G. Merkys: pilietiškai nusiteikę rinkėjai didelės pergalės nepatirs

“...Neišmintinga, netoliaregiška yra mąstyti ir gyventi pagal principą – „viskas arba nieko“, „juoda arba balta“. Realus gyvenimas susideda iš kompromisų, dalinių pasiekimų ir mažyčių sąlyginių pergalių. Didelis kelias nueinamas palaipsniui įveikiant trumpas atkarpas. Realiame gyvenime pilkų pustonių yra žymiai daugiau, nei grynos juodos arba švarios baltos spalvos. Politinės artimiausių rinkimų kortos, kaip matome, iškrito tikrai ne kokios. Pilietiškai - patriotiškai nusiteikę Lietuvos rinkėjai didelės ir įspūdingos pergalės šiuose Seimo rinkimuose tikrai nepatirs! Teks pasitenkinti mažais dalykėliais...“, - išskirtiniame interviu „Laisvam laikraščiui“, kurį parengė Juozas Ivanauskas, teigia sociologijos mokslų habilituotas daktaras, Kauno technologijos universiteto profesorius Gediminas Merkys.

- Lietuva rinkimų išvakarėse – kokios problemos šaliai aktualiausios? Ar vadinamosios sisteminės partijos (ar bent kuri nors iš jų) yra pajėgios įveikti sisteminę krizę? Nuo ko reikėtų pradėti?

- Mano įsitikinimu, nė viena sisteminė partija šiandien nėra pajėgi įveikti sisteminę krizę valstybėje. Čia tinka medicininės analogijos. Kai pradeda atsisakyti gyvybiškai svarbūs organai, organizmas dūsta, nuodijasi, prasideda ėjimas mirties link. Labiausiai pažeisti mūsų valstybės organai yra teisėsauga, politinė sistema, korumpuota žiniasklaida, paskolų ir neteisingų atlyginimų ekonomika, energetika, pilietinės visuomenės silpnumas.

- Kas atvedė mūsų valstybę prie tokio kritiško būvio? Juk nebuvo nei karo, nei maro ar žemės drebėjimo...

- Mūsų visų mylimos sisteminės partijos, kurios tuos 20 metų pakaitomis būdamos pozicijoje ar koalicijoje valdė valstybę!.. Tai jos užmaišė mišrainę, kurios sudėtinės dalys - nekompetencija, arogancija, savanaudiškumas, korupcija, ekonominiai ir politiniai nusikaltimai, valstybės ir Tėvynės išdavystė. Jos šiandien privalo prisiimti atsakomybę už savo veiklos padarinius. Manau, kad Estijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir kt. padėtis nėra tokia prasta, kaip Lietuvoje.

Demokratijos sąlygomis politinėms partijoms tenka išskirtinai svarbus vaidmuo. Partijos, ypač jų lyderiai, privalo atpažinti visuomenės, taip pat atskirų sektorių - ūkio, energetikos, užsienio politikos, švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos - problemas. Be to, partijoms privalu identifikuoti interesų grupes, išnagrinėti jų lūkesčius ir argumentus, inicijuoti viešus debatus svarbiausiais klausimais, pasiūlyti problemų sprendimo modelius bent iš kelių alternatyvų, suformuoti savalaikę ir protingą politinę darbotvarkę ir spręsti valstybės problemas iš esmės. Ne mažiau svarbu, ką nors sprendžiant iš esmės, eiti į kompromisus, nepervažiuoti buldozeriu kurios nors silpnos interesų grupės. Kada jūs matėte Lietuvoje ką nors tokio kryptingo, nuoseklaus, racionalaus ir socialiai jautraus?..

Ir nieko fantastiško aš čia nepasakiau, šitaip gyvena netolimos mūsų kaimynės Suomija, Danija, šitaip gyvena Austrija, Šveicarija ir begalė kitų valstybių. Tik ne mes. Tragedija ta, kad sulig sovietinės armijos išvedimu, taip pat įstojimu į NATO ir ES pasibaigė bet kokie ryškesni proveržiai Lietuvos, kaip valstybės, gyvenime. Po to prasidėjo netgi ne stagnacija, o ryškus nuopuolis, kritimas žemyn. Vakarietiškos politinės-demokratinės santvarkos modelis Lietuvoje (ir kitur – Bulgarijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Ukrainoje) neprigijo. Modernizacija šiame sektoriuje nepavyko. Viskas pavirto imitacija ir profanacija, karikatūra ir farsu.

Dabar mūsų sisteminėms partijoms kažkas gan taikliai ir kandžiai užkabino naują pavadinimą – „biudžetinės partijos“. Bet juk tos „biudžetinės partijos“ pačios ir yra sisteminio nuopuolio, apėmusio mūsų valstybę, priežastis!..

Beje, labai įdomu, ar ir dabar Vakarų stebėtojai pripažins Lietuvoje vykstančius rinkimus teisingais? Akivaizdžiai pažeistos partijų ir kandidatų lygios galimybės. O lygios galimybės yra fundamentali demokratijos vertybė. Vienos partijos gauna gausų biudžetinį finansavimą, o kitos absoliučiai nieko. Galimybės rinkti bei gauti lėšas iš rėmėjų praktiškai atimtos, iš esmės tai uždrausta. Situacija primena kvietimą į olimpiadą, kur vieniems sportininkams tenka gausios valstybės dotacijos, nemokami lėktuvo bilietai, brangūs viešbučiai ir masažistai, o kiti negali susipirkti ne tik lėktuvo bilieto, bet net ir sportinių kelnaičių. Štai tau ir lygybė!..

Sisteminės partijos žinojo, kad daugiau ar mažiau normaliai rinkimų kampanijai vykdyti joms užteks mokesčių mokėtojų biudžetinių dotacijų. Tuo tarpu naujoms, vadinamosioms nesisteminėms partijoms, draudimas gauti lėšų iš rėmėjų yra politinė mirtis. Jos ir jų lyderiai dabar kaip tas olimpinis čempionas, kuris sėdi namuose be kelnių ir toks - kaip motina pagimdė - negali išeiti į ringą.

Taigi, naujos politinės jėgos į Seimą ir į valdžią ateiti negali. Senosios sisteminės partijos bijo būti nušluotos. Jos tą politinį atsinaujinimą stabdantį barjerą rinkimų išvakarėse specialiai ir pastatė. Sisteminės Lietuvos partijos jau tapo valstybę ir visuomenę griaunančia jėga. Manau, tai gangrena!..

Žodžiu, Lietuvoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje - kaip 1960 metų Afrikoje. Tada buvo vadinamasis Afrikos dešimtmetis. Dešimtys Afrikos šalių anuomet išsivadavo iš vadinamosios kolonijinės priespaudos ir paskelbė nepriklausomybę. Galingiausios to meto šalys – JAV ir SSRS - iš karto ėmė lįsti prie tų naujokių, panašiai kaip ES dabar perša savo vertybes ir gyvenimo būdą. Siūlė ir gausiai davė finansinę pagalbą, nes norėjo plėsti bei įtvirtinti savo geopolitinę įtaką. Pumpavo investicijas bei paramą šimtais milijonų, statė fabrikus ir užtvankas, siuntė patarėjus, mokė, kaip gyventi, kaip organizuoti rinkimus. Spėju, kad net stebėtojus į tenykščius rinkimus taip pat siuntė. Deja, iš to nieko gero neišėjo. Vietiniai respublikų ir revoliucijų vadukai, prezidentai ir jų favoritai prisistatė sau dangoraižių ir prabangių vilų, prisipirko limuzinų, atsidarė sąskaitas Šveicarijos bankuose, apipylė turtais ir galimybėmis save bei artimuosius, savo klaną. Tuo viskas ir baigėsi. Jokios giluminės modernizacijos. Pavažiavus 30 kilometrų nuo kokios nors, atsiprašant, sostinės, dar ir šiandien aplink trobeles iš lapų tebelaksto pusnuogiai čiabuviai su elektriniais pjūklais tropikų miškams pusvelčiui išpjauti. Prie palmės kamieno prikalta satelitinės televizijos lėkštė arba ant čiabuvio kaklo vietoje amuleto kabantis mobilusis irgi tėra tik išsigimusios modernizacijos grimasa. Panašų kontrastą mes matome pavažiavę 30 kilometrų nuo Lietuvos sostinės. Beje, dabartiniai kruvini įvykiai Šiaurės Afrikoje (Libijoje, Sirijoje ir kt.) taip pat yra anuometinės nepavykusios modernizacijos nuotolinė pasekmė. Laikas pripažinti, kad analogiška modernizacija Lietuvoje ir kai kuriose Rytų Europos šalyse taip pat nepavyko. Pats laikas atsimerkti ir pažvelgti tiesai į jos įžūlias akis.
Ką reikia daryti, aš nežinau. Reikia bandyti dar kartą tose šalyse kurti teisingas rinkimų sistemas. Būtina kurti dinamiškas, atsinaujinti gebančias, demokratiškas politines sistemas. Reformuoti, desovietizuoti, dekagebizuoti teisėsaugą ir valstybės tarnybą, stiprinti pilietinę visuomenę. Reikia, kad Vakarų šalys nebesiųstų mums rinkimų stebėtojų išvarvėjusiomis akimis. Reikia, kad Europos Sąjunga prisiimtų bent dalį moralinės, politinės atsakomybės už vis labiau išsigimstančią demokratiją kai kuriose Rytų Europos valstybėse.

- Kurios partijos, jūsų nuomone, yra geriausiai pasirengusios rinkiminei kovai?

- Organizacine ir finansine prasme, o taip pat cinizmo, klastos ir demagogijos požiūriu, be abejo, geriausiai yra pasirengusios sisteminės partijos. Tačiau idėjine prasme jos neturi nieko, ką galėtų pasiūlyti Lietuvos valstybei ir rinkėjams, nebent tik savo plačiai skleidžiamos ideologijos virusus - gangreną...

Štai, pavyzdžiui, socialdemokratų sąraše figūruoja toks mūsų visų „mylimas herojus“, dviejų valstybių pilietis – Arkadijus Vinokuras. Viešojoje erdvėje mūsų šalies Prezidentę jis išvadino „frigidiška sterva“. Matyt, socdemų vadas Algirdas Butkevičius pats nedrįso taip pasakyti, tai pasitelkė į pagalbą klouną A. Vinokurą. Juk klounui viskas galima. Atsidėkodamas A. Vinokurui už lietuvių kalbos grožio puoselėjimą, už „disidentinę veiklą“, matyt, ir pasiūlė jam vietą garbingame socdemų rinkiminiame sąraše. Galima nemėgti valstybės vadovo kaip asmens, bet privalu jį nors formaliai gerbti, nes tai yra valstybės ir jos piliečių bendruomenės simbolis.
Įprasta, kad labai apdairiai vengiama įžeisti net ir mažai svarbų ambasadorių, nes jis atstovauja valstybę. Net trečiarūšio ambasadoriaus įžeidimas yra spjūvis valstybei ir jos žmonėms. Juolab viešas, isteriškai demonstratyvus valstybės vadovės – MOTERS -  įžeidinėjimas necenzūriniais žodžiais, pasižyminčiais seksualine potekste, iš tiesų yra labai šlykštus veiksmas! Jis kertasi ir su morale, ir su baudžiamuoju kodeksu. Kur dingo šį kartą principingosios Lietuvos moterų gynėjos, įžymiosios socialdemokratės Marija Aušrinė Pavilionienė ir Birutė Vėsaitė? Nejau joms Prezidentė ne žmogus ir ne moteris, o paplavų duobė?!..

Lietuvoje yra precedentas, jog baudžiamąjį teistumą jau turi asmuo, interneto komentaruose pasiūlęs mandagios metaforos forma „apmėtyti gėjus kankorėžiais...“. O čia dergiama valstybės vadovė, moteris, ir nieko!.. Visi teisių gynimo institutai ir jų vadukai taip pat tyli. Tyli, nieko nedaro ir tos pačios Prezidentės į valstybės teisėsaugos viršūnes paskirti pajacai. Gal ir nereikia dviejų valstybių piliečio A. Vinokuro pūdyti kalėjime, bet jau jis tikrai turėjo gauti lygtinį teistumą, kaip ir tas vaikinas, parašęs internete metaforą apie kankorėžius.

Beje, prieš kokius 150-180 metų A. Vinokurą jau galėtumėme aplankyti kapinėse, padėti puokštelę gėlių ir jam krikščioniškai atleisti. Eilėje būtų išsirikiavęs pulkas frakuotų džentelmenų, kurie tokį padarą (čia norėčiau pasakyti kokį nors labai šlykštų žodį) būtų į mirtiną dvikovą iškvietę...

Kokias vertybes rinkėjams dar siūlo socialdemokratai? Ogi jie pasiūlo savo garbės pirmininką Aloyzą Sakalą, kuris net nebando nusiplauti jam metamos Pikeliškių apylinkės mėgėjo dėmės. 2008 metų Seimo rinkimuose socdemams dalį balsų nuėmė Gediminas Kirkilas su savo afera Leo.LT. Dabar gi socdemams, nors ir šių rinkimų favoritams, balsų nuims tokie į pedofilijos skandalo batalijas viešojoje erdvėje įsitraukę mūsų „mylimi herojai“, kaip A. Sakalas ir A. Vinokuras!..

Kita vertus, pasižiūrėkime, kokias vertybes mums siūlo Konservatoriai? Jie vėl mums siūlo tik tai, ką turi vertingiausio, tarkime, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininką Arvydą Anušauską, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką Stasį Šedbarą. Tai labai įtakingų komitetų pirmininkai. Lietuva yra parlamentinė respublika, kur parlamentas, jo lyderiai ir komitetų pirmininkai gali labai daug, oi kaip daug!.. Tačiau kur buvo principinga parlamentinė kontrolė rezonansinėse - Vytauto Pociūno, Eglės Kusaitės, pedofilijos, Antano Gureckio, Leto Palmaičio, VEKS-o ir kitose - bylose?.. O kur diversijos su švedų meškiukais Baltarusijai principingas tyrimas? Kur principingas reagavimas į teisėsaugos degradaciją, į politinę korupciją?..

Jie ketverius metus valdė valstybę, turėjo visus įgaliojimus. Kur jų darbai, kur atsakomybė?.. Beje, mums dar siūlo ir Naglį Puteikį, kuris, būdamas konservatorių partijos narys, tuo pat metu aktyviai kūrė kitą - „Lietuvos sąrašo“ - partiją. Konservatoriai privalėjo tokį klastingą išdaviką pakabinti, tarsi skerdyklos veršį, ir gerai procedūriškai išmėsinėti – gėdingai išmesti iš partijos!.. Įsivaizduokime verslininką, kuris savo dalininkams pasakytų: „Žinote, bičiuliai, aš paėmiau jūsų pinigus ir nuėjau sau kito versliuko kurti“. Versle už tokius dalykus net į mišką veždavo, pašaudydavo. Kas kita, jei konservatoriai sąmoningai pasiuntė „disidentą“ N. Puteikį įkurti politinio ofšoro. Ir įkurti tik tam, kad būtų sujauktas, suskaldytas vieningas tikrųjų pilietinių jėgų frontas!..

O ką gero mūsų valstybei gali pasiūlyti Viktoras Uspaskichas? Man įstrigo, kai jis viešai gyrėsi, jog europarlamente turi begales laisvo laiko, todėl lošia internetu pasaulinėse biržose. Lošia iš savo pinigų, bet kadangi jam labai gerai sekasi, tai visokie draugai dar prašo prasukti ir jų pinigus. Pribloškiančiai graži ir prasminga politiko bei europarlamentaro misija - verslumas, laisvas kapitalo judėjimas... Pasidžiaukime, kad Lietuvoje kažkas turtėja, kad kažkam gera gyventi, kad moka žmogus viešai pasigirti politikos ir verslo derinimu. Pasidžiaukime, kad Lietuvos politinėje sistemoje yra toks nuostabus būsimos koalicijos partneris!..

Manau, sisteminės partijos mums siūlo tik gangreną ir susinaikinimą. Svarbiausia, kad sisteminių partijų vadų pasisakymuose, programose nėra nė trupučio ATGAILOS, nėra pasiryžimo pripažinti bent 2 procentėlius padarytų klaidų, vien tik bukas ortodiksiškumas. Tai tarsi brežnevinis politbiuras – iš tolimų atminties kertelių nenoromis vėl išnyra asociacija su Suslovo, Ustinovo, Grišino, Černenkos ir panašių politinių iškamšų tipažais...

- Pastaruoju metu nemažai kalbama apie įvairius antisisteminius politinius junginius bei jų tikslus, siekiant esminių permainų. Ar nemanote, kad tai tėra proginis reiškinys, kuris „išsikvėps“ tuoj po Seimo rinkimų, kai visi tie „antisistemininkai“ tiesiog liks už borto, neįveikę 5 procentų barjero?

- Atsakyčiau jums ir „taip“, ir „ne“. Iš plačiosios visuomenės kyla labai nuoširdus ir stiprus socialinis užsakymas visos valstybės ir jos politinės sistemos ATSINAUJINIMUI. Toks atsinaujinimo poreikis yra mūsų valstybės, Tautos ir pilietinės visuomenės egzistencinio tęstinumo klausimas. Jei pastarųjų metų degradacija ir jovalas tęsis dar kokius 12-15 metų, tai mes, kaip tautinė, demokratinė, teisinė valstybė tiesiog išnyksime. Liks administruojama teritorija, bet valstybę, apie kurią svajojome Baltijos kelyje, mes ir mūsų vaikai matysime, kaip savo ausis. Taigi, reikia skirti du dalykus: a) galingą mūsų visuomenės lūkestį esminiam valstybės politiniam atsinaujinimui ir b) konkrečios rinkimų kampanijos dėlionę, jos socialinį politinį bei asmenybinį „portretą“.

Pirmo punkto esmę bene taikliausiai apibūdina mūsų tautos dainiaus Maironio eilės: „Nebeužtvenksi upės bėgimo, norint sau eitų ji pamažu, nebesulaikysi naujo kilimo, nors jį pasveikint tau ir baisu“.

Dėl antro punkto. Nesisteminės partijos šiuos rinkimus tam tikra prasme jau pralošė. Juk jos PRIVALĖJO susivienyti ir paimti Seime daugumą!.. Deja, jų lyderiai susiėdė, prasmego ambicijose, intrigose ir gudriose kombinacijose, aplipo moraliai keistomis žmogystomis, saugumo bei oligarchų infiltruotais provokatoriais bei skaldytojais. Užuot paėmę daugumą, jie dabar tenkinsis politinės valdžios ir galios trupinukais, nubyrėjusiais pastalėje. Net primityviame koviniame filme patys bukiausi gangsteriai pirmiausia sėkmingai paima grobį ir tik po to pradeda jį dalintis, galabydami vienas kitą. Sprendžiant iš negebėjimo susitelkti ir drauge veikti vardan pergalės, tų nesisteminių partijų lyderių kolektyvinis protelis dar nepasiekė netgi mažaraščių filmo herojų lygio.

Kitas dalykas, kad Lietuvai šiandien yra iškilęs žūtbūtinis uždavinys - pakeisti ar bent jau atnaujinti politinį elitą bei politinę sistemą. Ir visi bent mažumėlę mąstantys normalūs žmonės tai supranta. Štai šitas dalykas yra rimtas ir ilgalaikis. Šiuose rinkimuose, regis, taip ir neatsirado ryškaus, tautiečius mobilizuojančio politinio lyderio, kaip neatsirado ir tinkamos politinės partijos, kuri tą kilnų istorinį uždavinį ar tiesiog MISIJĄ imtų ir atliktų. Vadinasi, pilietinėje visuomenėje dar tik turės būti atpažinti jos iškelti nauji politiniai lyderiai ir naujos partijos. Taigi, žūtbūtinis Lietuvos atsinaujinimo uždavinys ir atitinkamas visuomenės lūkestis bus neišvengiamai perkelti į ateitį, tai yra, į artimiausius Prezidento, savivaldybių, į 2016 metų Seimo rinkimus, į visokius referendumus ir pan. 

Na, o degradavusios sisteminės partijos ir toliau šalyje daugins nebent chaosą, spartins valstybės kritimą žemyn. Kaip protesto atsakas į neišsipildžiusius politinius lūkesčius, matyt, neišvengiamai formuosis ir vis įtakingesni pilietiniai judėjimai. Jie nuolat vanos valdžią, pateikinės valdantiesiems pilietines ir politines sąskaitas, reikalaus spręsti problemas iš esmės, formuluoti aktualią politinę darbotvarkę. Reikalaus ATSAKOMYBĖS.

Taip pat ir dėl pasaulinės politikos bei ekonomikos sukrėtimų, dėl kylančių energetikos kainų, didėjančios energetinės vergovės Lietuvos padėtis tikrai nebus rami ir soti. Išoriniai sukrėtimai tik pagilins vidinę valstybės krizę, visiškai apnuogins jos valdančiųjų politinę bei dorovinę impotenciją. Politikus spaus ir įpykęs verslas, ypač jo asocijuotos struktūros. Tokiomis sąlygomis galima sulaukti parlamentinių koalicijų perdėliojimo, bemaž nuolatinio vyriausybių griuvinėjimo ar netgi Seimo paleidimo. Tas pūlinys, kuris susikaupė valstybėje, jos politinėje ir teisinėje sistemoje, anksčiau ar vėliau neišvengiamai pratrūks. Manau, iki 2016 metų rudens Seimo rinkimų laukti neteks. Viltis miršta paskutinė, tad tikėkimės, kad Lietuvos atgimimas prasidės gerokai anksčiau...

- Kaip vertinate „Drąsos kelio“ galimybes, DK programą bei pasirengimą konkuruoti su kitomis partijomis? Ekspertai.eu nuomone, „Drąsos kelio“ programa nedrąsi, jiems nekelia didelio entuziazmo. O kaip į tai turėtų reaguoti esminių permainų trokštantys Lietuvos žmonės?

- Ką tik kritikuodamas nesistemines partijas, pirmiausia turėjau galvoje „Drąsos kelią“, taip pat saugumo bei sunerimusių oligarchų pasiųstus provokatorius ir vienijimosi proceso skaldytojus. Herojų pavardes, jų partinę priklausomybę ir politines simpatijas visi tuo besidomintys žmonės gerai žino. Kaip ten bebūtų, tame niūriame politiniame kontekste pagarbos ir palaikymo nusipelno būtent Gintaro Songailos ir Algimanto Matulevičiaus koalicija. Pastarieji veikėjai bent jau sugebėjo susitarti, susivienyti ir iki paskutinės akimirkos nuoširdžiai siekė išvengti konkurencijos su „Drąsos keliu“ ir Neringa Venckiene. Jie beviltiškai bandė sudaryti vieningą frontą, bet buvo arogantiškai atstumti.  

Klausėte apie DK programą? Ta programa labai silpna, tai tik pusfabrikatis, metmenys, eskizas, prie kurio dar reiktų dirbti ir dirbti. Šiaip Lietuvoje tų programų, bent jau iki šiol, praktiškai niekas niekada nesilaikė. Politiniai pažadai ir realūs darbai - du visiškai skirtingi pasauliai!..

„Drąsos kelio“ glimybės šiuose rinkimuose į Seimą man primena motorinės valties trajektoriją. Priešingai nei automobilis, kurį sustabdyti galima greitai, motorinė valtis dar ilgai plaukia tiesiog iš inercijos. Kurdama partiją, eidama į rinkimus N. Venckienė darė klaidą po klaidos. Apsistatydama giminėmis, aplipdama partiją neaiškiomis politinėmis žmogystomis bei karjeristais, atstumdama pilietiškumui nuoširdžiai atsidavusius idėjinius bendražygius, paskirdama partijos pirmininku su moterėlėmis rožinį gražiai kalbantį ekskunigą, atsisakydama kurti regioninių partijos skyrius ir pan., ji pridarė nedovanotinų klaidų!.. Manau, dalis rinkėjų šią klaidų sankaupą N. Venckienei tiesiog atleis, nenorės jų matyti. Motyvai labai įvairūs: politinio atsinaujinimo ir padoraus politinio lyderio lūkestis, taip pat gailestis, solidarumo jausmas su moterimi, auka ir kankine, politinis mažaraštiškumas ir pan.

Manau, kad nemažos dalies rinkėjų akyse N. Venckienei vis dėlto pavyks iki pat spalio 14 dienos išsaugoti reikšmingos šių rinkimų figūros bei simbolio įvaizdį. O kas bus po to – tiesiog nesinori spėlioti...

- Neseniai surengtoje spaudos konferencijoje N. Venckienė pareiškė tikinti, kad DK partija laimės 20 mandatų – ar tai realu? Beje, žinomas teisininkas S. Stulpinas neslepia abejonės, ar DK apskritai įveiks rinkimuose į Seimą būtinus 5 procentus...

- Labai tikėtina, kad suveiks mano tik ką paminėtas INERCIJOS fenomenas. Taip pat didžiulis žmonių lūkestis - pokyčių, atsinaujinimo bei teisingumo troškulys. Nemaža dalis rinkėjų vadovausis motyvu: „Neberinksime savo tikrąjį veidą jau parodžiusių lovio partijų“. Vadinamojo protesto balsavimo precedentų Lietuvoje buvo jau ne vienas.

Taigi, į Seimą N. Venckienė ir būrelis jos pasekėjų, manau, turėtų patekti. Vis dėlto čia iš karto įžvelgiu mažiausiai dvi šiuo metu nebeišsprendžiamas problemas. Tos problemos, manau, užblokuos visą pozityvųjį politinės kovos ir pokyčių potencialą, kurį, bent jau teoriškai vertinant, N. Venckienė – kažkada iliuzoriškai pavadinta Lietuvos Žana d'Ark – iš pradžių tikrai turėjo.

Pirma problema štai kokia. Buvo laikas, kai N. Venckienė atsisakė kurti partijos skyrius Lietuvos regionuose. Teisėja pati to daryti negalėjo, bet minėtą sunkų darbą galėjo atlikti DK taryba, Jonas Varkala, Audronė Skučienė ir kt. Ar įsivaizduojate, kokios didžiulės rinkėjų pajėgos būtų  mobilizuotos rinkimams? Dabar gi partija daugumoje rinkiminių apygardų visai neturės savo stebėtojų, nekalbant jau apie rinkimų apygardų komisijų primininkus ar narius. Rinkimų patirtis rodo, jog sugadintų biuletenių skaičius apygardose ženkliai svyruoja. Tai gali reikšti sistemingą rinkimų rezultatų klastojimą.

Tarkime, keli tyliai susimokę balsų skaičiuotojai uždarame skaičiavimo kambaryje 2 valandą nakties, kai dauguma kolegų pavargę jau snūduriuoja, tyčia gadina dalį biuletenių su konkretaus kandidato pavarde. Į atsitiktinį statistinį procesą, kur balsas eina greta balso, netikėtai įsiveržia kryptinga determinacinė jėga. Šitaip išmušamas lauk vienas iš kandidatų, kuris galėtų patekti į antrą turą. Kad tokie triukai daromi, neformalių pokalbių metu dažnai pripažįsta seni rinkimų komisijų vilkai ir rinkimų stebėtojai. Apie tokius triukus, kaip minėjau, netiesiogiai liudija ir sugadintų biuletenių nuošimtis, kuris yra ne kas kita, kaip empirinė tikimybė. Jei viskas vyktų normaliai, šis nuošimtis neturėtų būti labai didelis, antra, jis negali apygardose drastiškai svyruoti. Kažkas žymėdamas biuletenį susipainiojo, kažkas jį sugadino tyčia, kažkas iš desperacijos nupiešė ant biuletenio penį ir pan.

Kita vertus, didžioji statistinė rinkėjų masė balsuoja tvarkingai. Jei konkretaus kandidato pavardei tenka netikėtai padidėjęs sugadintų biuletenių nuošimtis, tai yra patikimas įrodymas, jog rinkimai bent jau toje apygardoje SUKLASTOTI. Be abejo, tokį faktą sunku paversti neginčijamu teisiniu įrodymu. Rusijoje organizuojamuose rinkimuose tokie klastojimai yra masinis reiškinys, todėl ten kalbama apie visuotinį filmavimo kamerų montavimą balsų skaičiavimo kambariuose ir rinkimų salėse.

Pasaulyje yra labai daug latentinio nusikalstamumo – vagysčių, žaginimų, prekybos narkotikais, kontrabandos, taip pat ir rinkimų klastojimo. Tai, kad nusikaltimas nepaviešintas, neįrodytas, dar nereiškia, kad jo nebuvo. Sisteminių partijų neapykanta N. Venckienei yra didžiulė, pokyčių ir atsakomybės baimė taip pat. Galima neabejoti, jog rinkimai bent kažkiek bus klastojami. Bet kuriuo atveju N. Venckienė ir DK negaus tiek balsų, kiek jų gautų sąžininguose rinkimuose, kuriuos bent iš dalies garantuotų gausus patikimų stebėtojų būrys. O dabar kažkas (gal saugumo pasiųstas provokatorius) paprotino politikoje nepatyrusią N. Venckienę, kad regioninių partijos skyrių kurti visai nereikia. Suprask, visi Lietuvoje ir taip viską žino, visi balsuos už N. Venckienę, nereiks laiko gaišti ir leisti pinigų, kurių partijoje nėra...

Antra problema - pasižiūrėkite, kokie politiškai ir doroviškai keisti, kokie vėtyti ir mėtyti personažai masiškai apspito N. Venckienę? Patekusi į Seimą tokia publika, kiekvienas jos atstovas ar grupelėmis pradės žaisti savo individualų egoistinį žaidimą. Prisiminkime, kaip laimėjusi rinkimus netrukus susiėdė ir iškriko Arūno Valinsko partija – visi kas sau (Stoma, Dinius, Sacharukas, Karalius, Baukutė ir kt.).  Be kelių išimčių, kurios tik patvirtina taisyklę, „Drąsos kelio“ sąrašo viršuje stinga kandidatų, kurie turėtų nepriekaištingą moralinę-politinę reputaciją, būtų nuosekliai daug metų pilietiškai ir politiškai aktyvūs. Pagrindiniai tos publikos personažai gan mikliai išniro į paviršių, „suaktyvėjo“ staiga ir greta N. Venckienės išsirikiavo bemaž tik Seimo rinkimų išvakarėse.  

Tai labai pragmatiškas, jei nesakytume, kad ciniškas, ėjimas.   Žinoma, Saulius Stoma, Vytautas Daujotis, Algirdas Patackas visada buvo pilietiškai aktyvūs, reiškėsi viešojoje erdvėje, skleidė tam tikras pažiūras ir vertybes. Deja, S. Stomai pakišo koją Žaliaakė, V. Daujočiui mesta KGB agento etiketė. Regis, tik vienintelis A. Patackas nėra akivaizdžiai susikompromitavęs. Visgi jo radikalumas, viešas emocijų nevaldymas, polinkis įžeidinėti oponentus - neneigiant nuopelnų Lietuvai – daro jį savotišku antiherojumi, kuris bent jau daliai Lietuvos rinkėjų yra labai nepatraukli figūra.

„Drąsos kelio“ sąraše yra ir patikimų žmonių, tačiau jie kažkodėl nustumti į keliasdešimtą poziciją. Kita vertus, pilietiškai drąsūs, principingi, inteligentiški ir šiuolaikiškai mąstantys žmonės Seimo rinkimų išvakarėse demonstratyviai eina iš DK lauk. Turiu galvoje būrelio ekspertai.eu, aktorių-bendražygių Audriaus Nako, Rolando Boravskio ir kitų pasitraukimą iš DK. Aš tokį jų žingsnį labai gerbiu ir sveikinu. Yra nemažai žmonių, kurie labai palankiai vertina portalo ekspertai.eu veiklą, žavisi jo autorių ir įkūrėjų pilietine drąsa, pilietiniu kovingumu.

Taigi, tokia marga, vien tik reikalo patekti į valdžią suburta „Drąsos kelio“ grupė niekada netaps idėjinių bendražygių komanda, pajėgia atlikti reikšmingus politinius darbus. Netaps, pavyzdžiui, tokia pajėgia komanda, kokia buvo JAV „tėvai įkūrėjai“, Š. de Golio bendražygiai arba Jelcino laikų liberalai reformatoriai. Jokių gerų ir ryškių pėdsakų Seime, parlamentinėje veikloje, šalies politikoje „Drąsos kelias“, manau, nepaliks.

- Sakykite, ką daryti pilietiškai orientuotiems Lietuvos rinkėjams? Už kurią politinę jėgą balsuoti? Juk Lietuvos žmonės yra išsiilgę pokyčių, atsinaujinimo, bet lyg ir visai nėra už ką balsuoti?

Iškėlėte esminį klausimą, kuris šiuo metu kamuoja ne vieną sąmoningesnį rinkėją. Neišmintinga, netoliaregiška yra mąstyti ir gyventi pagal principą – „viskas arba nieko“, „juoda arba balta“. Realus gyvenimas susideda iš kompromisų, iš dalinių pasiekimų ir mažyčių sąlyginių pergalių. Didelis kelias nueinamas palaipsniui įveikiant trumpas atkarpas. Realiame gyvenime pilkų pustonių yra žymiai daugiau, nei grynos juodos arba švarios baltos spalvos. Politinės artimiausių rinkimų kortos, kaip matome, iškrito tikrai ne kokios. Pilietiškai - patriotiškai nusiteikę Lietuvos rinkėjai didelės ir įspūdingos pergalės šiuose Seimo rinkimuose tikrai nepatirs! Teks pasitenkinti mažais dalykėliais. Juk tie, kas turi padorumo, kas turi truputėlį pilietinės ir politinės nuovokos, tikrai neis balsuoti už A. Vinokuro, A. Anušausko ar Virginijos Baltraitienės partijas. Priminsiu, kad čia kalbu apie socdemus, konservatorius ir darbiečius. Taigi, daugumai patriotiškų piliečių, matyt, teks balsuoti už nesistemines jėgas, išėjusias į rinkimus, už tą patį nelaimingąjį „Drąsos kelią“ arba už „Lietuvą Lietuvoje“!..

www.demokratija.eu