Guggenheimui užsidegė žalia šviesa

Vilniaus vadovai sulaukia daug tarptautinių kompanijų patarimų, kaip pertvarkyti centrinę miesto dalį. Neseniai tarptautinė projektų valdymo kompanija „Aecom“ miesto plėtros departamentui pateikė net devynis urbanistinius siūlymus dėl teritorijos šalia Neries upės ties Baltuoju tiltu sutvarkymo. Tačiau sostinės taryba patvirtino, kad ties centrine universaline parduotuve turėtų išaugti kultūrinis visuomeninis kompleksas. Greičiausiai tai – Guggenheimo ir Ermitažo muziejus.Svarsto įvairius variantus

Sostinės savivaldybės miesto plėtros departamento valdininkai nenori patvirtinti, kad dešiniajame Neries krante ties Baltuoju tiltu dar šiemet bus sukalti sklypų ribas žymintys kuoliukai ir teritorijoje tarp Žaliojo tilto ir Geležinio Vilko gatvės palei Neries upę prasidės statybos darbai.

Tačiau žvelgiant į įmonės „Vilniaus planas“ parengtus šios teritorijos urbanistinius siūlymus, kuriuos neseniai aprobavo miesto taryba, nekyla abejonių, kad teritorijoje šalia Baltojo tilto numatyta vieta nemažam pastatui.

Tai patvirtina ir „Vilniaus plano“ architektas, minėtų urbanistinių siūlymų projekto vadovas Saulius Motieka. Pasak jo, šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė ruošia teritoriją Guggenheimo ir Ermitažo muziejui statyti.

Socialinis projekto užsakymas yra labai platus, susijęs su įvairių amžiaus grupių interesais. Mat būsimam pastatui suteikiama itin daug funkcijų, o šios paupio teritorijos integravimas į viso miesto centro struktūrą būtų baigtas.

Galima rengti detaliuosius

„Miesto plano“ Šnipiškių urbanistinėje studijoje buvo išskirti kvartalai, kurių detaliuosius planus jau galima rengti. Tai padaryta norint palengvinti ir pagreitinti planavimo procesą atskirais teritoriniais vienetais. Žemutinėje Šnipiškių terasoje išskirtos septynios urbanistinės teritorijos.

Manoma, jeigu šioje vietoje – šalia Baltojo tilto – atsirastų koks nors daugiafunkcis šiuolaikinis meno centras, galbūt Guggenheimo ir Ermitažo muziejus, jis savo magnetizmu, energija ir poveikiu per vizualinius Šnipiškių kanalus teigiamai veiktų visą teritoriją, darytų jai pozityvią įtaką, gaivindamas ir gyvindamas ją į dešinįjį upės krantą pritrauktų miestiečių, o kartu ir verslą.

„Tai, kaip šią paupio teritoriją yra suplanavusi prieš kurį laiką skelbto konkurso pirmosios vietos laimėtoja architektė Zaha Hadid, visais aspektais tinkama Šnipiškėms“, – neabejoja S. Motieka.

Paupio erdvė apie Baltąjį tiltą su meno centro architektūrine mase bei želdiniais, kurių čia galėtų atsirasti, turėtų kitokį scenarijų ir kitokį įvaizdį, įgytų kitokią reikšmę miestui.

S. Motieka tvirtino, kad klysta tie, kurie svaičioja, esą erdvę palei upę prie Baltojo tilto reikia palikti tuščią, kiek apaugusią krūmais, kitaip tariant, tokią, kokia ji susiformavo dabar. Tačiau tokiu atveju ši erdvė atskirs, o ne sujungs abu upės krantus.

Šiuolaikinis meno centras taptų abu krantus jungiančiu elementu ir teigiamos energijos generatoriumi. Visa apatinė Šnipiškių terasos žemė priklauso valstybei, išskyrus Baltojo tilto kavinę. Terasą vilniečiai ir miesto svečiai daugiau ėmė lankyti tik po to, kai buvo pastatytas pėsčiųjų tiltas, o po juo įsikūrė kavinė ir buvo aptvarkyta didžiulė žaliuojanti pieva.
„Galima tik įsivaizduoti, kaip atgytų pakrantė, jei čia duris atvertų grandiozinis tarptautinis meno centras“, – samprotavo S. Motieka.

Pirmenybė – mažaaukštei statybai

Vilniaus miesto savivaldybės taryba pernai aprobavo apatinės ir vidutinės Šnipiškių terasų vizijas iki Konstitucijos prospekto. Šiuo metu baigta aprobuoti aukštutinės terasos vizija, apimanti teritoriją iki Krokuvos gatvės.

S. Motieka sakė, kad Upės gatvės šlaite, nepažeidžiant jo polinkio kampo, galėtų atsirasti vieno ar dviejų aukštų visuomeninės veiklos pastatų: restoranų, kavinių ar panašių statinių. Tuomet Upės gatvėje atsirastų tam tikra gyventojų trauka.

„Deja, dabar padėtis yra tragiška – erdvė deformuota, defragmentuota, neturi nei geometrijos, nei urbanistinės teritorijos požymių“, – tvirtino S. Motieka.

Kitoje upės pusėje yra aukštas pastatas – Mokslininkų namai, upę kerta pėsčiųjų tiltas, projektuojamas dar vienas – transporto – tiltas. Todėl vienintelė galimybė urbanistiškai ir architektūriškai suvaldyti visą šią teritoriją yra architektūrinės masės atsiradimas – daugiafunkcės paskirties visuomeninis kompleksas. To pastato aukštis, skaičiuojant nuo dabartinės krantinės lygio, turėtų būti apie 25–30 metrų.

Nuo seno buvo kuriami įvairūs šios paupio teritorijos įsisavinimo scenarijai. Bėda, kad dėl įvairių dažniausiai subjektyvių priežasčių teritorija taip ir liko neurbanizuota. „Asfaltuotas gatvės gabalas ar šaligatvių bortai – tai nėra urbanizacija“, – tvirtino S. Motieka.

Pateikė devynis eskizus

Ne tik savivaldybė rengia siūlymų, kaip sutvarkyti šią Neries pakrantę. Tarptautinė kompanija „Aecom“, remdamasi savo patirtimi rengiant miestų pakrančių teritorijų tvarkymo projektus, pasiūlė Vilniaus savivaldybei apsvarstyti net devynis eskizinius Neries upės pakrantės sutvarkymo variantus.

Siūlymų gimė po Vilniuje surengtų kūrybinių dirbtuvių, kuriose dalyvavo žymūs Vilniaus architektai, urbanistai, miesto savivaldybės, verslo atstovai. Kūrybinių dirbtuvių metu pavyko nustatyti pagrindinius socialinius, ekonominius, kultūrinius bei demografinius miesto plėtros aspektus. Visi siūlymai suskirstyti į tris grupes po tris variantus: tankaus užstatymo, vidutinio tankumo ir reto užstatymo.

„Aecom“ Baltijos regiono direktorius Arnis Kakulis teigė, kad šioje Vilniaus vietoje ekonomiškai aktyviausias ir labiausiai pateisinamas būtų mišrios paskirties užstatymo zonos kūrimas – joje kartu derėtų poilsio, komercinės bei gyvenamosios paskirties statiniai. Naujajam miesto centrui labai svarbu turėti tiesioginį ryšį su senamiesčiu – jo trūkumas šioje miesto dalyje akivaizdus. Tam pasitarnautų siūlomi dar du pėsčiųjų tiltai. A. Kakulis tvirtino, kad šiuo metu esama žalioji zona atskiria, o ne jungia abu upės krantus – senąjį ir naująjį miesto centrus.

„Aecom“ specialistai turi svarbių pastabų, susijusių su Lietuvos įstatymais, reglamentuojančiais žemės naudojimą bei nekilnojamojo turto valdymą. A. Kakulis tikino, kad šiuos įstatymus reikėtų koreguoti atsižvelgiant į Vilniaus ekonominio augimo potencialą, nes jie stabdo miesto plėtrą.

Įžvelgia didelį potencialą

„Aecom“ siūlys savivaldybei sukurti nuolatinę strateginę darbo grupę, kuri toliau tyrinėtų Neries pakrantės ekonominės plėtros galimybes.

Vilnius turi puikių galimybių įgyvendinti ambicijas tapti Baltijos valstybių aukštųjų technologijų sostine, naujuoju Silikono slėniu, galinčiu iškilti būtent šioje Vilniaus dalyje. Tiesa, tam būtina atlikti ekonominio pagrįstumo ir rinkos tyrimą, siekiant nustatyti šios srities ilgalaikio investavimo ir vertės kūrimo galimybes. Pasak A. Kakulio, čia savo vietą rastų ir Guggenheimo muziejus.

„Aecom“ ne naujiena rengti strateginius miestų plėtojimo projektus. A. Kakulis pasakojo, kad ši kompanija yra parengusi Liverpulio, Graco, Bilbao, Baltimorės, Singapūro, Vankuverio, Londono ir Abudabio pakrančių urbanizavimo projektus, kurie buvo sėkmingai įgyvendinti ir suteikė šiems miestams naujų plėtros galimybių, integruojant unikalią gamtinę aplinką, gyvenamuosius būstus, pramogų bei komercinius objektus. Pažymėtina, kad per visus šiuos miestus teka upės arba jie yra ant jūros kranto. Todėl kurdama ir plėtodama pakrančių projektus „Aecom“ įgijo vertingos patirties nustatant bendruosius strateginius miestų vardiklius, numatant plėtros gaires.

Pasiūlė iškasti kanalą

Vilniaus miesto plėtros departamento direktorius, vyriausiasis savivaldybės architektas Artūras Blotnys pakomentavo, kad „Aecom“ siūlymai pirmiausia įdomūs tuo, kad teikiami užsienio specialistų, pirmą kartą besilankančių Lietuvoje ir niekaip nesusijusių su Vilniumi. Jie neturi jokių slaptų interesų, išskyrus vieną – plėtoti galimą pakrantės sutvarkymo projektą. Beje, jau kūrybinių dirbtuvių metu po trumpos specialistų apklausos paaiškėjo, kad jų nuomonė apie galimą šios teritorijos užstatymo tankį skiriasi nuo „Aecom“.

Didžiausią autoritetą turintys lietuvių specialistai linkę matyti Neries pakrantę ties Šnipiškėmis mažai urbanizuotą – joje galėtų iškilti koks nors stambesnis kultūros objektas, o didžioji teritorijos dalis liktų žaliąja zona su nedidelėmis kavinėmis ar restoranais. „Aecom“ labiau proteguoja vidutinio ar didelio tankio užstatymo variantus.

A. Blotnio nuomone, būtina išlaikyti plačią žaliąją erdvę centrinėje miesto dalyje ją tinkamai tvarkant ir prižiūrint, nes daugiau tokių erdvių mieste nėra. Vienas siūlomų „Aecom“ variantų – suformuoti salą iškasant kanalą palei Upės gatvę. Tokį variantą jau anksčiau yra siūlę vietos architektai, tačiau jo, kaip ir kitų radikalių sprendimų, buvo atsisakyta.

Vertinant tik komerciškai, šią teritoriją užstačius miestas turėtų naudos iš čia įsikūrusio verslo. „Tačiau ne viską matuojame pinigais, yra ir kitų – socialinių, miestovaizdžio –
aspektų. Galbūt esame per daug užsisėdėję su savo idėjomis, todėl šviežias požiūris iš šalies gali būti naudingas“, – sakė A. Blotnys.

Centrą statė sovietmečiu

Prieš keturis dešimtmečius buvo nuspręsta iš esmės pakeisti šios miesto dalies veidą, čia įkuriant naująjį Vilniaus centrą. Galbūt norėta pasipuikuoti prieš didžiąją sostinę – Maskvą. Tuo tikslu už Šv. Rapolo bažnyčios buvo pastatytas tų laikų prekybos gigantas – didžiulė universalinė parduotuvė su įvairių buitinių paslaugų kompleksu bei „Turisto“ viešbučiu (dabar „Best Western Vilnius“). Šalia iškilo aukščiausias sostinės pastatas, daugiausia užsienio turistams skirtas „Lietuvos“ viešbutis (dabar „Reval Hotel Lietuva“), ir vėliau sovietinę dvasią turėjęs kelti Revoliucijos muziejus (perstatytas į Nacionalinę dailės galeriją).

Sovietmečiu dešinįjį Neries upės krantą Vilniaus centre buvo nesėkmingai bandoma paversti šalies sostinės centro dalimi. Tačiau net ir atgavus nepriklausomybę, atkėlus milžiniškas privataus verslo investicijas bei miesto savivaldybę, ši miesto dalis taip ir netapo miestiečių traukos centru.

„Vilniaus plano“ architektas S. Motieka apgailestavo, kad sovietmečiu šiai teritorijai bandant suteikti naujojo miesto centro vaizdą apatinė Šnipiškių terasa buvo visiškai sunaikinta kartu su tose vietose buvusiais urbanistinės kultūros artefaktais. Pasak jo, dabartinė padėtis reikalauja puoselėjančio požiūrio į šią teritoriją.

Siekiama išsaugoti autentiką

Naujojoje dešiniojo Neries kranto urbanistinėje studijoje stengiamasi išsaugoti meridianinių senųjų Šnipiškių gatvių vizualinius–morfologinius kanalus, neleidžiant jų užstatyti. Iki šiol buvo užstatoma chaotiškai. Pavyzdžiui, „Europos“ dangoraižis iškilo visiškai pažeidžiant vilnietiškus užstatymo principus – Giedraičių gatvės viduryje. Visi aukštybiniai pastatai, tokie kaip bažnyčios, yra šalia vizualinių kanalų – gatvių, o ne jų viduryje.

Šnipiškių teritorijos detaliojo plano urbanistinėje koncepcijoje buvo pasiūlytas vizualinių kanalų, besidriekiančių senosiomis gatvėmis, išsaugojimo principas, ateityje padėsiantis išvengti tokių niokojančių statybų.

Kaimas miesto centre

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje dešinysis Neries krantas miesto centre, istorinis Vilniaus priemiestis – Šnipiškės, atrodė panašiai kaip prieš šimtą ar daugiau metų.

Tai buvo kaimas miesto centre su vienaaukščiais mediniais suklypusiais namukais, vienu kitu apirusiu mūrinuku, dulkinomis ir duobėtomis gatvėmis su kur ne kur išlikusiu akmenų grindiniu, ant kurio kartu su šunėkais lakstė romų vaikai. Namų prieangiuose džiūvo skalbiniai, o tamsaus gymio kaimynės garsiai rėkavo viena ant kitos už ne savo pusėje į gatvę išpiltas pamazgas.

Lauko vandentiekio hidrantai ir daug kur vietos kanalizacija – komunalinė Šnipiškių kasdienybė. Šiame rajone iki pat šiol daugiausia gyvena su Kalvarijų gatvės turgaviete vienaip ar kitaip susiję žmonės.

Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu dar 1867 ir 1893 metais buvo parengti du generaliniai šios teritorijos planai, tačiau iš dalies jie realizuoti tik šiaurinėje kvartalo dalyje.

Manoma, Rusijos caras pamiršo išleisti įsakymą sutvarkyti Neries upės krantines Vilniuje. Todėl visos jos mieste taip ir liko natūralios, kaip užmiestyje, kur turėdavo būti palikti platūs iki 100 metrų neužstatyti ruožai, skirti darbininkams tempti baržas. Lietuvos teritorijoje Neris teka 900 kilometrų, Vilniaus miesto ribose – 17 kilometrų, iš kurių tik 12 kilometrų derėtų sutvarkyti taip, kaip to reikalauja pagrindinė miesto ašis – upė.

„Pasidairykime, kaip upių krantai sutvarkyti kituose didmiesčiuose – sostinėse, per kurias teka upės. Krantinės ir jų užstatymas – tai vienas atributų, skiriančių miestą nuo kaimo“, – pastebėjo S. Motieka.

Pasak jo, krantinių sutvarkymu nederėtų laikyti ugniagesių mašinoms skirtus privažiavimus ir ažūriniais gelžbetonio blokais sustiprintus upės vagos šlaitus. Upių krantinėse turėtų stovėti joms būdingi pastatai.