Hibridinis karas prieš LVŽS vyriausybę

LVŽS lyderis R. Karbauskis. Nuotr. Fotodiena.lt

Daugiau, nei akivaizdu ir aišku be jokių specialiųjų tarnybų slaptų pažymų, kad prieš Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų Sąjungos Vyriausybę vykdomas tikrasis hibridinis karas. Šis hibridinis karas prasidėjo iš kart po LVŽS pergalės 2016 metų Seimo rinkimuose.

Ne vieną savaitę vykstančius mokytojų streikus ir suorganizuotą didelį palaikymo protestą pavadinimu „Paskutinis skambutis“ mokytojų streikams palaikyti propagandiniai Lietuvos socialinės žiniasklaidos tinklai išnaudojo panaudodami hibridinio karo taktiką.

Ši hibridinio karo taktika, kurią Lietuvos valstybinė (nevisuomeninė) LRT televizija ir radijas ir komerciniai radijo ir TV kanalai, Seimo valdančiosios partijos  kartu su LVŽS naudojo prieš  Siriją ir Rusiją atsisuko prieš pačius dabar esančius valdžioje – prieš Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų Sąjungos vyriausybę ir jos deleguotą ministrą pirmininką S. Skvernelį, bei jos deleguotą Seimo pirmininką V. Pranckietį.  

Ši Lietuvos socialinės žiniasklaidos tinklų taktika naudojama prieš LVŽS vyriausybę neabejotinai griauna Lietuvos politinį stabilumą šalies viduje.

Ilgai trunkantys mokytojų streikai, kurių „informaciniais rėmėjais“ tapo Lietuvos valstybinė ir komercinė žiniasklaida privertė LVŽS vyriausybės ministrą pirmininką S. Skvernelį priimti visiškai neracionalius sprendimus ir atleisti nieko dėtus tris savo vyriausybės ministrus, bei apkaltinti Konservatorių partiją bendradarbiaujant sąmoksle su Rusija siekiant nuversti LVŽS vyriausybę.  

Ministras pirmininkas S. Skvernelis teigė, kad jau anksčiau atskleidė Konservatorių partijos sąmokslą ir dėl to netgi kreipėsi į specialiąsias tarnybas taip pat ir dėl tariamos „Rusijos įtakos“. Maskva į tokius ministro pirmininko svaičiojimus nereagavo.

Tačiau trijų ministrų – švietimo, kultūros, aplinkos atleidimas iš ministrų pareigų, bei kaltinimai konservatoriams veikiant kartu su Rusija prieš LVŽS vyriausybę rodo, kad Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų vyriausybė desperatiškai suranda kaltuosius – tris savo vyriausybės narius, Konservatorių partiją ir Rusiją, prieš kurią hibridinį karą kovoja tapati LVŽS ir jos vyriausybės pirmininkas S. Skvernelis vietoj to, kad LVŽS S. Skvernelio vyriausybė suprastų ir spręstų švietimo darbuotojų ir daugelyje kitų sričių esančių ekonominių problemų tikrąsias priežastis.  

Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų Sąjungos vadovaujama S. Skvernelio vyriausybė apimta panikos ir pasiduodama valstybinės ir komercinės žiniasklaidos, Seimo opozicinių partijų ir net tam tikro akademinio sluoksnio psichologiniam spaudimui, kuris iš esmės yra tikrasis hibridinis karas, tikėjosi ir vis dar tikisi, kad problemos bus išspręstos atleidus savo vyriausybės tris ministrus ir paskyrus naujuosius. Tačiau toks „nutrūkusios galvos“ sprendimas problemų neišsprendė, o tik atidėjo jas į šalį, kurios toliau tik didės.  

Tęsiantis mokytojui streikui ministras pirmininkas S. Skvernelis atleido savo tris ministrus ir nurodė kurti derybinę grupę skirtą sukurti ilgalaikę viešojo sektoriaus finansavimo strategiją, kurioje turėtų būti numatoma, kaip atlyginimai kils iki 2025-ųjų. Švietimo ir mokslo ministerijai laikinai paskirtas vadovauti susisiekimo ministras Rokas Masiulis jau spėjo pažadėti, kad papildomų lėšų mokytojų reikalavimams tenkinti bus ieškoma pačiame švietimo sektoriuje, kad bus parengtas auditų planas: „per švietimo institucijų patikrinimus tikimasi rasti neefektyviai naudojamų pinigų“.

Tai reiškia, kad pinigai mokytojų reikalavimams tenkinti bus paimti iš jų pačių ir dar iš naujai pakeltų visuotinių mokesčių.

Nors į skurdą vedė visos buvusios ir esamos valdančiosios LR Seimo partijos, tačiau visą atsakomybę už savo vyriausybių rezultatus jos perkelia Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų Sąjungos vyriausybei, kuri tik tęsia ankstesnių vyriausybių pradėtas reformas švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos, ūkio ir energetikos srityje pagal Vašingtono ir Briuselio duotas „rekomendacijas". Situacija minėtose srityse ne tik gerėja, bet dar blogėja. Nepaisant LR Vyriausybių tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų vykdomų energetinių projektų, nuo 2019 metų brangs elektra ir dujos, didės įvairūs akcizo mokesčiai; biudžete nėra numatytų pajamų šaltinių mokytojų ekonominiam reikalavimams tenkinti.

Šiame hibridiniame kare Lietuvos socialinės žiniasklaidos tinklai atliko labai neproporcingai didelį „informacinio rėmėjo“ vaidmenį kurstant ir palaikant visuotinius mokytojų streikus, bei sutelkiant dauguma žmonių į mokytojų streiko prieš LVŽS vyriausybę palaikymo mitingą „Paskutinis skambutis“, kuriame taip pat dalyvavo daugelis Seimo opozicinių partijų.

Kadangi mokytojų streikas turėjo Lietuvos propagandinės žiniasklaidos „informacinę paramą“, opozicinių partijų paramą ir tam tikros didelės žmonių dalies remiančius pedagogų reikalavimus paramą, todėl socialinės prigimties streikas tapo decentralizuotas ir  sunkiai LVŽS vyriausybės valdomas. – LVŽS vyriausybės priešininkais tapo ne tik Švietimo Darbuotojų Profesinės Sąjungos pirmininkas Andrius Navickas, bet dauguma opozicinių partijų lyderių prieš kuriuos pasipriešinti LVŽS vyriausybė neturėjo jokių galių. Negalėdama  efektyviais duoti tinkamo atsako nei propagandinei žiniasklaidai, nei opozicinėms partijoms, nei streikuojantiems mokytojams ir jų šalininkams, LVŽS vyriausybė esanti gynybinėje pozicijoje davė atsaką savo vyriausybės nariams – atleido tris savo vyriausybės ministrus ir papuolė į savo priešininkų, propagandinės žiniasklaidos ir didžiųjų opozicinių revanšistinių partijų paspęstus spąstus. (Pagrinde Konservatorių, Socialdemokratų, Darbo partijos ir Liberalų).

Nors buvo policijos prevencinių bandymų kontroliuoti protestus iš anksto įspėjant apie „atsakomybę už dalyvavimą protestuose“, tačiau tokie bandymai buvo propagandinėje žiniasklaidoje išviešinami ir atsisukdavo prieš pačią LVŽS vyriausybę.

LVŽS vyriausybei atlikus LRT valdymą, bei finansinės veiklos tyrimą, siekiant modernizuoti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymą ir tuo priimant naują Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo redakciją, kurio esmė - LRT nepriklausomumo užtikrinimas, kilo didelis valstybinės ir komercinės žiniasklaidos pasiprešinimas peraugęs į kontrataką prieš LVŽS.

Į šią kovą prieš LVŽS politikų ketinimus dėl LRT valdymo reformų įsitraukė net Vytauto Didžiojo universitetas kartu su Žurnalistų Sąjunga suorganizavęs diskusiją „Kokio visuomeninio transliuotojo norime?" kurioje prof. Egidijus Aleksandravičius tiesiog menkino ir žemino tuos politikus vadindamas juos „primityviais sutvėrimais tiesmukai noirinčiais valdyti“. Prof. E. Aleksandravičius LVŽS politikų pastangas įvesti LRT valdymo reformas vertino net kaip „nacionalinio lygio sabotažą“, o Lietuvą po tokių LRT valdymo reformų, kaip „tvarkingą, įstatymų diktatūra paremtos rusiško tipo postsovietinę valstybę“. Prof. A. Balčytienė ta proga teigė, kad pasiekėme „raudoną liniją“. Apie diskusiją, kiurioje dalyvavo šiek tiek daugiau, nei 10 žmonių greitai informaciją išplatino valstybinis LRT portalas, kuriam vadovauja buvusi Delfi portalo direktorė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Visa tai hibridinio karo dalis prieš LVŽS reformas panaudojant akademinės bendruomenės elementus skleidžiant tariamai „autoritetingą akademinio elito“ nuomonę, kuri įtikintų visuomenę įvairiomis formomis priešintis LRT valdymo ir nepriklausomumo reformoms.

Į hibridinio karo prieš Lietuvos Valstiečių ir Žailųjų Sąjungos politiką ir reformas spąstus buvo įtraukti dešimtys mokslininkų, bei šimtai įvairių socialiniuose tinkluose besireiškiančių veikėjų.

Šis hibridinis karas prieš LVŽS apėmė ir Vaiko teisių apsaugos reformas, ir to pasekoje atsiradusius taip vadinamus „vaikų atiminėjimus iš šeimų“.

Vaikų atiminėjimai, tai hibridinio karo tarp Seimo politinių, ekonominių grupuočių pasekmė.

Savi prieš savus

Ironiška, kad Lietuvos valdžia, kuri kariauja hibridinį karą prieš Rusiją, Siriją, 2011 metais kariavo prieš Libiją, dabar hibridinį karą kariauja savo šalies viduje prieš savo šalies vyriausybę.

Prieš Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų Sąjungą (LVŽS) hibridinį karą kariavo ir LVŽS vyriausybės Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kartu su LRT Tyrimų skyriumi, kuris paskelbė, kad „Agrokoncernas“ per tarpininką Dubajuje perka Rusijos bendrovės „Minudobreniya“ trąšas. Daugiau kaip 80 proc. šios įmonės akcijų priklauso Rotenbergui – jam dėl artimų ryšių su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu nuo 2014 metų taikomos tarptautinės sankcijos, tačiau pačios „Minudobreniya“ įmonių, kurioms taikomos sankcijos, sąraše nėra. LRT Tyrimų skyrius yra gavęs Europos Komisijos išaiškinimą, kad automatiškai sankcijos taikomos ir toms bendrovėms, kuriose daugiau kaip pusė akcijų priklauso asmenims įtrauktiems į sankcijų sąrašą.

Dėl to Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius URM vardu kreipėsi į prokuratūrą dėl LVŽS lyderio Ramūno Karbauskio valdomo „Agrokoncerno“ ryšių su Rusijos oligarchu Arkadijumi Rotenbergu; kad būtų atliktas tyrimas ir išaiškinta, ar pažeidžiamos ES ekonominės ir kitokios sankcijos.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad dauguma tarptautinių sankcijų nesilaikė nei pačios sankcijų iniciatorės Jungtinės Amerikos Valstijos, nei kai kurios ES šalys narė. Pvz. 2014 metų gruodžio mėnesį buvęs CŽV vadovas generolas Davidas Petraeus apeinant JAV Kongresą vykdė slaptą operaciją „Timber Sycamore“, kurios metu per JAV investicijų firmą „Kohlberg Kravis Roberts“ slapta nelegaliai tiekė pinigus, ginklus ir karinius apmokymus Sirijos teroristinėms grupuotėms Al-Qaeda ir IS siekiančioms nuversti Sirijos prezidentą Assada. Šioje kontrabandoje dalyvavo net 17 šalių, tarp jų ir ES šalys narės Bulgarija ir Čekija. Dar anksčiau, „Arabų pavasario“ metu CŽV pažeidžiant tarptautinės teisės normas ir JT Saugumo Tarybos rezoliucijas nelegaliai tiekė ginklus ir visureigius „Toyota“. 2011 - 2014 metais CŽV kartu su SOCOM Sirijos teroristams nelegaliai nupirko ginklų už 500 mln. JAV dolerių iš ES šalies narės Bulgarijos. Niekas iki šiol nėra patrauktas atsakomybėn už tarptautinių sankcijų nesilaikymą.

Pabaigai

Tai jau antras kartas nuo 1990-ų Kovo 11-os, kai Lietuvoje socialinės žiniasklaidos tinklai naudojo hibridinio karo taktiką prieš savo politikus šalies viduje. 

Pirmą kartą hibridinio savo pačių naudojama karo taktiką buvo panaudota Lietuvos socialinių žiniasklaidos tinklų  2004 metais verčiant tuometinį prezidentą Rolandą Paksą. Tuomet šio hibridinio karo dalyviais buvo ne tik dauguma Seimo valdančiųjų partijų, valstybinė ir komercinė žiniasklaida, bet ir LR Konstitucinis teismas.

Ši hibridinio karo taktika šalies viduje naudojama grynai kovose dėl valdžios rodo, kas gali nutikti, jei prezidentu būtų išrinktas sistemai neparankus prezidentas ar jei Seimo rinkimus laimėtų nesisteminė politinė jėga.

Todėl kiekviena nesisteminė politinė jėga siekdama šalyje perimti valdžią, kad pasipriešintų prieš vis didėjančią Lietuvos ir ES valdžios tironiją  turėtų turėti aiškų planą, ekonominę alternatyvą esamai sistemai ir suprasti, bei įvertinti savo priešininkus su kuriais ji kovoja.

Deja, Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų Sąjunga visiškai nesiekė sukurti alternatyvios politinės, ekonominės ir socialinės sistemos ir nebuvo numačiusi jokio sisteminio pasipriešinimo plano, todėl iš kart po 2016 Seimo rinkimų buvo pasmerkta lėtam užprogramuotam žlugimui.

P.S. Išskirtinais atvejais hibridinio karo technologijos gali būti panaudotos sustiprinant šalies vyriausybės pozicijas.