Geriausios 2015 metais Lietuvoje išleistos knygos – tos, kurios dar neišleistos

Vienas mėgstamiausių mano rašytojų ir mokslininkų yra Umberto Eco, todėl, būdamas subjektyvus, pasidžiaugsiu, kad gana greitai buvo išverstas iš italų kalbos ir išleistas naujas meistro romanas „Nr. 0“ („Tyto alba“), kuriame ir vėl nagrinėjamos sąmokslo teorijos, šįkart daugiau kalbama apie žiniasklaidą, dezinformaciją. U. Eco, kaip ir Woody'is Allen‘as, yra toks, kuris arba labai patinka, arba labai nepatinka. Nepraleidžiu nė vienos jo knygos, tad ir šią (šįsyk visai nestorą, vos 151 p.) su malonumu perskaičiau ir rekomenduoju tiems, kam jis patinka.

2003–2014 m. buvo išleista net 17 kito mano labai mėgstamo rašytojo Haruki'o Murakami'o knygų, šiemet šis „fabrikas“ nesustojo, pasirodė apsakymų rinktinė „Vyrai be moterų“. Versti dar tikrai yra ką, o jo knygos visos vienodai geros.

Pasigendu ir tokių genijų kaip Samuel'is Beckett'as kūrinių vertimų, bene geriausio lietuvių poeto Antano Mackaus poezijos knygų perleidimų. Džiugu, kad leidžiamas Albert‘as Camus, Franz‘as Kafka, tačiau galbūt trūksta mažiau žinomų vardų, kurie pasaulyje savo knygomis padarė revoliucijas. Leidykla „Kitos knygos“ jau daugelį metų pildo šias spragas, todėl be galo apsidžiaugiau, kai pagaliau pasirodė Comte de Lautréamont (Isidore-Lucien Ducasse) „Maldororo giesmės“ („Kitos knygos“).

Kadaise su vienos leidyklos vadovais pusiau juokais kalbėjome, kad reikėtų išleisti propagandos klasikų bibliotekėlę. Šiaurės Korėjos, Kinijos, Libijos, Rusijos, nacių Vokietijos, fašistinės Italijos ir kitų režimų pagrindines propagandines, ideologines knygas. Tai būtų ne tik gera mokomoji priemonė, bet ir akiračio plėtimas, nes versti, pavyzdžiui, Mao knygą reikėtų tik iš originalo, su paaiškinimais. Deja, kol kas Lietuva apsimeta katalikiška, tuo pačiu liberalia, todėl topuose matome žymių žmonių autobiografijas apie jų pasiekimus, puodus, keliones ir sapaliones.

Pasižvalgykime po Prancūzijos, Italijos, tų šalių, kur žodis „kultūra“ nėra susijęs tik su ministerijos pavadinimu, knygynus. Net  mažiausiame miestelyje galite gauti bet kokio žymaus rašytojo raštus, visą Platoną, Dantės šedevrą, įvairiausių žodynų ir begalę visko, ir tai kainuoja kur kas pigiau nei Lietuvoje. Mūsų šalyje knygos išties pernelyg brangios, turint galvoje, kokios žmonių algos.

Lietuvai trūksta tikrų žurnalistinių tyrimų, kurių apstu bet kuriame Italijos knygyne. Laimė, turime Rūtą Janutienę, kurios „Nuslėptoji Williams atėjimo istorija“ (1999), „Raudonoji Dalia: nuslėptieji Dalios Grybauskaitės biografijos puslapiai“ (2013) ir „Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija“ (2014) yra pavyzdys, kokių knygų trūksta. Viktorą Peleviną leidžia, kas netingi, ir tai, atvirai sakant, užkniso, nes jį reikia skaityti rusiškai. Suprantu – jei autorius vengras, inuitas, korėjietis, baskas ar gruzinas, tuomet perskaityti originalą gali tikrai nedaug kas, tačiau šiuo atveju vertimai nėra tokie jau būtini.

Džiugina neseniai atsiradusi leidykla „Gelmės“, kurios leidiniai pateisina jos pavadinimą. Tai kokybiškos visomis prasmėmis knygos, nė vienos nereikalingos.

Tuo tarpu esama leidyklų, kurios yra tikros kepyklos ir į knygas žiūri kaip į bandeles. Joms atrodo, kad kuo storesnė knyga, tuo ji geresnė. Nesvarbu, kad klaidų šimtai, kad vertimas kreivas, nes skubama. Be abejo, ir jos tarp šlamštijos išleidžia gerų dalykų, tačiau retokai.

Ką dar būtina paminėti iš šiais metais Lietuvoje išleistų knygų? Geras knygas leidžia „Sofoklis“, turintis puikų skonį, leidžiantis net iš tibetiečių kalbos verstus rimtus budizmo veikalus.

„Kitos knygos“ papildė ir perleido be jokios abejonės geriausią kelionių (ir patarimų, kaip keliauti) knygą Lietuvoje – Roberto Pogorelio „Mokėk keliauti“, taip pat perleistos kelios nuostabiojo Kurt‘o Vonnegut‘o knygos (anksčiau leidykla buvo pradžiuginusi Charles‘o Bukowski‘o knygomis), išleistas Aldous‘o Huxley‘io „Neregys Gazoje“, „Uždraustasis Tolstojus“ ir daugybė kitų puikių knygų.

„Tyto alba“ leidžia labai daug gerų knygų – neseniai pasirodė Sauliaus Šaltenio „Žydų karalaitės dienoraštis“, Mary Beard „Pompėjai“, Juozo Erlicko „Kalendorius“ ir kt.

Kaip visada, įdomias knygas leidžia leidykla „Žara“, „Baltos lankos“, „Alma littera“, „Aidai“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir daugybė kitų leidyklų.

Įsimintina leidyklos „Versus aureus“ knyga „Vilniaus vaizdų kaita“. Dingęs, sunaikintas Vilnius. Tai, ko nebeturime. Tai, ką griauname. Istorija, kurios atsižadame. Vardan ko? Naujų karaliukų?

Taigi skųstis neturime kuo – tik skaitykime, o ne laikykime knygas lentynose, kad, prisiskaitę Dale'o Carnegie'io, jomis pasididžiuotume prieš giminaičius ar draugus.

Vietoje P.S. Neseniai Vilniuje autobuse mačiau berniuką. Jis skaitė rimtą knygą – be paveikslėlių, storą, deja, pavadinimo neįžiūrėjau. Bus žmogus. Daugelyje užsienio šalių (o ir Lietuvoje) įprasta matyti žmones, kurie neišlenda iš mobiliojo telefono, o dažniausiai juo žaidžia kvailus žaidimus. Nepamirškime, kad knygų niekas niekada nepakeis, jokios skaityklės ar kiti technikos stebuklai, perfrazuojant Marshall‘o McLuhan‘o „Gutenbergo galaktiką“.

Šaltinis: radikaliai.lt