Homo Empaticus, arba kodėl mokykla privalo keistis

Nauja karta, užaugusi trečiosios industrinės revoliucijos metais, turi vienijančią komunikacinę  energiją, kurią teikia internetas. Jų mąstymas atviras naujovėms ir bendradarbiavimui. Ar tokie pat atviri yra mokytojai? Ar empatinių nuotaikų mokykloje nenustelbia apatija ir inercija? Ar mokykla pasirengusi brandinti empatišką - įsijaučiančią, užjaučiančią ir atjaučiančią - asmenybę?

Ekonomistas, politikas, futurologas, intelektualas Jeremy Rifkinas knygoje „Empatinė civilizacija“ teigia, kad žmogaus prigimtis yra empatiška, ir tai šiuolaikinis mokslas jau įrodė šimtais eksperimentų. Užuojauta, atjauta yra įrašyta mūsų prigimtyje, bet šeima, mokykla ir visa visuomenė įrašo į asmenybę daug negatyvaus, padarydama rimtus pokyčius šiame užkoduotame gebėjime įsijausti į mus supančią aplinką.

Frazė „aš nekaltas, kalta aplinka“, matyt, nėra tokia jau primityvi, nors dažniausiai kelia tik šypseną. Galbūt jos kolokacija (reikšmė) dažnam lietuviui turi daugiau politinę, o ne psichologinę prasmę.

Sako, pažiūrėk vaikui į akis ir pamatysi, kiek tėvų meilės jose atsispindi. Svarstymai, ar galima užauginti nemuštą vaiką, arba patarlė „už vieną muštą - dešimt nemuštų“ yra visiškas atavizmas (atgyvena). Bausdami vaiką fiziškai ir neišsiaiškinę, pavyzdžiui, kodėl jis pravirkdė savo bendraamžį, darome meškos paslaugą savo mažojo brandai, uždarydami visus jo empatijos kanalus. Jis taip niekada ir nesusimąstys, ką padarė, jam neskaudės širdies dėl nuskriausto bendraamžio. Jis verks, bet jam skaudės dėl bausmės, o ne dėl pravirkdyto vaiko.

Vėliau, nuėjęs į mokyklą, mažasis pradės kopti į nelengvai įveikiamą pažinimo kalną. Gerai, jei kantrūs mokytojai iš jo nulipdys kantrų žinių siekiantį mokinį. O jei kantrybės pritrūks ir tau bus užlipdyta nevykėlio etiketė? Ne visi gimę tapti profesoriais, bet tradicinė mokykla dažnai orientuota į profesorius. Jei nemoki matematikos, fizikos, chemijos - esi prastas mokinys. Tai kaip tokioje mokykloje gims mūsų ateities čiurlioniai ar donelaičiai?

Kaip sako švietimo inovatorius, kūrybingumą mokykloje skatinantis seras Kenas Robinsonas, yra padaryta didžiulė praraja tarp profesinio ir akademinio švietimo. Šeima yra taip psichologiškai nusiteikusi, kad savo vaiko ateitį būtinai įsivaizduoja aukštojoje mokykloje. Nesvarbu, kad aukštojo mokslo diplomas šiais laikais jau nebeužtikrina darbo vietos. Nesvarbu, kad kraštui reikia ir duonos kepėjų, ir kirpėjų ar gaisrininkų. Tėvų tradicinė nuostata - „mano vaikas turi gauti diplomą“. Tada nežiūrima į atžalos gebėjimus, verčiamasi per galvą, samdomi keli korepetitoriai. Taip per prievartą nukalamas aukštosios mokyklos studentas.

Kiekvienais metais mokyklos reitinguojamos pagal tai, kurios absolventų daugiausia įstojo į aukštąsias mokyklas.

Ne standartizuoti valstybiniai egzaminai atspindi švietimo sistemos ir atskiros mokyklos kokybę. Kaip sako seras K. Robinsonas, laikas keisti patį sistemos standartą.

Distribucinės interneto technologijos sudarė sąlygas gimti naujam mokymo(-si) modeliui. Ypač didelė atsakomybė šiame procese tenka mokytojams, kurie turėtų padėti mokiniams nepaskęsti milžiniškame internetinės informacijos okeane, atsakingai iš šios begalinės erdvės atrinkti tai, kas reikalinga ir kurti naujas, savo pačių internetines video, audio ar tekstines pamokas. Prisirišimas prie vieno vadovėlio šiuolaikinėje mokykloje yra pasenęs metodas. Todėl pats laikas mokytojams kurti interneto platumose savo mokymo saleles, kurios būtų prieinamos visiems. Tada mokinys galėtų tą pačią temą pastudijuoti iš skirtingų šaltinių, analizuoti, palyginti, padaryti savo išvadas. Tai ir būtų naujas mokymosi modelis, nauja mokymo(-si) vizija.

Svarbiausia, kad šiame kelyje mokytojas nėra paliekamas vienas. Į pagalbą jam ateina kompiuterinės programos (Khan Academy modelis), kurios padeda mokytojui stebėti kiekvieno mokinio progresą, parodyti, kur jis klysta, matyti, kuo domisi, kurioms temoms skiria daugiausiai laiko. O mokinys savo tempu įsisavina dėstomą medžiagą. Mokinių skirstymas į klases pagal amžių praranda prasmę, nes visi mokosi pagal sugebėjimus. Taip praktiškai įgyvendinamas individualizuotas, diferencijuotas mokymas.

Mokytojas nenušalinamas nuo šio mokymo proceso, bet ir toliau lieka jo vadovu, tapdamas dar ir patarėju bei konsultantu. Nebereikia valandų valandas gaišti, norint susirinkti informaciją apie kiekvieno mokinio progresą ir įvertinti jo pasiekimus. Visą šį darbą už mokytoją atlieka kompiuteris.

Didžiausia problema kelyje į naujo tipo mokymą(-si) - tai, kad mokytojai linkę inertiškai laukti, kol už juos šį atsakingą, daug dalykinių ir metodinių žinių reikalaujantį darbą atliks aukštesnės institucijos. Tradicinę vertikaliąją psichologiją (kai laukiama nurodymų iš viršaus) turi pakeisti distribucinė psichologija (noras dalintis informacija su kitais).

Tradicinėje mokykloje įprasta dirbti vertikaliu principu. Įvairių švietimo institucijų sukurti švietimo reformos scenarijai išbandomi mokykloje, o neprigiję gula į valdininkų stalčius. Nė viena reforma neduoda laukiamo rezultato. Gražios teoretikų galvose gimusios fantazijos dažnai lieka bergždžios ir praktikoje nepasiteisina.

Kaip sako seras K. Robinsonas, tradicinė mokykla laukia ne reformacijos, bet transformacijos. Mokykla, sukurta pirmosios industrinės revoliucijos metais, visiškai paseno. Ji prarado savo monopolį kaip informavimo priemonė. Be mokymo, mokyklai liko ne mažiau svarbi užduotis ugdyti kūrybingą, brandžią, empatišką asmenybę. Užauginti naujo biosferinio mąstymo žmogų – ne tik mokyklos, bet ir visos visuomenės, jos institucijų, o pirmiausia šeimos uždavinys.

Gyvename trečiosios industrinės revoliucijos metais. Pritaikę tradicinį revoliucinės situacijos apibrėžimą, galime apibūdinti ir situaciją mokykloje: mokiniai nebenori, o mokytojai nebegali toliau dirbti senais tradiciškais mokymo(-si) metodais. Pati švietimo sistema prašosi kardinalių pokyčių, o ne naujų etikečių klijavimo (transformacijos iš mokyklos į gimnaziją, iš instituto - į universitetą). Kaip sako liaudies patarlė - ta pati mergelė, tik kita suknelė.

Labiausiai naujo tipo mokymo viziją palaiko patys mokiniai. O dauguma mokytojų dar lūkuriuoja, kad tokios programos ateitų į mokyklą pačios, nors ir dabar pamokose kartais jau naudoja geriausių pasaulio universitetų profesorių paskaitas, sukurtus filmus. Taip universitetų profesoriai virtualiai tampa ir mūsų gimnazijų profesoriais.

Teisindamiesi dideliu užimtumu, mokytojai neskuba kurti naujų kompiuterinių mokymo programų. Tuo labiau, kad šios užduoties turėtų imtis kartu su informacinių technologijų specialistais, o šie taip pat atsiriboja, nes yra ne mažiau užsiėmę savo „darže“. Taip ratas ir užsidaro. Visi verda senose sultyse, nors empatiškai jaučia, kad jų skonis jau nebe tas. Nebe tas, kurio reikia mūsų mokiniams, nebe tas, kuris tiko tradiciniam mokyklos modeliui.

Tradicinė mokykla, sukurta pagal pirmosios industrinės revoliucijos modelį (mokoma „partijomis“, tarp pamainų skambučiai) paseno. Nelabai ji pasikeitė ir po antrosios industrinės revoliucijos, kai žmonija pradėjo naudoti elektrą. Bet noras keisti ir keistis visada buvo. Tai rodo ir begalė švietimo reformų visame pasaulyje.

Tapome liudininkais trečiosios industrinės revoliucijos, kurią nulėmė internetinis ryšys, o naujoji karta vadinama „klick“ (angl. pelės spragtelėjimas) karta. Jiems viskas - pelės paspaudimo atstumu. Paradoksalu - juk toks pat prieinamas kiekvienam turėtų būti ir šiuolaikinis mokymas(-sis) bei lavinimas(-sis).

Siekdami paversti tai realybe, dirba daug švietimo srities novatorių. Atidaromos nemokamos internetinės mokyklos. Mūsų mokiniai žvelgia į šias naujoves be skepsio. Reikėtų palinkėti ir mums, mokytojams, prisidėti prie šių darbų ir sukrusti kurti naują mokyklą. Imtis kūrybinio veiksmo, eksperimentuoti, nelaukiant instrukcijų, kurios dažnai tik inertiškai vykdomos, netikint jų turiniu. Mokymo procesas negali būti standartizuotas, nes kiekvienai asmenybei reikalingos skirtingos žinios ir skirtingas jų pateikimo modelis.

Kiekvienas empatiškas mokytojas turėtų pabandyti pasijusti mokinio kailyje, kad suprastų jo poreikius, o mokyti ne tik testais ar egzaminais, bet ir geranorišku bendradarbiavimu. Tada pasikeistų ir mokinio santykis su mokykla. Tik tada vaikas pajustų tikrą norą mokytis, o ne vien gauti geresnį pažymį. Pagaliau baigtųsi sekinantis maratonas, kuris moksleiviams trunka dvylika metų, o mokytojams - iki pensijos. Noras žinoti, pažadintas mokykloje, lydėtų mūsų auklėtinius visą gyvenimą. Taip ir atgimtų homo empaticus, kuris kaip niekada anksčiau yra reikalingas mūsų planetai.