Hamletiškas klausimas: architektas - profesija ar statusas? [ I ]

Toks tekstas galėjo pasirodyti prieš 10 metų, nes jau tada buvo matyti, kad architektų rengimas Lietuvoje virsta pelke. Aukštosios mokyklos, besimėgaudamos paklausos mitu, „prištampavo“ šimtus architektūrinių diplomantų, kurie it „vagnorkos“ nugulė rinką. Redakcija mano, kad VGTU Urbanistikos katedros profesoriaus Algio Vyšniūno trijų straipsnių ciklas, nagrinėjantis vis aštresnę architekto profesinio tapatumo problemą, bent iš dalies užpildys neleistinai tylų vakuumą, gaubiantį nacionalinio lygmens problemą – architekto gimimą. Tikimės, kad drąsūs autoriaus teiginiai pirmiausiai taps diskusijų objektu, o ne sunaikintinu taikiniu...

Nei filosofinė išmintis, nei erudicija nepadės sukonstruoti architektūros mokymo taip, kad jis iš tikrųjų duotų rezultatus. Iki šiol architektai mokosi savo amato ne tiek organizacijoje, kuri išduoda diplomus, kiek vienas Dievas žino kur ir kaip. Iš dalies mėgdžiodami talentingų bendrakursių darbus, iš dalies įsiklausydami į labiau patyrusių žmonių pokalbių nuotrupas, iš dalies nagrinėdami paveiksliukus žurnaluose, iš kurių profesoriams sunkiai suvokiamu būdu prasisunkia architektūra į besimokančio jaunimo galvas ir sielas. (Aleksandras Rappaportas)

Įvadas į painiavą

Nagrinėdamas vieno tarptautinio projekto internetinį puslapį pamačiau įdomią informaciją – projekto dalyvis prisistato kaip atestuotas architektas-ekspertas, nors puikiai žinau, kad jis ne tik nėra baigęs pagrindinių architektūros studijų, bet ir nėra jokių architektūros-urbanistikos ekspertų tarybų narys.

Turime keistą atvejį – atestuotas architektas, bet ne architektas (nes neturi architektūros profesijos pagrindų); formaliai gali atlikti projekto ekspertizę, bet yra nekompetentingas vertinti architektūros kokybę; gali vadovauti projektui, bet sukurti kokybišką architektūrinį kūrinį yra nepajėgus.

Be to, minėtas veikėjas sugebėjo įstoti į Architektų sąjungą ir puikuojasi oficialiame leidinyje „Lietuvo architektai“¹. Tai jau absurdas, todėl teigiu, kad atestuotas architektas tėra architektūros verslo vadybininkas, nebūtinai susijęs su architektūros menu. Projekto vadovo statusas nėra kompetencijos architektūros srityje rodiklis².

Kaip jau žinoma, architekto profesinė kvalifikacija įgyjama ilgametėse universitetinėse studijose, o atestuoto architekto (projekto vadovo) juridinis statusas suteikiamas pagal tam tikrus formalius reikalavimus. Tas faktas rodo, kad kalbame apie skirtingus dalykus.

Profesijos samprata ištirpo rutinoje

Tokia painiava yra todėl, kad projekto vadovas (vadybininkas) sutapatinamas su projekto pagrindinės, architektūrinės, idėjos autoriumi (kūrėjas), nors akivaizdu, kad vadybininkai dažniausiai nėra kūrėjai.

Ypač sudėtinga identifikuoti profesinę kompetenciją žmonių, dirbančių teritorijų planavimo ir viešojo administravimo srityje, bet pretenduojančių į architekto statusą. Būtent teritorijų planavimas yra ta silpnoji grandis, kuri išderina iš principo teisingą architekto kompetencijos patikrinimo idėją, nes kompetencija teisės aktų ir juridinių procedūrų srityje iš tikrųjų yra nesusijusi su klasikine architekto profesijos samprata.

Taip pat neaišku, kas yra architektas-ekspertas, nes neaišku, kas yra ekspertizės objektas – architektūrinė kokybė ar atitiktis normoms, taisyklėms, instrukcijoms, reglamentams, procedūroms?

Todėl klausimas, „kas yra architektas?“ – yra aktualus ir visiškai logiškas, nes tikrai darosi nebeaišku ar architektas yra profesija, ar statusas?

Pirmuosius prasminius nesutapimus lemia studijos

Formalus atsakymas į straipsnio pavadinime iškeltą klausimą „Kas yra architektas?“ yra aiškus – architektas yra tas, kas baigė universitetines architektūros studijas pagal pagrindinių (bakalauro) studijų programą „Architektūra“ menų srityje, architektūros kryptyje³, prisilaikant ES direktyvos 2005/36/EC⁴, pagal kurią labai aiškiai apibrėžti reikalavimai architekto profesinei kvalifikacijai.

Kaip jau žinoma, architektūros bakalauro kvalifikacinis laipsnis yra privalomas minimumas bendroje architektūros studijų sistemoje. Neaiškumai kyla tolesnėje studijų pakopoje, t. y. magistrantūroje, nes yra atvejų, kai architektūros magistro kvalifikacinį laipsnį gauna studentai, studijavę kitose studijų programose⁵ arba nebaigę pagrindinių (bakalauro) architektūros studijų⁶.

Todėl galima teigti, kad architektas, architektūros magistras, projekto vadovas, projekto architektūrinės dalies vadovas ir projekto autorius nėra tapatūs dalykai. Šią tezę bandysiu įrodyti.

Architekto profesijos turinys tapo guminis

Mano straipsnio tikslas – įvardyti ir metodiškai tiksliai suformuluoti šią problemą, nes be jos įvardijimo sunkiai įsivaizduojame, kaip išsiaiškinti profesionalaus architekto kompetencijos ribas ir įvardyti priežastis, kodėl architekto profesijos turinys tapo toks nekonkretus.

Straipsnyje nekomentuojama menotyra kaip tiriamoji ir meno propagavimo veikla, bet nagrinėjami nelogiški mokslo klasifikatoriaus aspektai, sudarantys galimybes labai siaurai interpretuoti architekto profesiją.

Tokiu pat aspektu komentuojamas ir teritorijų planavimas, kuris suprantamas kaip teisinis interesų derinimo ir veiklos reglamentavimo mechanizmas, o tai iš esmės skiriasi nuo tradicinės urbanistikos, kurios objektas – erdvinių ir struktūrinių dimensijų planavimas ir projektavimas.

Straipsnyje sąmoningai atsiriboju nuo pseudourbanistų/planuotojų, kurie miestą ir dabar tebeplanuoja tokiais pat metodais, kaip sovietiniais laikais buvo planuojamas „liaudies ūkis“.

Architektas - sampratos plotis ir gylis

Akivaizdu, kad dabar realus architekto profesijos turinys yra „atskiestas“ įvairiausiomis traktuotėmis, nesusijusiomis su formos ir erdvės modeliavimo menu ir mokslu.

Menų srities studijos architektūros kryptyje (pagrindinių ir magistrantūros studijų programa „Architektūra“) tikram architektui profesionalui yra būtina sąlyga, bet nepakankama. Tai tik formali teisė pradėti profesinę veiklą architektūros srityje ir nieko daugiau. Architektui yra būtini praktiniai įgūdžiai – architektas yra tas, kuris projektuoja, dalyvauja architektūriniuose konkursuose, turi realizuotų objektų.

Apie kitokius architektus galima būtų sakyti – „studijavo architektūrą“.

Žymus rusų architektūros teoretikas Aleksandras Rappaportas pašaipiai rašė, kad XXI amžiaus architektas yra neaiškaus pavidalo figūra – rinkodarininkas, sociologas, metodologas, laisvas menininkas, okultinis mokytojas, atsitiktinis žmogus, avangardistas, tradicionalistas, urbanistas, kosmistas, idealistas, pragmatikas, romantikas ir t. t. Sąrašą galima būtų tęsti ir toliau – juristas, vadybininkas, avantiūristas, politikas, demagogas, konformistas, kritikas ir t. t.

Profesijos definiciją būtina apibrėžti iš naujo

Tokia profesijos charakteristika visai nereiškia universalumo arba, kaip dabar madinga sakyti, tarpdiscipliniškumo. Tiesiog tai yra būdas egzistuoti „architektūros ir urbanistikos orbitoje“, neturint nė mažiausio supratimo apie architektūros ir urbanistikos profesinę veiklą.

Todėl šiandien kaip niekad yra akivaizdus poreikis iš naujo apibrėžti profesijos definiciją, įvardyti, kas yra šios profesijos objektas, koks naudojamas instrumentarijus ir koks yra galutinis rezultatas.

Reikia atsakyti į klausimą – kas yra profesionalus architektas ir ar yra (o jeigu yra, nurodyti koks) skirtumas tarp architektūros bakalauro, architektūros magistro ir profesionalaus architekto? Ko vertas architektūros magistras, kuris neturi architektūros bakalauro laipsnio? Ką reiškia kvalifikacinis laipsnis menotyrininkas-architektas?

Galų gale - kas yra studentas, baigęs studijų programą „Inžinerinė architektūra“(VGTU), kuriam suteikta inžinieriaus profesinė kvalifikacija, bet jis yra giliai įsitikinęs, kad yra pasirengęs dirbti architektūros srityje? Ką reiškia terminai „architektūros teoretikas“ ir „architektūros kritikas“ arba „architektūrologas“?

Studijų kokybę kontroliuoti privalu

Šitokia architektūros profesinės kvalifikacijos interpretacijų gausa sukūrė situaciją, kuri yra tikras galvos skausmas Lietuvos architektų rūmams (LAR). LAR atestacinė komisija nuolat gauna neaiškaus pobūdžio pseudoarchitektų prašymus suteikti jiems architekto profesinę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus.

Aiški išvada – yra abejotinų studijų programų ir specializacijų, kurias pabaigę absolventai sukuria problemas profesiniam architektų cechui.

Maža to, kuo puikiausiai egzistuoja mechanizmas, kaip susikurti veiklą be jokių architektūros amato požymių architektūros lauke.

Todėl LAR turėtų atidžiai stebėti architektūros studijų procesą ir ypač studijų programų rengimą. Reikėtų pagaliau aiškiai įvardinti kas ir kokias studijų programas sukūrė ir kokios yra tų programų pasekmės.

Tiesiog būtina atlikti studiją apie architektų rengimą Lietuvoje dėl dviejų priežasčių: 1) retkarčiais atvykstantys tarptautiniai studijų programų vertinimo ekspertai vertina tik studijų programą, jos struktūrą, bet visiškai nekomentuoja dalykų, susijusių su studijų programų realizavimo mechanizmu (valdymas, administravimas, valdymo kontrolė, mokyklos struktūra ir t. t.), dėstytojų kompetencija ir pan. 2) aukštosios architektūros mokyklos nepajėgios pačios objektyviai įvertinti mokykloje vykstančių procesų dėl painios interesų struktūros ir sovietinio mentaliteto, dėl kurio rimta ir objektyvi savianalizė traktuojama kaip didelė grėsmė susiklosčiusiai sistemai.

Architektūra aplipo perėjūnais

Aiškumas tiesiog būtinas. Kitaip – chaosas garantuotas: dar niekada nebuvo taip akivaizdžiai šalia tikro profesionalaus architekto įsikomponavusių apsišaukėlių, laiku sugebėjusių tapti architektūros magistrais ir mokslų daktarais, bet neturinčių jokio supratimo apie architektūrą.

Tokių veikėjų pagrindinės veiklos sritys - neaiškios paskirties tarptautiniai ES projektai, seminarai, konferencijos, viešųjų ryšių akcijos, t. y. veikla, mažai tesusijusi su architektūra.

Pavyzdžiui,vieno tarptautinio projekto internetiniame puslapyje nurodomi tokie projekto vykdytojo/atestuoto architekto mokslo intereso sektoriai: "Miestų architektūros ir visuomenės sąveika, miestų planavimas ir projektavimas, visuomenės partnerystė ir dalyvavimas formuojant miestų architektūrą, planavimo reglamentavimas ir demokratija(?!), miestų architektūros planavimo valdymas, miesto kultūra“.

Belieka paklausti – kaip tai susiję su architektūra? Sąžiningas atsakymas būtų – pagrindinis interesas yra socialinių ir politikos mokslų srityse, todėl tai niekaip nesusiję su architektūra. Kitokiu atveju reikia išaiškinti terminus, nes neaišku, kuo skiriasi tradicinis terminas architektūra nuo naujadaro miestų architektūra, ir galų gale – kaip tai susiję su politine valdymo forma demokratija? (Bus daugiau)

Išnašos

1_ A.Mačiulis. Lietuvos architektai. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002.

2_ Lietuvos architektų rūmai tikrai padarė klaidą projekto vadovus pavadindami atestuotais architektais ir išduodami tai patvirtinančius dokumentus. Todėl labai sunku ginčytis su Lietuvos inžinierių sąjungos atstovais, kurie teigia, kad projekto vadovas yra vadybininkas, nepretenduojantis tapti architektu.

3_ Studijų kryptis sudarančių sąrašas. Patvirtinta LR švietimo ir mokslo ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. V-222

4_ ES direktyva 2005/36/EC (Directive 2005/36/EC on the Recognition of Professional Qualifications of the European parliament and of the council of september 2005).

5_ Pvz., baigus magistrantūros studijų pogramą „Architektūros istorija ir teorija“ (valst.kodas 62505M101, naujas valst. kodas 621U95001) nuo 2003 m. iki pat 2011 m. buvo suteikiamas architektūros magistro kvalifikacinis laipsnis, nors dėstomų modulių struktūra aiškiai rodė, kad tai nėra architektų rengimo studijų programa. Tik, įsikišus LR ŠMM, įstojusiems nuo 2010 m. suteikiamas kvalifikacinis menotyros magistro laipsnis.

6_ Yra atvejų, kai architektūros magistro laipsnis suteikiamas studentams, kurie pagrindines (bakalauro) studijas baigė kitose studijų programose, pvz., “kraštovaizdžio architektūra”, “miestų statyba”.

www.pilotas.lt