Į informacinio karo frontus!

„Ar jau užsirašei savanoriu? Motulė tėvynė šaukia“, – rėkia iš plakato neaiškios lyties persona, besdama į tave pirštu, nes vyksta prieš Lietuvą ir jos pirmuosius asmenis neregėto masto informacinis karas, ritasi ataka po atakos. Tokiai tikrovei apibūdinti medikai turi diagnozę – paranoja. Tiesa, diagnozes medikai rašo asmenims, o ne valstybėms ar jų institucijoms, bet būna kartais tokių atvejų, kad tas pats nutinka ir jaučiui, ir Jupiteriui.

„Paranoja – medicinos terminas būklei, kuriai esant žmogus tampa pernelyg įtarus, jį kamuoja persekiojimo manija, apibūdinti. Svarbu suvokti, jog paranoja nėra atskiras psichikos sutrikimas. Tai būklė, kuri gali pasireikšti daugelio psichikos sutrikimų metu: Alzheimerio ligos, šizofrenijos, intoksikacijos alkoholiu ar kitais medikamentais, po smegenų traumos.

Kaip pasireiškia paranoja?

Paranoja gali pasireikšti įvairiai. Visgi, dažniausias ligos simptomas – nepasitikėjimas jokiais žmonėmis. Tokie ligoniai nepasitiki ne tik nepažįstamais žmonėmis, tačiau ir savo artimaisiais. Tokiems žmonėms nuolat atrodo, jog šalia esantieji rezga prieš juos visokius planus, nori jiems pakenkti. Apie tai pasakoja visiems, kuriuos susitinka, ir laukia palaikymo. Kadangi dažniausiai tokie žmonės jo nesulaukia, jie tampa priešiškai nusiteikę prieš visus. Paranojikai nuolat būna sudirgę, įsitempę, apimti baimės jausmo. Visa tai, žinoma, smarkiai pablogina tokių žmonių socialines funkcijas. Galiausiai jie „užsibarikaduoja" namuose, su niekuo nebebendrauja. Kiek rečiau pasireiškiantys šios būklės simptomai yra atlaidumo sumažėjimas, objektyvaus situacijos įvertinimo sutrikimas bei savikritikos stoka“, – rašoma viename iš medicinos tinklalapių. Kažkas atpažįstama, ar ne? Tačiau pasistenkime nesukti dėl to sau galvos, nepasiduokime pigioms provokacijoms, į kurias mus nori įvelti valstybės institucijos: VSD, Prezidentūra ir žiniasklaida (ypač visuomeninis transliuotojas, uoliai aptarnaujantis minėtas institucijas).

Kol kas jokių reikšmingų „dezinformacijos“ atakų tarytum dar ir nebuvo įvykdyta, tad sveiku protu sunku suvokti vakcinos kūrėjų iš VSD motyvus kurpiant „skiepų“ (anot profesoriaus Vytauto Landsbergio) formules. Matyt, iš anksto bijomasi, kad kokia nors nepalanki mūsų vadovams „dezinformacija“ iš tikro gali viešumoje pasirodyti. Tikėtina, jei tokia yra, tai ji ir pasirodys. Jei spektaklio dekoracijoje kabo šautuvas, galime neabejoti, kad tikrai iš jo bus iššauta, neaišku tik kada. Konkretų laiką renkamės ne mes, o tie, kas scenarijus kuria. Šioje situacijoje mūsų aukščiausia valdžia, suprantama, jaučiasi gana bjauriai pakabinta, kol neaišku, ką provokacijos scenaristai iš tikro turi ir kada į dienos šviesą kompromatą išmes. Ir visiškai netinkamas tam priešnuodis yra kelti bangas ir aistras visuomenėje, neva dangus griūna.

Po sausio įvykių ir televizijos centro užgrobimo, kai informacinį karą ėmė vykdyti kaspervizija, tas pats profesorius Vytautas Landsbergis tuomet ragino tautą nekreipti dėmesio, nenusileisti iki propagandinių „šūdmalių“ lygio ir nesivelti su jais į beprasmes dvikovas, taip parodant jiems jų pastangų bergždumą. Šiandien matome ką kita. Jau kelinta savaitė viešojoje erdvėje linksniuojamos visokių menkystų bradauskų, paleckių ir kitų komunistinių atplaišų pavardės. Glumina ir tai, kad VSD savo pažymoje šalia jų mato ir žurnalistus, politologus, viešai veikiančias kai kurias partijas bei nesusipratusią visuomenę, kurią provokatorių užkratas gali susargdinti. Ir iš kur kyla toks nepasitikėjimas tauta, jos nuovoka ir sveiku protu?

Į viešą apyvartą metamas mitas, neva mūsų prezidentė, pasitelkusi teisėsaugą, kariauja su politine ir kitokia korupcija, kuri savo ruožtu priešinasi, nesirinkdama politiškai korektiškų priemonių. Kitas ne mažiau skambus mitas yra mūsų prezidentės kova už energetinę nepriklausomybę ir neva nuo mūsų priklausanti Rytų partnerystės programos sėkmė. Po trijų Baltijos šalių vadovų susitikimo prezidentės spaudos tarnyba skelbia išsakytą susitikime šalies vadovės teiginį: „ES Tarybai pirmininkaujanti Lietuva turi ne tik priimti visiems Europos žmonėms svarbius sprendimus, bet ir atremti ekonominį spaudimą, kibernetines atakas, agresyvią informacinę kampaniją ir bandymus diskredituoti mūsų šalį tarptautinėje erdvėje.“ Ar ne per daug užsiplėšta ir susireikšminta, svaičiojant, neva Lietuva priiminėja kažkokius visiems Europos žmonėms svarbius sprendimus? Jei iš tikro priiminėja, tai nedera stebėtis, kad prieš mūsų valstybę bus vykdomos rimtesnės – ir ne tik kibernetinės – atakos. Prieš tas atakas skiepas ir priešnuodis yra vienas. Pagaliau laikas ryžtis ir papasakoti tautai tikrąją savo biografiją, o ne legendą. Jokios tragedijos nebus, jei kas nors ir buvo. Ne tai tautai šiandien turėtų būti didžiausias galvos skausmas, kurį norima įpiršti. Paranoja nėra užkrečiama liga.