Artėja metas, kai nūdienos dvyliktokai laikys egzaminus. Šiemet tarp įprastinių humanitarinių, gamtos ir tiksliųjų mokslų disciplinų įsimaišė dar vienas, visiems Lietuvos piliečiams skirtas, valstybinis egzaminas. Apie jį švietimo ministerija nieko nežino, bet ir gerai, jog nežino, nes priešingu atveju prabiltų (arba būtų prabilta jos lūpomis) panašia gaida kaip, kad visai neseniai pragydo kultūros ministerija: pasisakytų griežtai prieš visų tobulėti siekiančių asmenų dalyvavimą šiame valstybinio masto egzamine.Šio egzamino metu tikrinami ne gebėjimai skaičiuoti žvaigždes, ne gramatinės žinios ar mokėjimas įvardinti visus kūno kaulelius. Kitaip sakant, švietimo įstaigos jam visiškai neruošia. Tačiau dar prieš peržengiant pirmosios klasės slenkstį buvo kita mokykla. Mokykla ant mamos, senelės ar prosenelės kelių, su lopšinėm, su pasakom, kur liūtas pasigaili pelytės, kur visi miško vabzdžiai organizuoja gelbėjimo operaciją apvirtusiai ir saulės kepinamai sraigei. Po tokių pamokų sekdavo ir praktika: saulėgrąžų pabėrimas žiemą badaujantiems paukščiams, duobelės kasimas ir palaidojimas kelio dulkėse mirusios bitės...
Ši mokykla išmokė girdėti kiekviename iš mūsų esančio mokytojo – sąžinės balsą. Šis mokytojas gali padėti ir šiandiena, ruošiantis laikyti gyvenimo paskirtą egzaminą. Vienintelė problema, kad su kiekvienais prabėgusiais metais jo balsas tampa vis tylesnis ir tylesnis. Bet tai ne jo kaltė, tiesiog jį užgožia kiti balsai. Baimės pasielgti teisingai, rizikuojant būti išjuoktam balsas. Nenoro pakilti nuo minkšto fotelio, paliekant spragintus kukurūzus ir per televizorių rodomą serialą balsas. Balsas nesugebėjimo pripažinti, kad galbūt ir pats esi kaltas (tegul ir netiesiogiai – savo abejingumu) dėl šalyje vykstančios neteisybės. Galbūt jau atėjo metas nutildyti šių balsų šurmulį? Sugrįžti mintyse į vaikystę, atsiminti savo skaudulius ir stengtis, kad nei šiandienos, nei ateities vaikams nereiktų bijoti būti išplėštiems iš namų kaukėtų budelių. O jeigu turėjome išties laimingą vaikystę, tai nejau neprivalome stengtis užtikrinti tų, kurie dar yra vaikais, laimę? Paklauskime savo sąžinės, padėkime jai prabilti į mus patarimu kaip laikyti Žmogiškumo egzaminą.
Mes renkamės egzaminus, mokomės, dirbame siekdami pasisekimo. Tačiau kas yra pasisekimas? Keturženklis draugų skaičius “snukiaknyge” tituluojamame puslapyje? Pelninga karjera ir vis auganti banko sąskaita? Demonstratyviai prieš kaimynų langus plaunamas naujas automobilis? Į akis krintantis, lovon pasiguldytų priešingos lyties atstovų skaičius? Vargu. Pasisekimas yra įvykdymas to, kas būtina. Būtina ne pagal saujelės žmonių, apsiskelbusių dievais, įsakymą Abraomui paaukoti savo tikrą vaiką. Įsakymą, kurio vydymui ne tik, kad nesutrukdys pastarųjų siųsti angelai, bet priešingai – juoda įstatymų kauke prisidengę pasiuntiniai patys, nustūmę į šalį Izaoko tėvą, sieks jėga atlikti jiems pavestą užduotį. Ne, ne tai turime galvoje linkėdami sėkmės. Sėkmė turi pasitarnauti darant tai, kas yra privaloma pagal žmogiškumo įstatymus, kurie nekinta. Keičiasi tik jų pavadinimai priklausomai nuo šalies ir laikmečio.
Sėkmė aplankė mūsų tautą ginant tėvynę nuo kryžiuočių. Sėkmė aplankė ir tuos, kurie stovėjo Sausio 13-ąja. Sėkmė lanko ir stovinčius Garliavos patvoriuose, kuriuos nuolat nesėkmingai šturmuoja besidengiantieji valstybės vardu. Visi šie žmonės – seniau vadinti didvyriais, o dabar – patvoriniais, daro tai, kas yra būtina – laiko ir kasdien iš naujo išlaiko Žmogiškumo egzaminą.
Mes esame laisvi. Laisvi ne valstybingumo (kurio vėlei netekome naujos, bet jau savo pačių tautiečių inicijuotos okupacijos metu), bet gebėjimo pasirinkti prasme. Nuspręsti kas yra būtina. Nuspręsti kas yra pasisekimas. Pasirinkti kokius egzaminus laikyti. Tačiau rinkdamiesi susimąstykime apie tai, kad pasirinkimas nuspręs mūsų pačių ateitį. Rinkdamiesi egzaminus mes išsyk sprendžiame savo ateitį ne tik būsimo darbo, bet ir būsimo mus supančio žmonių rato prasme. Pasirinkę tiksliųjų mokslų egzaminus ir pasukę šiuo keliu, mes praleisime nemažą gyvenimo dalį apsupti tokių pačių, tiksliuosius mokslus pasirinkusių žmonių. Su žmogiškumo egzaminu yra lygiai taip pat. Kiekvienas pasirinkęs jį laikyti tiki ir žino, kad nutikus nelaimei, kad išbėgus į gatvę nereikės patirti siaubo. Siaubo matant kaip pagalbos prašomas praeivis ne tik, kad neatsisuka, bet dar ir paspartina žingsnį. Susimąstykime apie tai, kad gyvenimo egzaminą kažkada turėjo laikyti ir pedofilai. Juk nė vienas iš jų nesvajojo, būdami vaikais, apie tokią ateitį. Nė vienas žaisdamas su mašinėlėm ar pliušiniais meškiukais neįsivaizdavo savęs kaip paklusnumu įsakymams SSininkam prilygstančios antstolės. Jie visi tam tikru savo gyvenimo momentu atsidūrė kryžkelėje, kurios vienas kelias vedė Žmogiškumo egzamino link. Tačiau jie to kelio nepasirinko, nuėjo kita kryptimi. Jie nesugebėjo pripažinti patys sau, kad suklydo, kad reikia apsigręžti ir grįžti atgal. Ėjo vis tolyn ir tolyn, kol atsidūrė ten, kur juos matome šiandiena.
Visa Lietuva, nesvarbu ar egzaminai dar tik tolima ateitis, ar jau praeitis, ar bus laikomi ateinančiais mėnesiais, yra prie Žmogiškumo egzamino durų. Šio egzamino laiką – šiandieną ir vietą – Klonio gatvės patvorį nurodė mažos mergaitės tragedija. Tad paklauskime savęs ar einame teisinga kryptimi. Ar naudojamės mums suteikta laisve teisingai. Paklauskime savęs ką norime regėti pažvelgę į veidrodį, kokius žmones norime matyti šalia. Susimąstykime apie tai, kad nuo mūsų pasirinkimo priklauso ateitis, kurioje turėsime gyventi patys, kurioje turės gyventi ir mūsų vaikai. Galiausiai, paklauskime savęs ar galima toliau abejingai stebėti kaip Lietuvą ir jos žmones siekia sutrinti veidus besigėdijančiųjų rodyti batai.
Linkiu visiems sėkmės nusprendžiant kas yra būtina ir darant tai.
Kauno "Aušros" gimnazijos mokinys Saulius Kovalskas
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
