Ketvirtadienio ankstų rytą, dar gerai neprabudęs, girdžiu Ingridos Šimonytės balsą iš pamiršto naktį išjungti radijuko. Finansų ministrė, pavaduojanti premjerą, įsijautusi į naują vaidmenį, atsako į žurnalisto klausimą, koks bus pagrindinis grįžusios iš atostogų Vyriausybės uždavinys. Ir ji net nesudvejojusi atsako – biudžetas. Miegai kaipmat išsiblaško. Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą – kokia banali kuriama valstybė, jei jos Vyriausybės pagrindinė funkcija – rūpinimasis pinigine. Nieko nuostabaus, kad ministrė valstybę mato pro finansininkės akinių lęšius. Nuostabiau kas kita. Jei įsiklausytume į Andriaus Kubiliaus diskursus, nieko kito neišgirstume – tik biudžetas, mokesčių surinkimas, ekonomikos stabilizacija. Tas dueto unisonas ir dubliavimasis kartais net perša mintį – gal vienas iš jų ten nereikalingas. Prezidentė savo metiniame pranešime, nors pati būdama ekonomistė, perspėjo vyriausybę apie siauražiūrišką ekonomistinį valstybės ir jos funkcijų suvokimą, tačiau perspėjimas liko neišgirstas, ir iš Gedimino pr. 11 naujų melodijų nepasigirdo. Sukasi ta pati užstrigusi plokštelė: „ Po metų kitų reikės pradėti grąžinti skolas.“Į galvą lenda ne pačios linksmiausios mintys. Latvijoje kaip tik šiomis dienomis apsilankė Pasaulio banko „cerberiai“. Maloniai paplekšnojo Latvijos vyriausybei per petį, esą visai neblogai „cilviekai“ tvarkotės ir pagrūmojo: „Mažinkit socialines išmokas, karpykit pensijas, baikit tiesiogiai iš biudžeto remti kultūrą ir sportą.“ Pasakė ir išvažiavo pas estus.
Štai ir ima aiškėti, kad pietūs buvo ne už dyką. Kiekvienas skolininkas nedaug tesiskiria nuo baudžiauninko. Šiuo atveju baudžiauninku tampa visa valstybė. Kyla klausimas: kas tad yra tokios valstybės piliečiai? Ekonomistinei sąmonei žmogus ir yra tik mokesčius mokantis arba nemokantis subjektas. Kaip mantra kartojamas mentoriškas refrenas: „Mokesčius privalo mokėti visi.“ Ir tu, žmogau, nesuk sau galvos, kodėl jie tokie, o ne kitokie, kodėl sveiku protu nesuvokiami, už tą patį po du kartus ir dar atgaline data. Mokėk ir viskas, nes vieną gražią dieną antstolis pasibels į tavo duris ir pažiūrės, kaip gyveni.
Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje dominavo dvi temos: skandalingi emigracijos, nedarbo, šešėlinės ekonomikos ir kontrabandos mastai. Šiose zonose tarpstantys subjektai mokesčių nemoka. Emigrantas – dar bala nematė, o bedarbis kiša savo plaukuotą ranką į švenčiausią biudžetą, kai šešėlyje sukasi paralelinis, tikriausiai nė kiek ne mažesnis. Diskusijose ėmė ryškėti, kad valdžia neturi jokių algoritmų, kaip visą šį problemų gyvatyną išnarplioti. O kad niekas saliamoniškų receptų nesugalvoja, buvo prisiminti primiršti seni – laikas atkurti baudžiavą.
Andai šneka radijo laidoje kaži koks aukštas Vilniaus darbo biržos klerkas ir postringauja, kad didelė dalis bedarbių yra stambūs ir smulkūs sukčiai, kurie atsisakinėja siūlomų darbų, nes dirba šešėlyje. Į laidą paskambina moteriškė ir klausia, o ar jūs turite ką pasiūlyti žmogui, baigusiam aukštąjį mokslą: mokytojui, gydytojui, teisininkui. Tasai ne be pašaipos atrėžia: „Atsirado, matai, baltarankiai, užsimanė švaraus darbo.“ Ir dėsto toliau apie baudžiamąsias priemones ir būdus, kaip tokį bedarbį išbraukti iš bedarbių sąrašų. Neatsiliepsi tris kartus telefonu, ir tu jau nebe bedarbis. Taigi net telefonas tampa įbaudžiavinimo įrankiu.
Kitą dieną kalba jau kaži koks pavaduotojas iš Teisingumo ministerijos ir aiškina apie tris baudžiamąsias priemones, kurios bus taikomos darbdaviui, priėmusiam padirbėti žmogų be darbo sutarties. Kaip čia įdomiai išeina? Ar aš, pasikvietęs į talką porą kaimiečių perdengti namo stogą, suskaldyti malkas, iškasti griovį, nesu nusikaltėlis, nes žmogus dirba be jokios rašytinės darbo sutarties, o pinigus gauna vokelyje? Kreivų veidrodžių karalystė.
Nuo pastarųjų ponų neatsilieka ir moteriškė iš SODRA-os, kuri ima grūmoti, kad nesumokėjusiems privalomojo sveikatos draudimo mokesčių bus pradėti skaičiuoti delspinigiai. Skamba grėsmingai. Baisu, bet sakau: palaukit, palaukit. Ar SODRA išsiuntinėjo visiems skolininkams pranešimus, kiek kuris yra skolingas? Neišsiuntinėjo. Pagal Konstituciją prieš įstatymą visi lygūs. Tad ši prievolė turėtų būti taikoma vienodai visiems piliečiams be išimties, nesvarbu, kad ir kur jie būtų – Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje ar Antarktidoje. Va ir kebeknė. Įstatymas negali būti taikomas selektyviai tik tiems, kuriuos pavyksta surasti, tik tiems, kurie įbaudžiavinti ir ranka nesunkiai pasiekiami. Nors gudriam tijūnui, užsimanius išlupti iš bėdžiaus duoklę, viskas yra padaroma. Jis įjungia dar vieną, jau regis užmirštą įbaudžiavinimo mechanizmą – išvykimo ir gyvenamosios vietos deklaravimą, neva paties išvykstančiojo labui. Konstitucinio Teismo rabinai galėtų išaiškinti, ar toks reikalavimas, atsiduodantis sovietinių laikų privaloma registracija, neprasilenkia su Europos Sąjungos laisvo asmenų ir darbo jėgos judėjimo teise. Ką reiškia tuomet žodis „laisvas“?
O pats skandalingiausias kriminalas, įbaudžiavinant visuomenę, yra mokesčių inspekcijos elgesys su konfidencialia duomenų baze apie mokesčių mokėtojus, kuri, pasirodo, visiškai atverta mūsų teisėsaugos institucijoms, kurios gali ja naudotis savo nuožiūra. Kartą, viršijęs greitį, buvau nufotografuotas. Po pusmečio gaunu šaukimą į kelių policiją paliudyti prieš save. Aišku, neskubu eiti, nes registruotu laišku siųstą šaukimą radau pašto dėžutėje, ir nėra mano parašo, kad toks laiškas adresatą pasiekė. Laukiu, kas bus toliau. Po kelių savaičių skambina išsigandusi moteriškė iš darbovietės. Sako: ką prisidirbai? Tavo vardu atėjo šaukimas į teismą.
Štai taip, baudžiauninke, geroji ir malonioji mokesčių inspekcija, kurią tu išlaikai, tave išdūrė, išdavė tavo asmens duomenis, kuriuos privalėjo saugoti.
Pastarosiomis dienomis viešumon išniro ir vienas labai įdomus projektas – privalomai žymėti poodiniais elektroniniais čipais namų augintinius: šunis, kates ir šeškus. Sakau, jei eksperimentas pasiteisins, kodėl nesužymėjus tokiais elektroniniais implantais į ausį ir Lietuvos piliečių. Jei ketinsi slapstytis nuo mokesčių inspekcijos, kaip koks Van Gogas turėsi nusipjauti, baudžiauninke, ausį.
Kiekvienas Lietuvos pilietis yra potencialus nusikaltėlis, jį reikia bauginti, gąsdinti ir bausti – toks tad dehumanizuotos ekonomistinės sąmonės devizas ir veikimas, nes trūks plyš reikia surinkti biudžetą.
Štai jums ir atsakymas, kodėl lietuviai emigruoja. Paprasčiausiai, bėga iš baudžiavos.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]
Kalba redaguota ekspertai.eu