujiena/585395/politologai-d-grybauskaitei-teks-rinktis-tarp-a-kubiliaus-ir-r-palaicio.
Pagrindinis etatistų arba tiesiog susitapatinančiųjų su politine galia suklupimo akmuo šioje istorijoje yra tame, kad teisiniais argumentais norima į antrą planą nustumti tas Seimo Antikorupcijos Komisijos atrastas faktines aplinkybes, kurios ir sudaro visos šios istorijos esmę.
Būtų gerai išlaikyti budrumą ir neleisti antraplaniams argumentams užgožti elementariausių faktų. Tik jų pagrindu galima daryti politines išvadas.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
