Gitenis Umbrasas apie „Vilnius Street Art Festival 2013“

Apie pavadinimą

Įvyko „Vilnius Street Art Festival“. Ar jį galima palyginti su mūsišku gatvės menu (pvz., Eglės Vertelkaitės projektu Literatų gatvėje Vilniuje)? Iš pavadinimo matyti, kad ne Made in Bezdonys. Vis dar sergame provincijos sindromu ir norime emigruoti: jei ne kūnu, tai bent kalba.

Apie suderintą maištą

Kitados, apie 1988–1991 m., teko daryti miniatiūrines freskas medžių drevėse. Viena iš jų atsiradimo priežasčių buvo ta, kad nereikėjo leidimų derinti departamentuose. Man gatvės meno šaknys kyla iš tam tikro maišto, gal net kiek anarchistinio. Nebūtinai prieš valdžią – tai gali būti juokas prieš nuobodulį, standartizaciją ar užsitęsusią žiemą. „Gyvybė prieš mirtį“. Sovietiniais laikais už meninio protesto akcijas areštuodavo ir kišdavo į durnyną. Tai ar galima suderinti juoko maištą miesto plėtros departamente? Kai miesto galvos nori pagyvinti artėjančio rudeninio Vilniaus pankišką šukuoseną – kartais pavyksta. Tuomet maištas-juokas įgauna profesionalumo chuliganiškos laikysenos sąskaita. Manau, kad ir miestui naudinga parodyti, jog sienų tapyba irgi gali būti meno kūriniai. Solomonų paplitimas mieste rodo meno badą Vilniuje. Nebedaromos freskos – per visą Nepriklausomybę padarytos vos kelios mozaikos. Sienų tapyba yra daug pigesnė, jai reikia mažiau darbo, todėl labiau prieinama. Tik vargu ar solomonai susigės.

Apie nesuderintą maištą

Pabandykime įsivaizduoti S. Daukanto aikštėje musmirę-pavėsinę ir smėlio dėžėje žaidžiančius vaikučius su kastuvėliais. Turbūt visam vaikų darželiui antrankiai būtų uždėti. Taigi juokas juokui nelygu. O ir apsivardžiuoti negražu. Belieka sugrįžti prie politiškai korektiškesnio gatvės meno.

Apie festivalį

Paviršutiniškai perbėgus „Vilnius Street Art festival“ dalyvius, patiko mastelis ir profesionalumas. Su kontekstu žaidžia nebent Ernestas Zacharevič (buvęs kino teatro „Lietuva“ fasadas) ir Markas Jenkinsas su Sandra Fernandez (Šiuolaikinio meno centro atbraila). E. Zacharevič „Lietuvos“ kino fasado sienų tapyboje „Katės lopšine“ supintos gijos kaip nematomi ryšiai tampo marionetes, t. y. sudaro kliūtis ir veikia kaip šokdynė personažams.

Mačiau darbą vykstant gamybos procesui ir galvojau, ar nuėmus pastolius darbas pagerės.

M. Jenkinso ir S. Fernandez ant ŠMC atbrailos įsitaisęs nežinomasis X įdomus, tačiau dar nenukrito Mokytojų namų kiemelyje ant sienos užsikorusi karvė, o ir vis dar gyvi pažįstami, ikimokykliniame amžiuje darę pakaruoklius manekenus, kuriais šokiruodavo kaimynų bobutes.

Puikūs Jurgio Tarabildos (Odminių g. 6) ir Antano Dubros (Šv. Jokūbo ligoninė) – tiek masteliu, tiek spalviniais sprendimais.

Vienas temperamentingesnis, kitas lyriškesnis. Abu puošia miestą. Tačiau ar tikrai jie skirti tai vietai? Kaip jie susiję su kontekstu, lokacija ar statinio architektūra? Kad autoriams būtų aiškiau, apie ką kalbama, pridėsiu nežinomo autoriaus grafitį, kitados matytą senamiestyje.

Kai atėjau apžiūrėti Vano Ksnelashvili ir Sebastiano Maiolino Del Grillo („Upperstudio“) darbo ant rotušės, jie buvo tik pradėję, todėl apie nebaigtą darbą kalbėti sunku. Tačiau apie 1991 m. Jonas Arčikauskas Sausio 13-osios aukas pagerbė aptraukdamas Vilniaus arkikatedros kolonas juodai, Lietuvos keliais važinėjo „Aukso veršis“ (auksinis automobilis), o prieš kokius 15 metų menininkė auksavo senamiesčio sieną ir t. t.

Apie ???

Pabaigdamas norėčiau užduoti renginio organizatoriams porą klausimų:
1. Ar galime laikyti gatvės menininku Rimantą Sakalauską, mozaikos technika darantį mandalą Tibeto skverelyje?
2. Tikiuosi šokiruoti ekspertai.eu skaitytojus klausimu, ar galime laikyti merą Artūrą Zuoką gatvės menininku. Už lengvojo automobilio, pastatyto netinkamoje vietoje, pervažiavimą ir verslininko, nepaisančio miesto tvarkos, sutramdymą pastačius jam priešais langus viešuosius tualetus?

                     
Gal todėl buvo lengviau suderinti leidimus gatvės menui Vilniaus savivaldybėje?

Post scriptum

Tačiau jeigu reikėtų pasakyti, ar papuošė Vilnių šis renginys, atsakyčiau – TAIP!