Gruzija: kas užims Michailo Saakašvilio vietą

Lenktynės dėl Gruzijos prezidento posto artėja prie finišo: spalio 27 dieną – rinkimai. Kas turi daugiau šansų užimti Michailo Saakašvilio vietą ir kodėl, Tbilisyje aiškinosi The New Times.

Nuo „Dinamo“, pagrindinio Tbilisio stadiono, iki centrinio turgaus – ranka pasiekiama. Aplink stadioną visada pilna žmonių, ir tuo naudojasi patys smarkiausi prekeiviai: įsitaisiusi kampe, saulėgrąžas pardavinėja bobutė Nenė, – taip kaimynai vadina 67 metų pensininkę Nineli Zaldastanišvili. „Aš noriu kiekvieną mėnesį užsidirbti nors 500 larių (apytikriai 300 dolerių), – paprašyta The New Times, savo „gruzinišką svajonę” apibūdina ji.

Su bobute Nene mes pažįstami jau daugiau nei dešimtmetį. Visus tuos metus ji nesikeičia. Ševardnadzė, Saakašvilis, Ivanišvilis... – o bobutė Nenė kaip svajojo, taip ir svajoja apie 500 larių per mėnesį. Dabar ji tikisi, kad tą jos svajonę įgyvendins pernai parlamento rinkimuose nugalėjusio judėjimo „Gruzijos svajonė“, kuriam vadovauja premjeras Bidzina Ivanišvilis, kandidatas į prezidentus Georgijus Margvelašvilis. „Jis žada, vadinasi, padarys. Štai atleisim Mišą su Dievu, ir viskas bus gerai“.

Tautos balsas

Spalio 27-ąją, rinkimų dieną, bobutė Nenė ketina pakeisti savo dislokacijos vietą. Sako, naudingiausia atsistoti prie įėjimo į rinkimų apylinkę. Sunku su ja ginčytis, jos gyvenime buvo daug balsavimų...

Prie rinkimų punkto klientų ketina laukti ir 62 metų taksistas Iraklijus. Patirtis sako: ryte galima neblogai uždirbti. „Žmonės ateina į rinkimų vietas, o po to skuba į darbą“, – aiškina Iraklijus. Tegu skaitytojas nesistebi: daug gruzinų, pagal apklausas iki 40 %, dirba, o tiksliau, stengiasi užsidirbti ir per išeigines. Gyvenimas privertė.

Iraklijus anksčiau dirbo milicijoje, o dabar jau septynerius metus gaudo klientus taksi. Prarado tarnybą M. Saakašvilio laikais, – jaunų, užsienyje išsilavinimą gavusių technokratų valstybei tie, kuriems buvo virš 50, pasirodė esą nereikalingi. Naujo darbo jis taip ir nesusirado. Iraklijus taip pat balsuos už G. Margvelašvilį. Už ką gi daugiau?

Trys „banginiai“

Favoritų trijulė – Georgijus Margvelašvilis, Davidas Bakradzė ir Nino Burdžanidzė – yra trijų partijų kandidatai: valdančiosios „Gruzinų svajonės“, opozicinės partijos „Vieningasis nacionalinis judėjimas“ ir M. Saakašvilio laikais nukraujavusio „Demokratinio judėjimo – vieningoji Gruzija“. Likę 20 prezidento rinkimuose užsiregistravusių kandidatų (precedento neturintis Gruzijoje skaičius) stipriai atsilieka.

Pagal sociologines apklausas lyderio pozicijas likus savaitei iki rinkimų užėmė G. Margvelašvilis – 32,70 %. 28,70 % palaikymą turėjo N. Burdžanadzė ir 14,06 % – D. Bakradzė (Center for Civil Involvement paskelbti apklausos Tbilisyje duomenys). Kaip rodo patirtis, kandidatas, kuris likus savaitei užsitikrina sau vietą pačioje podiumo viršūnėje, ten ir lieka.

O štai N. Burdžanadzė ir D. Bakradzė atkakliai tęsia kovą už elektoratą, nuolat keisdamiesi vietomis reitinguose. Pastebėsime, kad jų priešrinkiminė taktika labai skiriasi: „Nacionalinio judėjimo“ kandidatas vengia skambių pareiškimų apie būsimą pergalę, o štai „Demokratinio judėjimo“ lyderė įsitikinusi, kad taps šalies prezidente. Pirma, ką ji padarys, – pasodins M. Saakašvilį už grotų. Antra, pasistengs, kad Vano Merabišvilis (buvęs Gruzijos ministras pirmininkas, artimiausias M. Saakašvilio bendražygis), dar ilgai neišeitų iš kalėjimo.

Pažadų metas

Spalio 27 dieną pirmą kartą šiuolaikinės Gruzijos istorijoje tauta rinks ne dievaitį, o žmogų: rinkėjai neturi numylėtinio, kokiais, be abejo, buvo Zviadas Gamsachurdija, Eduardas Ševardnadzė ir Michailas Saakašvilis. Daugelis sociologų vertina tai kaip didelį pliusą: neva gruzinai politiškai auga, išsivaduodami iš iliuzijų. Tačiau yra vienas „bet“: jei G. Margvelašvilį ir išrinks, tai ne dėl asmeninių savybių, o todėl, kad jis – B. Ivanišvilio statytinis.

Beje, tai puikiai supranta ir pats „Svajonės“ kandidatas. Jis net prasitarė, kad pats sau primena plastiliną: „kur jį numesi, tokią formą jis ir įgis“. Be to, 44 metų G. Margvelašvilis, filosofijos daktaras, švietimo ir mokslo ministras „Svajonės“ kabinete, prisipažino, kad nėra politikas. Tačiau pasiruošęs mokytis.

Ir, reikia pripažinti, jam tai neblogai sekasi. „Svajonės“ kandidatas turi efektyvią piaro komandą, skrupulingai ištyrusią rinkėjų nuotaikas. Po parlamento rinkimų praėjo daugiau nei metai, bet pagrindiniu Gruzijos gyventojų reikalavimu ir toliau lieka „teisingumo atstatymas“ ir „režimo budelių bausmė“. Niekas nesusimąsto, kad vadinamieji „budeliai“ iš esmės jau nubausti: V. Merabišvilis ir B. Alachaja (buvęs Gruzijos gynybos ministras) sėdi kalėjime. „Svajotojų“ pergalės atveju iš Saugumo tarybos vadovo posto žada trauktis ir pagrindinis „Nacionalinio judėjimo“ ideologas Giga Bokerija. Laisvėje kol kas tik M. Saakašvilis: jis žada likti politikoje, tačiau kokiu statusu, kol kas neaišku.

Tačiau G. Margvenašvilio komanda tiksliai pajuto visuomenės troškimus ir valdančiosios partijos kandidato rinkimų kampaniją organizavo su šūkiu „Atstatysime teisingumą“. Taip, nuvalkiota. Ir neoriginalu. Bet patikima.

Beje, „teisingumo atstatymas“ – svarbiausias, bet ne vienintelis „Svajonių“ pažadas. Sukurti darbo vietas, naujas gamyklas, vystyti žemės ūkį, – visa tai įrašyta darbotvarkėje. Tačiau tai įgyvendinti – perspėja valdančioji partija – galima vieninteliu atveju: jei bus padarytas galas pasyviai ir svajingai kohabitacijai. Šis naujadaras Gruzijoje reiškia taikų įvairių politinių partijų, o taip pat vykdomosios, įstatymų leidybos ir vietos valdžios sambūvį. Paprasčiau tariant, „Svajonei“ sąjungininkai ir pakeleiviai nereikalingi.

O štai „Nacionaliniam judėjimui“ kohabizacija netrukdo. D. Bakradzė nuolat kartoja: jei nugalės, yra pasirengęs bendradarbiauti su politiniais oponentais bet kokia forma, visais lygmenimis. Tačiau pasakyti – maža. Dar reikia, kad tavimi patikėtų. O D. Bakradze nelabai tiki. Priežastis, kaip mano daugelis ekspertų, yra tai, kad jis pasirinko „Nacionalinam judėjimui“ būdingą taktiką – nuolat baksnoti pirštu į varžovų trūkumus. 12 sekundžių trukmės „Nacionalinio judėjimo“ vaizdo reklamos papuoštos lakonišku prierašu: „Svajonė“ neveikia“. Gal ir taip, bet šis šūkis aiškiai kenkia D. Bakradzės kampanijai.

Pagrindinis N. Burdžanadzės pažadas – sutvarkyti santykius su Rusija. Kokiu būdu ketina tai padaryti, buvusi M. Saakašvilio bendražygė ir parlamentarė nepatikslina. Tačiau ji įsitikinusi, kad „tai būtent ta duona, kurios trokšta liaudis”. Nino garbei reikia pasakyti, kad antroji vieta varžytuvėse – didžiulis pasiekimas. „Po kruvinų 2011 metų gegužės 26 dienos įvykių, dėl kurių atsakomybę daugelis gruzinų perkėlė N. Burdžanadzei ir jos bendražygiams, Nino, regis, sugebėjo visuomenės akyse reabilituotis“, – pastebi politologas Mamuka Arešidzė.

Kas moka?

Didžiąją dalį rinkimų kampanijos išlaidų apmoka, nors ir keista, valstybė. Šiemet dėlionė išėjo labai įdomi, nors sumos, lyginant su praėjusiais rinkimais, nėra astronominės. Tada sąskaitos buvo milijonai larių. Valdančiosios partijos rinkimų kampanijai skirta vos 100 tūkstančių larių (66 tūkstančiai dolerių), o štai „Nacionaliniam judėjimui“ – šešis kartus daugiau. Be to, visos politinės partijos gauna aukas. Daugiausia jų gavo N. Burdžanadzė, kuriai privatūs asmenys ir organizacijos pervedė 400 tūkstančių larių. 140 tūkstančių paaukota „Vieningam nacionaliniam judėjimui“ ir tik 1500 larių – „Gruzijos svajonei“. Tai pastarojo mėnesio rodikliai. Tai iš esmės ir paaiškina rinkimų kampanijos vėsumą: jokių triukšmingų mitingų ar manifestacijų, jau nekalbant apie skandalus ir kompromitacijų karus, – kampanija vyksta kaip reta ramiai.

Beje, ekspertai įžvelgia ne tik finansinį paaiškinimą. „Gruzijoje pasikeitė konstitucinė terpė: prezidento rinkimai dabar ne tokie svarbūs, kaip ankščiau. Juk dabar daug didesnę realią valdžią turi parlamentas ir ministras pirmininkas“, – paaiškino rinkimų technologijų ekspertė Elenė Choštarija. Anot jos, šie rinkimai nuo ankstesnių skiriasi ir tuo, kad nėra aiškaus lyderio.

Tenka sutikti: Gruzijos žmones gaubia olimpinė ramybė, tarsi klausimas, kas taps prezidentu, jau seniai išspręstas ir net nebeverta svarstyti: G. Margvelašvilis ar kas nors kitas? Beje, už jį balsuosiančiųjų dauguma taip išreikš savo palankumą B. Ivanišviliui.

O štai už D. Bakradzę daugiausia balsuos šios valdžios nuskriausti žmonės. Gal jų ir daug, bet pergalei neužteks. Be to, piliečių, nuskriaustų buvusios valdžios, daug daugiau. Ir tai – M. Saakašvilio reformatorių komandos klaida. Žmonės, kurių jie pastarąjį dešimtmetį kratėsi kaip sovietinės epochos balasto, dabar be ypatingų skrupulų atsikrato jų...

Artėjant rinkimų dienai, vis intensyviau aptarinėjama antrojo turo tikimybė. Nors G. Margvelašvilis ir lenkia kitus rinkimų dalyvius, turėdamas daugiau nei 50 % balsų, reikalingų pergalei pirmajame ture, tų balsų, jei tikėsime apklausomis, jis nesurinks. Tačiau premjeras B. Ivanišvilis įsitikinęs, kad antrojo turo nebus. „Aš net nesvarstau tokios galimybės, – pareiškė jis susitikime su spaudos atstovais. – Ir apskritai, jei prireiks antrojo turo, aš rekomenduosiu G. Margvelašviliui atsiimti savo kandidatūrą, nes rezultatas, mažesnis nei 50 %, reikš, kad nėra deramo gyventojų pasitikėjimo“.

Nedėkinga tauta?

Jei rimtai, gruzinai pavargo, – laukti, kovoti, rinkti... Pernai balsavo už „Svajonę“, dabar tarsi turėtų įgyti kažkokį tikrumą. Tačiau jo kaip nebuvo, taip ir nėra. Bet didėja pasimetimo jausmas. Laikas bėga: mėnuo, kitas, trečias... metai. Prasideda antri. O skirtumo kol kas nematyti. Bet ryškėja sąstingis. Bauginanti stagnacija be žodžių įtikina: jokio proveržio artimiausiu laiku Gruzijai neverta laukti.

„Mes – nedėkinga tauta, – prisipažino kolega žurnalistas, vis dar uoliai palaikantis M. Saakašvilį. – Štai, pavyzdžiui, Mišos žmonės suremontavo nukentėjusį nuo žemės drebėjimo mano kaimyno namą. Ir ką galvoji? Užuot padėkojęs kaimynas piktinasi. Nepatinka, matote, plytelės, kuriomis išklojo vonią. Aš jam aiškinu: tu gi niekad tokių plytelių nebūtum įstengęs nusipirkti! O jis – savo“.

Dėkingi gruzinai ar nedėkingi, – laikas parodys. Šiandien aišku viena: kartu su M. Saakašviliu išeis visa epocha. Neilga laiko požiūriu, bet labai ryški. Su savo pergalėmis ir pralaimėjimais, nepaprastais pasiekimais ir dideliais nusivylimais. Juntamu pilietiniu progresu ir totaline, tai teisybė, kontrole. Prieštaringa, tačiau kerinčiai dinamiška ir beviltiškai drąsi epocha. Epocha, kai valdžioje buvo charizmatikai.

Kai kurie ekspertai neatmeta galimybės, kad M. Saakašvilis vis dėlto sugrįš į politiką. Bet kuriuo atveju, jis dar turi dešimt metų nueito kelio apmastymams. Pats „rožių revoliucijos“ ideologas kol kas tyli. Paskelbtuose planuose – tik prezidento bibliotekos statyba. „Gruzijoje atėjo laikas mėtyti akmenis“, – neseniai pareiškė M. Saakašvilis. Tačiau sutikite, sunku patikėti, kad žmogus, rizikavęs kalbėti ir stoti skersai kelio Kremliui, tenkinsis tik švietėjiškomis programomis...

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: newtimes.ru