Ideologinė diversija arba kaip buvo ir kas gavosi

Praėjo jau trys dešimtmečiai nuo tų lemtingų įvykių, kai Sąjūdis iškėlė Lietuvos atgimimo ir nepriklausomybės vėliavą. Dabartinis jaunimas sužino apie tuos laikus iš mokyklinių vadovėlių ir tėvų pasakojimų, iš knygų, interneto ar televizijos laidų. Tie gi žmonės, kurie buvo anuometinių įvykių dalyviais ir liudininkais, tikriausia dar atsimena, kaip viskas vyko, kaip buvo ruošiama ideologinė dirva būsimoms permainoms, nes viskas prasideda nuo permainų žmonių sąmonėje.

Tada žurnalistai, rašytojai, filosofai, ekonomistai, mokslininkai, muzikantai, aktoriai ir kiti tautinės inteligentijos atstovai aktyviai įsijungė į tarybinio socializmo diskreditavimo veiklą, kabindami per įvairiausius mitingus ir žiniasklaidą naujamadiškus ideologinius „makaronus“ bundančiai iš brežnevinio sąstingio visuomenei ant ausų.

Dabar mes galime prisiminti, kokia gi buvo anuometinių „laisvės kovotojų“ ideologinė platforma bei galime palyginti visa tai su dabartinės Lietuvos realijomis. Visa „atgimimo ir nepriklausomybės“ ideologija laikėsi faktiškai ant trijų idėjinių „banginių“.

1. Tarybinė Lietuva yra visiškai priklausoma nuo „centro“, maitina „už dyką“ savo gaminama produkcija visą Rusiją ir tam, kad Lietuva suklestėtų, reikalingas ekonominis suverenitetas, o galiausia ir visiška valstybinė nepriklausomybė. Tada, atseit, gyvensime kaip Švedijoje.

2. Lietuvos istorija yra klastojama propagandinės tarybinės istoriografijos, nutylimi slaptieji „Molotovo-Ribentropo pakto“ protokolai, falsifikuojami 1939-1940 metų įvykiai, kai įvyko faktinė Lietuvos okupacija.

3. Tarybinis socializmas – tai partinės nomenklatūros ir biurokratijos diktatūra, siekiant užsitikrinti savo privilegijas ir tuo pačiu pažaboti demokratiją, apriboti žmogaus teises bei užgniaužti žodžio ir saviraiškos laisvę.

Šios trys kertinės ideologemos anais laikais daugumai Lietuvos žmonių pasirodė patrauklios ir įtikinamos.

Taip buvo!

Kas gi iš viso to gavosi po 30 - ties metų?

- Lietuvos politika visiškai priklausoma nuo išorės centro, pirmiausia nuo Briuselio ir Vašingtono. Pagrindiniai bet kurios nepriklausomos valstybės valdymo svertai – finansai ir žiniasklaida – atiduoti užsienio transnacionaliniam kapitalui. Dabar Lietuva „maitina“ visą Europą savo darbo emigrantais. Eurobiurokratijos sprendimai turi būti besąlygiškai vykdomi nacionalinėje plotmėje. Šalies užsienio politika visiškai pajungta trečių valstybių geopolitiniams interesams. Nacionalinė Lietuvos valstybė tampa tik globalinio pinigų, darbo jėgos ir prekių srautų judėjimo kontrolieriumi, atlieka iš esmės tik buhalterinės apskaitos funkcijas. Visas dabartinis realus Lietuvos suverenitetas ir visa jos nepriklausomybė faktiškai suvesti tik į valstybingumo simbolių pristatymą pasauliui.

- Lietuvos istorija dabar klastojama bandant įsprausti ją į siaurus etnocentristinius politizuotus rėmus. Pastarojo 30-mečio pasaulio įvykiai aiškiai parodė, kad „okupacijos“ terminas – tai dažnai tik manipuliacinis instrumentas informaciniame kare, kuris gali būti visiškai nutolęs nuo realios situacijos. Lietuvos istorikų ir politikų skundai, dėl, neva, patirto 1939-1940 metais „Maskvos spaudimo ir ultimatumo“ – tai tiesiog vaikiški ideologizuoti pagraudenimai, nes diplomatija iš jėgos pozicijų tarptautiniuose santykiuose egzistuoja nuo Antikos laikų. Yra ji ir dabar. Ypač aktyviai tokią taktiką naudoja dabartinis Lietuvos sąjungininkas – JAV. Kita vertus, „spaudžiamai“ šaliai visada lieka pasirinkimas – priešintis ar susitaikyti. Ir jeigu valdžios pasirenkamas pastarasis variantas – reiškia tam yra rimtos socialinės – ekonominės ir politinės vidinės prielaidos, apie kurias mūsų oficiozinės istoriografija ir politologija linkusios šiandien nutylėti. Šiandien, deja, svarbu suvokti, kokie dar „slaptieji protokolai“ gali būti ir užkoduoti Mastrichto bei Lisabonos sutartyse, kurių niekas neskaitė, bet kurias mūsų seimūnai savo laiku pasirašė ir pagal kurias mes dabar gyvename Europos Sąjungos sudėtyje? Įvairios detalės pamažu „išlenda“ ir itin nemaloniai nustebina savo turiniu Lietuvos gyventojus. Išvis įdomi ši „Sąjunga“ – įstoti galima laisvai, o išeiti beveik neįmanoma. Jeigu kas, skęsti teks visiems kartu.

- Dabartinio biurokratinio – nomenklatūrinio kapitalizmo sąlygomis Lietuvos valdantysis elitas ir jo privilegijos ženkliai padidėjo kiekybiškai ir „patobulėjo“ kokybiškai. Jam (elitui) dabar sukurtas tikras „kapitalistiškai komunistinis“ rojus. Jis viską gali ir už nieką neatsako. Jeigu tarybinei nomenklatūrai valstybė suteikdavo privilegijas daugiausia kokiu nors materialiniu pavidalu (sanatorijos, specpoliklinikos ir panašiai), tai dabartiniai valdininkai ir politikai savo privilegijuotą padėtį tiesiog privatizuoja ir monetizuoja. Pasėdėjai kadenciją Seime ar kitoje šiltoje vietoje – ir jau milijonierius. O tavo giminaičiai bei draugai įdarbinti įvairiose valstybinėse bei privačiose įmonėse įvairaus rango viršininkais, kur prasigyvena dar ir iš įteisintos korupcijos. Visi jie dar turi įvairias akcijas ir gauna dividendus iš aibės visokių koncernų, bendrovių, firmų ir firmelių, kur irgi sėdi saviškiai. Ir visus juos gina jų pačių inicijuoti ir priimti įstatymai. Kuo ne rojus?

Taigi, istorija apsuko savo ratą ir viskas perėjo į savo priešingybę – atgimimo ir nepriklausomybės ideologija tapo išsigimimo ir totalinės priklausomybės realybe. Kaip teigia senovės kiniečių filosofija: kuo daugiau permainų, tuo mažiau kas nors keičiasi iš esmės.

Vertinant iš dabarties taško 30-ties metų senumo įvykius, tinkamiausias terminas jiems apibūdinti – tai „ideologinė diversija“. Ši, iš šaltojo karo laikų atėjusi sąvoka, gana tiksliai nusako anuometinio pasaulėžiūrinio lūžio paslėptą esmę. Kaip sakoma, iš laiko atstumo praeities įvykiai matomi geriau. „Dainuojančios revoliucijos“ režisieriai (kas jie bebūtų) siekė sugriauti TSRS ir LTSR. Dabar aiškėja, kad tuo pačiu, deja, (sąmoningai ar nesąmoningai) buvo užvestas bei pradėjo tiksėti ir strateginis viso istoriško Lietuvos valstybingumo susinaikinimo mechanizmas.