Generalinis rubikoninės baudžiavos sargas

Šioje istorijoje yra dvi žinios: geroji ir blogoji. Geroji – teismai panaikino liūdnos šlovės Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, kurios ne tik ribojo gyventojų teisę atsisakyti monopolininkų teikiamų šildymo paslaugų (liaudiškai šis veiksmas vadinamas “nusipjauti radiatorius”), bet ir sudarė šilumininkams galimybę prisiteisti “skolas” už orą.

Todėl visi, kurie neapsikentę iš lubų apskaičiuojamų sąskaitų “nusipjovė” radiatorius, pralaimėjo bylas ir buvo priversti mokėti duoklę šilumininkams, gali prašyti procesą atnaujinti ir – jei teismai bus nuoseklūs – susigrąžinti už nieką sumokėtus pinigus.

Blogoji žinia – visoje prokuratūroje tik asmeniškai generalinis prokuroras Darius Valys gali padėti piliečiams atnaujinti tokias bylas. Bet – nerodo jokio noro paspartinti rubikoninės baudžiavos pabaigą. Vieną prašymą atnaujinti teismo procesą dėl “skolos”, priskaičiuotos už negautą šildymą, D. Valys jau atmetė, neįžvelgęs viešojo intereso. Išties, juk tai net ne kačiuko žaginimo byla, kurią Naujojoje Akmenėje teko tirti būsimajam prokuratūros vadovui, kol jo nuopelnus iš sostinės pastebėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Drakoniškos taisyklės - neteisėtos

Šių metų sausio 17 dieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija (Stasys Gagys, Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas ir Virgilijus Valančius) priėmė neskundžiamą sprendimą, kuriuo pripažino, kad 2003-iais ūkio ministro Petro Čėsnos ir 2010-iais energetikos ministro Arvydo Sekmoko įsakymais patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos prieštarauja Šilumos ūkio ir Statybos įstatymams.

Įstatymams prieštaraujančiais pripažinti tie taisyklių punktai, kuriais elementarus radiatorių “pjovimo” veiksmas buvo paverstas sudėtinga statybine ir net architektūrine procedūra, beveik prilygstančia Valdovų rūmų statybai.

Reikalauta, kad asmenys, užsimanę pabėgti nuo rubikoninių sąskaitų, gautų projektavimo sąlygų sąvadą, pagal jį rengtų projektus, o pabaigę popierizmą ir pagaliau “nusipjovę”, iškilmingai vainikuotų šiuos darbus “statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktu”. Kad darbuotis su pjūklu nebūtų pernelyg nuobodu, ministras A. Sekmokas dar pareikalavo gauti iš savivaldybės "specialiuosius architektūros reikalavimus".

Dėl visų šių keistenybių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės buvo pramintos “geležinėmis klumpėmis”, kurias sudėvėti eiliniam mirtingajam, bandančiam išsilaisvinti iš rubikoninės baudžiavos, tapo neįveikiama užduotimi.

Įdomiausia, kad architektūrinių reikalavimų radiatorių “pjovimui” priperėta nepaisant fakto, kad buto atjungimas nuo centrinio šildymo 2002 metų gruodžio 5 dienos aplinkos ministro įsakymu ir Statybos įstatymu buvo apibrėžtas kaip “paprastasis remontas”, kuriam nereikia nei projekto, nei statybos leidimo, nei kokių nors kitų indulgencijų iš valdiškų ar privačių įstaigų.

Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija visus šiuos kliedesius panaikino (teismo sprendimą rasite čia).

Rubikoninės baudžiavos pabaiga

“Šis teismo sprendimas daugeliui šilumos vartojojų yra tolygus paskelbimui apie šildymo baudžiavos pabaigą. Visas energetikų melo rūmas subyrėjo kaip kortų namelis”, - sako teisininkas P. Markevičius, jau ne vienerius metus konsultuojantis žmones, kurie ryžtasi nutraukti su monopolininkais siejančią bambagyslę.

Mat tuos, kurie “nusipjaudavo” ne pagal drakoniškas taisykles, šilumininkai užtąsydavo po teismus. Ir laimėdavo, remdamiesi energetikų sukurptomis taisyklėmis. Todėl žmonėms, atjungusiems savo butus nuo centrinio šildymo sistemos, buvo priteisiama mokėti “skolas” už tą laikotarpį, kai šildėsi savarankiškai, tarkime, elektra. 

Ypač išgarsėjo 2007 metais Aukščiausiojo teismo priimta nutartis, kai žmogui buvo priteista mokėti už šildymą, kuriuo jis nesinaudojo. 2001-iais nupjovęs ir izoliavęs savo buto radiatorius, vilnietis pranešė apie tai šilumos tiekėjams ir namą administruojančiai bendrovei. Įsirengęs elektrinį šildymą, penkerius metus gyveno ramiai, kol 2006-iais "Vilniaus energija" surašė "savavališko buto šildymo prietaisų atjungimo aktą". Vilnietis gavo šilumininkų ieškinį už penkerius metus, kai šildėsi elektra - 5373,99 lito, o Aukščiausiasis Teismas priteisė tai sumokėti.

LVAT sprendimas, kuriuo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės pripažintos neteisėtomis ir negaliojančiomis, sustiprino argumentus atnaujinti procesą visose panašiose bylose. Daugybei žmonių atsirado vilties nusikratyti absurdiškos duoklės šilumininkams ir net susigrąžinti už nieką sumokėtus pinigus.

Vienintelis pareigūnas, galintis padėti tai padaryti – generalinis prokuroras Darius Valys.

Išskirtinė teisė

Prašyti D. Valio pagalbos dėl problemos, aktualios daugybei Lietuvos piliečių, pabandė kaunietis Artūras (pavardė redakcijai žinoma).

Jo istorija tradicinė. 2010-ųjų spalį Artūras atjungė savo butą nuo centrinio šildymo, o AB „Kauno energija“, kaip įprasta, kreipėsi į teismą, reikalaudama priteisti 1839,63 litų „skolą“ už šilumą, kurios jis nevartojo. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 metų rugsėjo 27 dieną priteisė šiuos pinigus sumokėti. Kiek netikėta, kad Kauno apygardos teismas šį sprendimą panaikino, nurodydamas, kad šilumininkai neturėjo teisės reikalauti pinigų už tai, ko kaunietis negavo. Tačiau Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija (Egidijus Laužikas, Zigmas Levickis ir Pranas Žeimys) šį smulkų nesusipratimą ištaisė: panaikino vartotojui palankų sprendimą ir apgynė šventą šilumininkų teisę į duoklę.

2012 metų spalio 12 dieną kaunietis įteikė D. Valiui skirtą prašymą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Mat įstatymai suteikia generaliniam prokurorui tokią teisę, kai teismų sprendimuose yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, galėjusi turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, kuris pažeidžia viešąjį interesą.

Ši teisė suteikia tik generaliniam prokurorui. Taigi, Artūro ir kitų šilumininkų reketą patyrusių žmonių likimai priklauso nuo sprendimų, kuriuos turi priimti asmeniškai D. Valys.

D. Valys: “nėra pagrindo teigti, kad pažeistas viešasis interesas”

Nors Artūras į prokuratūros vadovą kreipėsi dar prieš LVAT sprendimą, kuriuo energetikų sukurptos taisyklės pripažintos neteisėtomis, jis rėmėsi kitu ne mažiau svarbiu šio teismo sprendimu, nustačiusiu iš esmės tą patį.

2012 metų kovo 16 dieną LVAT norminėje administracinėje byloje Nr. I-756-8/2012 konstatavo, kad šildymo būdo pakeitimo teisėtumas nustatomas tik pagal Statybos įstatymą, o ne kolizinį Šilumos ūkio įstatymą ir (arba) jį detalizuojančius poįstatyminius teisės aktus, tokius kaip Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Jau po šio sprendimo buvo akivaizdu, kad piliečių reketavimas mokėti už nesuteiktą šilumą, remiantis šiomis taisyklėmis, yra nepagrįstas.

Tačiau D. Valys kauniečio prašymą atmetė. 2012 metų gruodžio 11 dienos generalinio prokuroro raštą rasite čia - 1 / 2 / 3 / 4 / 5 / 6.

Dalį motyvų, išdėstytų šiame dokumente, kurį P. Markevičius vertina kaip tipišką atsirašinėjimą, galbūt galima suprasti – juk LVAT dar nebuvo priėmęs sprendimo, reiškiančio šiluminės baudžiavos pabaigą.

Tačiau finalinis D. Valio rašto akcentas kelia šiurpą.

Generalinis prokuroras, turintis išskirtinę teisę prašyti proceso atnaujinimo, pasigedo viešojo intereso. Anot D. Valio, kaunietis „nenurodo, kaip ir koks viešasis interesas buvo pažeistas teismų sprendimais. Iš to matyti, kad <vardas, pavardė> siekimas atnaujinti procesą susijęs tik su pareiškėjo kaip fizinio asmens privačiais interesais, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju galimai pažeistas viešasis interesas, kurį turėtų ginti generalinis prokuroras, inicijuodamas proceso atnaujinimą“.

Jeigu Artūras būtų vienintelis šilumininkų teismuose reketuojamas Lietuvos pilietis, generalinį prokurorą būtų galima suprasti. Bet tokių bylų – šimtai. Procesas – masinis. Deja, D. Valiui vartotojų teisės yra tik nereikšminga smulkmena. Gal net mažiau svarbi už vargšo katino žaginimo bylą, kurią jis nutraukė savo karjeros Naujojoje Akmenėje laikais. 

"Jeigu prokuroras nesuvokia, kad prievartavimas mokėti už tai, ko žmogus negavo, neturi nieko bendro su teisingumu - apie kokį viešojo intereso gynimą galima kalbėti?", - stebisi P. Markevičius.

Po LVAT sprendimo Artūras dar kartą kreipėsi į D. Valį, prašydamas vis dėlto atnaujinti procesą.

Ekspertai.eu žiniomis, netrukus jis sulauks ir daugiau tokių prašymų. Galbūt masiškumas pažadins generalinio prokuroro teisingumo pojūtį. Juk tarp žmonių, prievartaujamų mokėti neegzistuojančias "skolas", yra ir tokių, kuriems gresia iškeldinimas iš buto.