Dar vasarą prasidėjo Vyriausybės derybos su Rusijos koncernu „Gazprom“ dėl dujų tiekimo Lietuvai. Koncernas, daugelyje ES šalių prarandantis rinkos lyderio pozicijas, suinteresuotas pasirašyti ilgalaikę dujų tiekimo sutartį su Lietuva, tačiau tokia sutartis daugeliu atžvilgių būtų nenaudinga Lietuvai.
Premjeras derybų su „Gazpromu“ pradžioje akcentavo, kad jų tikslas – teisinga dujų kaina Lietuvai. Matyt, to norėtume kiekvienas, tačiau būdai tą pasiekti – skirtingi. Mainais už sudaromą ilgalaikę (t. y. 2013–2020 m.) dujų tiekimo sutartį koncernas suteiktų nuolaidą Lietuvai tiekiamoms dujoms, tačiau ko verti tokie monopolininko pažadai?
Akivaizdu, kad nesant konkurencijos, bet kokia monopolininkė yra linkusi diktuoti jai palankiausias kainas. Lietuva vis dar yra priklausoma nuo vienintelio dujų tiekėjo – „Gazpromo“. Būdama rinkos monopolininkė, įmonė diktuoja kainas, kurios Lietuvos atveju yra didžiausios Europos Sąjungoje (ES). Ankstesnė Vyriausybė ne kartą akcentavo galimai neteisėtus „Gazpromo“ veiksmus ir galiausiai kreipėsi į Stokholmo komercinį arbitražą dėl neteisingos dujų kainos nustatymo Lietuvai.
Be to, 2012 m. rudenį Europos Komisija, reaguodama į padėtį Rytų ir Vidurio Europoje, pradėjo tyrimą dėl „Gazpromo“ veiklos, nes įtariama, kad koncernas naudojosi monopoline padėtimi, o kainos už dujas buvo nustatomos neteisingai. Šios savaitės pradžioje Europos Konkurencijos tarnyba oficialiai patvirtino tirianti Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ veiklą Lietuvoje, tyrimo išvados turėtų paaiškėti 2014-ųjų pavasarį.
Nepaisant visų šių aplinkybių, dabartinė Vyriausybė derybų su „Gazpromu“ kontekste neneigia galimybės atsiimti ieškinį mainais už nuolaidą pasirašius ilgalaikę sutartį. Visi šie faktai skatina kritiškai vertinti ilgalaikės sutarties dėl dujų tiekimo perspektyvas. Ar tikrai pasirašę ilgalaikę dujų tiekimo sutartį mokėsime už dujas mažiau? O gal priešingai – liksime monopolininkės gniaužtuose, kas galiausiai reikštų, jog už dujas tektų mokėti netgi brangiau?
Priežasčių, kodėl turėtume nepasirašyti ilgalaikės dujų tiekimo sutarties daug. Pirma, dujų kaina mažiausia yra tose šalyse, kur užtikrintas mišrus dujų tiekimas, t. y. dujos tiekiamos iš kelių tiekėjų, statomi suskystintų dujų terminalai ir pan. Pasirašius ilgalaikę sutartį būtume priklausomi nuo vienintelio tiekėjo, o dujų kaina ir vėl būtų susieta su naftos kainomis. Atsižvelgiant į tai, kad naftos kainos linkusios kilti, už dujas mokėtume daugiau.
Antra, konkurencinės rinkos pranašumas yra tas, jog galima rinktis tiekėją, kuris pasiūlo mažesnę kainą. Štai Didžiojoje Britanijoje 2009 m. dujų kaina sumažėjo 35 proc. dėl to, kad rinkoje atsirado dar vienas tiekėjas – JAV, kurios pradėjo dujų eksportą. Ilgalaikės sutarties pasirašymas užkirstų kelią rinktis tą tiekėją, kuris pasiūlo konkurencingiausią kainą.
Be to, monopolininkės diktuojamos kainos mažina ne tik Lietuvos, bet ir ES konkurencingumą. ES energetikos komisaras G. Oettingeris pranešime dėl energetinio dialogo tarp ES ir Rusijos pažymėjo, kad nors ilgalaikės energijos tiekimo sutartys yra galimos pagal ES teisę, tačiau yra nepakankamai lanksčios ir neigiamai veikia konkurencingumą. Neseniai Europos Parlamentas, priėmęs buvusio EP pirmininko J. Buzeko rengtą pranešimą dėl postūmio energijos vidaus rinkai, taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl konkurencijos stokos energetikos (konkrečiai dujų) sektoriuje nukenčia ne tik ES, bet labiausiai galutinis vartotojas (t. y. kiekvienas iš mūsų).
Galiausiai, vargu, ar „Gazpromo“ suteikiama nuolaida ženkliai pakeistų prasidėjusio šildymo sezono kainas, nes nuolaida geriausiu atveju turės tik momentinį efektą. Vadinasi, vartotojai nepajus teigiamo nuolaidos efekto ir šildymo kainos liks nepakitusios.
Neformaliame ES energetikos ministrų susitikime Vilniuje akcentuota, kad būtina siekti konkurencingos, skaidrios ir integruotos energijos rinkos, o tai galima pasiekti tik įgyvendinus trečiąjį energetikos paketą bei užtikrinus dujų tiekimą iš skirtingų šaltinių.
Apmaudu, kad Vyriausybė, susidūrusi su sunkumais derybose su „Gazpromu“, neišnaudojo galimybės pasikviesti Europos Komisiją kaip trečiąjį derybų dalyvį. Toks sprendimas būtų gerokai sustiprinęs Lietuvos derybines pozicijas.
Suprantama, kad noras sumažinti dujų kainas, o kartu ir šildymo kainas, yra sveikintinas, tačiau akivaizdu, kad toks trumpalaikis sprendimas būtų nenaudingas nei gyventojams, nei valstybei.