Glamžomas poetas – glamžoma Lietuva (viešas laiškas)

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Zigmo Vaišvilos viešas kreipimasis į Rašytojų sąjungą.

Justinas Marcinkevičius.

Birželio 3 dieną valdžios „pamirštam“ Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui (toliau – LPS, Sąjūdis) sukaks 35-eri, kada buvo išrinkta LPS iniciatyvinė grupė.

Pirmuoju jos nariu buvo išrinktas poetinių dramų „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, „Daukantas“ autorius Justinas Marcinkevičius. Šiuose spektakliuose verkėme, skandavome: Lie-tu-va! Tarybiniais metais tai buvo Lietuvos išlikimo ir stiprybės dvasinė siela, vienybės ir stiprybės, Atgimimo pagrindas. Poeto sutikimas tapti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu buvo esminis lūžis ir taikaus mūsų Tautos kelio į valstybės atkūrimą pradžia.

Įsigilinkime į poeto žodį LPS savaitraščio „Atgimimas“ pirmajam numeriui (1988 m. rugsėjo 16 d.):

„Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjome, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapio neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais ne mažiau vertais ir garbingais tautų ir valstybių vardais. Norim, kad ir kiti su pagarba mus ištartų.

Istorija, į kurią atsiremiam, yra mūsų istorija. Šviesos ir tiesos spindulys teapšviečia skurdžius ir garbingus, kraujuojančius ir sopulingus jos puslapius, senus ir naujos jos kultūros paminklus.

Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negrąso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi.

Žmogus, kuris žiūri į mus, reikalauja tiesos ir teisingumo. Turi būti apsaugotas jo gyvenimas, darbas, kūryba, apgintas ir pagerbtas jo žmoniškumas, sąžiningumas, dora. Jo dvasios gėlė, jo būties vienkartybė teatsiskleidžia tarp mūsų ir mums.

Gamta, kurioj esam, yra mūsų, bet mes esame jos. Nuvalykime užterštas žalias jos akis, rūpesčiu ir globa apgaubkim visus jos pavidalus, visas jos broliškas formas.

Mes sveikinam Persitvarkymą, išlaisvinantį dvasią, mintį, darbą, kūrybą, ir po jo vėliavom – viešumo ir demokratijos vėliavom – siekiame atsinaujinti, atgimti žmogui ir tautai.“

1992 – 1993 metais buvo padaryta viskas, kad šis žmogus netaptų mūsų Prezidentu. Net nebandytų. 1991 m. birželio 6 d. Lietuvos televizijos „Krantų“ laidoje žymaus komunistinio veikėjo Antano Venclovos sūnus Tomas Venclova ir ilgamečio LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus augintinis Aleksandras Štromas be argumentų pareiškė, kad Justino Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta KGB užsakymu. Televizijos laidoje rašytojas Kazimieras Saja ir literatūros kritikas Vytautas Kubilius su šia KGB versija nesutiko ir vertino Justiną Marcinkevičių kaip Poetą ir Žmogų (V. Kubilius: „Kai buvo Sąjūdis, reikėjo savo autoritetu paremti Sąjūdį ir sakyti didingas taurias kalbas, jis buvo reikalingas. O mes, taip išeina, dabar nuo jo nusigręžiam.“).

Mes visi, ne tik sąjūdiečiai, apsvaiginti laisvės ir pasitikėdami tais, kuriuos renkame, leidome jiems Sąjūdžio ir Lietuvos Atgimimo istoriją ne tik pasisavinti ir perrašyti, bet ir paniekinti. Tai daroma primityviai ir tiesmukai. Chunveibiniškai. 1966 metais Mao Dzeduno Kinijos kultūros revoliucijos aktyvistai paraginti griovė ir naikino „atgyvenas” - „pasenusias” idėjas, seną kultūrą, senas tradicijas ir senus papročius. Lietuvoje fiziškai su kitaminčiais bent jau masiškai dar nesusidorojama. Mat Lietuvoje „demokratija“...

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajam suvažiavimui pirmininkauja LPS iniciatyvinės grupės nariai poetas Justinas Marcinkevičius ir pedagogikos m. dr. Meilė Lukšienė. 1988 m. spalio 22 d.  Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-094206. Roma Beliajevienė.

2018 metais išleista 1991 metais parašyta Justino Marcinkevičiaus esė „Taburetė virš galvos“*1 padeda suvokti šio santūraus ir tauraus žmogaus pasirinkimo giluminę esmę. Tai - poeto ir Sąjūdžio žmogaus atsakas T. Venclovai, A. Štromui ir kitiems, kurie konjunktūriškai, primityviai beatodairiškai ir šiandien taršo „sovietmetį“: „Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė, kas negyveno kartu su mumis... Juk tokį Lietuvos likimą priėmėte jūs, jūsų karta, gerbiamieji išeiviai, tėvai ir vyresnieji broliai! Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“.*2 Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? Priešui nelinkėčiau, ką teko patirti, išjausti, išgyventi, apmąstyti mums. Kur mes galėjome išeiti iš to, ką mums palikote?.. Bet kodėl norite atimti tokią teisę iš mūsų, negi jūs galvojate, kad Lietuva 50 metų privalėjo eiti atviro priešinimosi keliu? Ir žūti? Betgi kodėl nesipriešinote jūs, kai buvo galima, kai reikėjo priešintis? Atsimenate – 1940-aisiais, kai toks pasipriešinimas būtų turėjęs prasmę. Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėte, kai mums buvo po 10–15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome. Nė vieno pikto ir kartaus žodžio nesu apie jus pasakęs. Prašau tik vieno: nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais.“ Tai ir atsakas tiems, kurie šiandien viską žino, ką ir kaip tuomet turėjome daryti. Tik tuomet šie patarėjai tylėjo ar nebuvo gimę.

Ir štai dar viena patyčia iš mirusio Poeto. „Subtili“. 2023 m. gegužės 15 d. architektūrinio–skulptūrinio objekto Justinui Marcinkevičiui atminti ir skvero sutvarkymo darbų prie Rašytojų sąjungos konkurso Projektų vertinimo komisija patvirtino konkurso (https://rasytojai.lt/skelbiame-architekturinio-skulpturinio-objekto-rasytojui-justinui-marcinkeviciui-atminti-ir-skvero-sutvarkymo-darbu-konkurso-laimetojus/–) nugalėtojus - projektą „Trilogija“. Autoriai architektai Gintaras Čaikauskas ir Agnė Mockevičiūtė, skulptorius Gediminas Piekuras taip apibūdino Justino Marcinkevičiaus „Trilogijos“ („Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, o ir „Daukantas“ pridurtas) pristatymo idėją – suglamžytas popieriaus lapas, simbolizuojantis itin nelygų (Karaliaus Mindaugo) sostą, į kurį atsisėdus galima bus pamatyti Katedrą. Suglamžytas popieriaus lapas iš akmens simbolizuos Poeto gyvenimą ir kūrybą, kaip ir Lietuvos istoriją. Suglamžyto popieriaus forma, anot autorių, galinga ir monumentali!

Gal autoriai ir skaitė „Taburetę virš galvos“, ar bent žino, kad Justinas Marcinkevičius parašė šį kūrinį. Todėl projekto pristatyme jie dar ir atvirai deklaravo patyčią: „Taburetė virš galvos??? Jokiu būdu NE – tegul ir nenugludintas, bet vis tik – SOSTAS!!!“

Komisijos pirmininkas architektas Darius Linartas 2023-05-17 LRT „Ryto alegro“ laidoje www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000277015 (nuo 44:40) buvo dar atviresnis ir paaiškino, kodėl laimėjo šis projektas: „taip kolegialiai komisija svarstė <...> ir priėjo vieningos nuomonės <...>“ (vieninga nuomonė, kaip tarybinės liaudies?), nors pagal nuostatus komisijos nariai turėjo balsuoti atskirai už kiekvieną projektą), nes Justinas Marcinkevičius – daugiaprasmė asmenybė, kurios veikla Sąjūdyje vertintina teigiamai, o iki to – abejotina. Po tokio pareiškimo norisi paklausti Dariaus Linarto, ar daug skaitė poeto kūrybos? Anot pirmininko, dėl to pasirinktas „nepatogus sostas“.

Matyt, dėl to, kad nebūtų kitokių nuomonių, komisija dirbo anonimiškai. Jos sudėtis paskelbta tik skelbiant laimėtojus, o skųsti jos sprendimą galima buvo per 5 dienas po preliminaraus sąrašo paskelbimo, niekam nerodant projekto darbų ir vertinimų... Tai ką ir kaip galima skųsti? Tobula „demokratija“, nuo tarybinės besiskirianti tik išraiškos priemone, bet ne esme.

Kaip suinteresuotas asmuo, visų pirma, LPS iniciatyvinės grupės narys, viešai klausiu, kaip galima teigiamai vertinti Justino Marcinkevičiaus veiklą Sąjūdyje ir neigiamai vertinti jo veiklą iki tol, jei Lietuvos žmonės jį vertino ir į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę išrinko, juo pasitikėjo dėl jo kūrybos, visų pirma, dėl pjesių „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, „Daukantas“, kurias ir poetas pripažino svarbiausiomis jo kūryboje!? Panašu, kad šiai, „kolegialiai“ balsavusiai, komisijai ar bent jau komisijos pirmininkui logikos nereikia. Paruošiamasis tokiam sprendimui priimti darbas buvo pradėtas dar po konkurso paskelbimo, viešai diskutuojant, ar iš vis tokiam Justinui Marcinkevičiui galima statyti paminklą?

Chunveibinams, naudotiems susidorojimams su politiniais ir visuomeniniais oponentais, taip pat logikos nereikėjo. Jiems pasakė, ką daryti, ir jie darė. Ir fiziškai susidorodavo su nurodytais asmenimis.

Taigi, Rašytojų sąjungos ir architektų komisija už uždarų durų nusprendė ir paskelbė, kad reikia „suglamžyti“ poetą Justiną Marcinkevičių ir Lietuvos istoriją. Šiam tikslui pasiekti pasirinktas tinkamas projektas. Verta už tai skirti iki 280 tūkst. eurų. Ar mes ir vėl tylėsime?

Nevertinsiu konkurso rezultatų, tuo labiau, kad viešai eksponuoti tik 5 iš 15 darbų, o komisijoje nebuvo nė vieno skulptoriaus ar Lietuvos dailininkų sąjungos atstovo. Man įdomiausia, kaip autoritetinga Rašytojų sąjungos komisija pasidavė psichologiniam spaudimui? Ir kas tas komisijos spaudėjas? Gal tai aukščiausia cenzūros forma – savicenzūra?

Laiku neapgynėme Justino Marcinkevičiaus nuo patyčių, o drauge ir mūsų pačių tapatybės naikinimo. Todėl ši patyčia tęsiama. Su giliu skausmu širdyje poetas pats atsakė į šį klausimą: „Supratau: aš turiu būti sunaikintas. Sunaikintas kaip poetas. Kaip pilietis. Jeigu neišlaikysiu – ir kaip žmogus. <...> Nejaugi niekas neišties rankos, nejaugi taip ir žūsiu melo srutose, šmeižto paplavose! Ačiū tau, nepriklausoma Lietuva, už tokią „dovaną“.“ Tai labai neįprasti šiam žmogui žodžiai, patvirtinantys jo gilius išgyvenimus.

Kodėl Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, „Daukantas“ buvo Tautos išgyventos ir įprasmintos giliau net nei tvirtas ir principingas Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) kategoriškumas ir veiksmai? Matyt, šioje Tautos intelekto ir gilaus išgyvenimo priešpriešoje bei siekių vienybėje su bekompromise LLL, kuriai vadovavo Antanas Terleckas*3 ir reikia ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl mūsų žmonės patikėjo, visų pirma, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvine grupe. Ji sutelkė, kad ir prieštaringus, bet įvairios patirties turinčius ir iškilius žmonėms žinomus autoritetus bei aktyvius, bet jau žinomus intelektualaus jaunimo, visų pirma, Mokslų akademijos atstovus.

Pabandykite, mieloji Rašytojų sąjungos ir architektų komisija, įsigilinti į Rašytojų sąjungos narės rašytojos, gydytojos psichiatrės Jūratės Sučylaitės mintis, pristatant jos poeziją*4: „Eidami motina žeme kiekvienas nešame po žiburėlį iš dvasinės būties pradžios. Pamiršti praeitį – tai išsižadėti kelio atkarpos, kuria praėjo mūsų nešama šviesa. Praeitį reikia ne pamiršti, o iš jos išaugti. Žemė motina augina visa, kas gyva. Neaugsime, jei neleisime žemei savo sopulio mūsų lūpomis išdainuoti.“

Šiuo viešai kreipiuosi į Rašytojų sąjungą. Tikiuosi, bent jau komisijos susitikimo su visuomene ir diskusijos apie tai, kas įvyko – klaida ar silpnumo akimirka? Gal aš neteisus? Sąjūdžio metais Rašytojų sąjunga buvo atvira visuomenei, Sąjūdžio iniciatyvinei ir Sąjūdžio Seimo tarybai.