Gralis ir rožė – puošnūs viduramžiai su „Canto Fiorito“

Saulėlydis slėnyje,
lapai krinta nuo medžių,
šakos jau nuogos.
Visos gėlės nuvyto,
o jų žydėjimas buvo toks gražus.
Šerkšnas puola daugelį žolynų
ir numarina juos. Aš gedžiu.
Bet jei žiema yra tokia šalta,
tai juk turi būti naujų džiaugsmų.

Padėk man dainuoti džiaugsmą,
šimtus tūkstančių kartų didesnį
nei gegužio pumpurai.
Aš dainuosiu apie rožes
ant mano mylimosios rausvų skruostų...
Jeigu laimėčiau jos malonę,
ši nuostabi ponia man suteiktų tiek džiaugsmo,
kad man nereikėtų jokio kito.

(Minezingerių dainos. „Riugeno princas Vislovas“. Vokietija, XIV a.)

Puošniai ir kerinčiai tarsi gebenės vijokliškai tarpusavyje pinasi balsai su gotikinės arfos ir išilginės fleitos skambesiu. Sudėtinga XIV a. pabaigos „ars subtilior“ – išmoningojo meno muzika, kurią žavingai grakščiai atlieka naujas Lietuvoje tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“.

Puiki ir net nuostabi naujiena, kad jauni Lietuvos profesionalūs muzikantai Vilniuje 2012-ųjų gruodį susibūrė į senosios muzikos ansamblį „Canto Fiorito“, kuriam vadovauja šios muzikos žinovas brazilų kilmės Rodrigo Calveyra iš Prancūzijos. Ansamblio branduolį sudaro Grace, Bazelyje ir Vilniuje studijas baigę muzikantai – sopranas Ieva Gaidamavičiūtė, mecosopranai Renata Dubinskaitė ir Saulė Šerytė, bosas Nerijus Masevičius, Ieva Baublytė su gotikine arfa ir Rodrigo Calveyra su išilgine fleita. Prie jų kaip pirmasis ansamblio vadovas prisijungia argentiniečių kilmės kornetininkas Gustavo Gargiulo, kuris su Rodrigo yra garsaus ansamblio „Capella Mediterranea“ nuolatiniai nariai. Rodrigo ir Gustavo kartu su „Capella Mediterranea“ yra įvertinti prestižiniu CHOC de CLASSICA prizu už naujausią CD albumą „Falvetti oratorija Nabucco“.

„Canto Fiorito“ – gėlėtai puošni muzika. Vilniaus tarptautinio senovinės muzikos ansamblio koncertinėje programoje – sudėtingi polifonijos eksperimentai su diminucijomis ir augmentacija. Kai muzikinio kūrinio tema yra greitinama arba lėtinama atskirais balsais, greta ketvirtinių metro atsiranda pusinių ir sveikųjų metras tuo pat metu. Tai saviti XIV a. aukštųjų technologijų išradimai ir žmogaus kūrybinių gebėjimų tyrimai, kai mokslas ir menas dar buvo neatskirti to paties smalsaus proto dirbtuvėje.

Pasak Rodrigo Calveyros, „matematika, astronomija, muzika, menai – viskas viename krepšyje. Po tamsiųjų amžių su gana primityvia visuomene prasidėjo „mūsų“ muzikos tradicija. Ars Nova pasižymi labai rafinuotu požiūriu, žiniomis visose srityse, ir tai atsispindi XIV a. muzikoje. Ars Subtilior – dar didesnis rafinuotumas, kompozitoriai gali žaisti proporcijomis, ritmais. Tai stilius, kuriame daug emocionalumo ir religingumo, bet ir labai intelektualus. Stiliaus pavadinimas žymi tam tikrą perėjimą iš viduramžių į renesansą, bet labiau nurodo viduramžių kulminaciją XIV a. paskutiniame dešimtmetyje“.

2013-ųjų pabaigoje ansamblis „Canto Fiorito“ parengė savo pirmo koncertinio turo programą „Istorijos apie Gralį ir rožę“, skirtą Žemaitijos krikšto 600-osioms metinėms ir klausytojams nuo Lietuvos sostinės Vilniaus iki Žemaitijos sostinės Telšių. Pasak ansamblio dalyvės Renatos Dubinskaitės, ši koncertinė programa parengta remiantis istoriniais faktais apie profesionaliosios viduramžių muzikos kūrėjų sąsajas su Žemaitija ir visa Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.

„Canto Fiorito“ koncertas Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje 2013 m. Nuotr. Ž. Kaminsko

Senosios muzikos ansamblio koncertinėje programoje itin retai Lietuvoje atliekama vokalinė ir instrumentinė vėlyvųjų viduramžių muzika, kuri plito po visą Europą kartu su riterių ordinų žygiais, menestrelių ir minezingerių kelionėmis. Motetai, atspindintys krikščioniškąjį tikėjimą, kuris atkeliavo XIV a. į pagonišką Lietuvą, pasaulietinės baladės, madrigalai, instrumentiniai kūriniai. Koncertų metu juos papildo pasakojimai apie viduramžių muzikos kultūrą ir jos apraiškas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Rankraščių atradimai ir iššūkis estams

Bent viename lauke lietuviai galime varžytis su estais. Turiu galvoje muziką. Šiuo atveju mažiau svarbu, kad į varžybas pavėlavome 40 metų, bet daug svarbiau, kad vis dėlto nepasiduosime sausu rezultatu ir atsirado galimybė pasivyti. Taip jau atsitiko, kad legendinį senosios muzikos estų ansamblį „Hortus musicus“ 1972 m. įkūrė Talino konservatorijos smuiko studentas Andresas Mustonenas. Gal kas nors savo namų muzikotekoje dar išsaugojo, rodos, pirmąją estų ansamblio vinilinę plokštelę „Hortus musicus“ melsvame aplanke. Juokinga prisiminti, kad būtent ši plokštelė kažkaip itin derėjo mokykliniais laikais skaitant namuose privalomą antikos literatūrą. Lėtai skambanti liutnios muzika ir neskubrus Homero hegzametro pasakojimas. Keista, bet derėjo.

Na, o pavėluotas varžybas su estų „Hortus musicus“ ir panašiais ansambliais Vakarų Europoje Vilniaus tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ muzikantai gali laimėti surasdami ir atlikdami unikalius kūrinius. „Canto Fiorito“ programoje yra vieno svarbiausių viduramžių kompozitorių ir poetų Guillaume’o de Machaut kūriniai. Pasak Renatos Dubinskaitės, išlikę rašytiniai istoriniai šaltiniai patvirtina, kad šis kompozitorius su kryžiuočių pulkais atkeliavo iki Žemaitijos ir joje kovėsi. „Lietuvoje buvo žinoma ir garsaus kompozitoriaus Johanneso Ciconijos, rafinuoto „ars subtilior“ stiliaus kūrėjo, muzika, kuri pasižymi ypatingu ritminiu sudėtingumu ir subtilybėmis. Taip pat Anthonello de Casertos, Zaninuso de Peragos kompozicijos ir kūriniai iš „Codex Faenza“ manuskripto (rankraščio).“

„Canto Fiorito“ ansamblio dalyviai muzikuoja autentiškais istoriniais instrumentais – gotikine arfa, išilginėmis fleitomis, teorba, dainuoja pagal viduramžišką balsų derinimą, nelabai įprastą šiuolaikiniam klausytojui. Ansambliui vadovauja senosios muzikos žinovas brazilų kilmės R. Calveyra, kuris studijavo prestižinėje senosios muzikos Bazelio akademijoje „Scuola Cantorum“ Šveicarijoje pas profesorių Pedro Memelsdorfą, vieno garsiausių pasaulyje viduramžių muzikos ansamblio „Mala Punica“ vadovą. Po studijų Bazelyje Rodrigas persikėlė gyventi ir dirbti į Prancūziją.

Rodrigo Calveyra – Vilniaus senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ vadovas. Nuotr. Ž. Kaminsko

Kaip tik Bazelyje įvyko lemtinga Rodrigo ir Gustavo pažintis su lietuvaite Ieva Baublyte, kuri studijavo prestižinėje senosios muzikos aukštojoje mokykloje „Scuola Cantorum“ Bazelyje, o dabar ansamblyje groja gotikine arfa. Gustavo Lietuvoje jau lankėsi bene aštuonis kartus nuo 2010 m., kai pirmą kartą atvyko į Vilnių vesti viduramžių muzikos meistriškumo kursų Šv. Cecilijos festivalyje Valdovų rūmuose ir tada gimė mintis parengti su ansambliu Giovanni Batistos Cocciolos projektą. Beje, pirmasis suburto ansamblio Vilniuje pavadinimas buvo „Suonatori del granduca“ („Kunigaikščio muzikantai“), tačiau netrukus buvo nuspręsta pakeisti į gėlėtai puošnų dainavimą – „Canto Fiorito“.

Renata Dubinskaitė pasakoja, kad ansamblio pradžia buvo Giovanni Batistos Cocciolos kompaktinės plokštelės įrašymas. „Giovanni Batista Cocciola yra toks didžiulis atradimas. Tai apie 20 metų XVII amžiaus Lietuvoje, Vilniuje, gyvenęs ir kūręs italų muzikantas, kompozitorius. Jo rankraščiai buvo labai išsklaidyti po visą pasaulį ir ne taip seniai jie yra surasti. Iš Lenkijos ir iš Italijos, ir kažkas iš Lietuvos gabalais yra surankiota. Tai yra fantastiška muzika. Nežinau, ar konkrečiai prie kiekvienos kompozicijos nurodyta, kad sukurta Vilniuje, bet tai didžiulis laiko tarpas – 20 metų italo gyventa ir kurta čia. Tikrai drąsiai galima kalbėti kaip apie mūsų šalies kompozitorių, nors jis yra italų kilmės. Jo muzika yra ant ribos tarp Renesanso ir baroko, polichoralinė, keliems chorams. Toje muzikoje yra daug senosios renesansinės praktikos, bet jau yra ir naujosios barokinės muzikos ženklų. Ta kompaktinė plokštelė bus pirmas pristatymas pasauliui, kas tai yra Giovanni Batistos Cocciolos muzika, tikrai labai verta dėmesio.“

Pirmą koncertą naujasis ansamblis parengė 2012 metų gruodį, o kompaktinę plokštelę įrašinėjo 2013 metų balandį, prisimena Renata. „Dalyvavo visi tie patys ansamblio dainininkai. Su mumis plokštelę įrašinėjo choras „Jauna muzika“, kuriam vadovavo Vaclovas Augustinas. Tarp muzikantų buvo du vargoninkai – vienas iš Maskvos atvyko ir vargonininkė iš Lenkijos. Turėjom brazilų kilmės teorbininką iš Prancūzijos ir olandų kilmės atlikėją, kuri groja basso di violino. Ir dar atvyko belgas trombonininkas. Tokia marga kompanija. Šios kompaktinės plokštelės labai laukiame.“

Belieka naujam senosios muzikos tarptautiniam ansambliui „Canto Fiorito“, visiems jo dalyviams bei vadovams palinkėti sėkmės užkariauti publiką ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Pagaliau į Vilnių grįžta puošni viduramžių prabanga. Bent jau muzikos koncertuose su „Canto Fiorito“.