Indrė Dalia Klimkaitė: „Vis dar neišmokstu dirbti vien iš finansinių sumetimų“

Į literatūros tyrinėtojos Solveigos Daugirdaitės klausimus atsako vertėja Indrė Dalia Klimkaitė.

– Kai vieni tikina, kad Lietuvoje darbo nėra, juoba kaime, dar kiti palieka gimtąjį Vilnių ir įsikuria, kaip Tu su šeima, atkampiame Zarasų rajono kaime. „Atkampiame“ parašiau tyčia, nes centrus ir užkampius kuria pats žmogus, o mano sąmonėje Derviniai yra pasakų kampelis, kur išėjus iš trobos toli matyti, o vasaros rytą ir vakarą kaimyno piemuo pragena avių bandą... Ar išsikraustymas buvo seniai regztas planas? 

– Paprasto gyvenimo arčiau gamtos ilgesį, kiek pamenu, jaučiau nuo vaikystės. Pavydėjau visiems draugams, kurie vasaromis būdavo ištremiami pas močiutes ir grįžę pasakodavo apie šienapjūtes, ilgas kolūkio vagas ar varginantį klūpojimą bažnyčioje per atlaidus. Ačiū Dievui, su tėvais daug keliaudavom, bet tai ilgesį tik stiprino. Mama pasakoja, kad grįžtant namo į miestą abi su sese sutartinai bliaudavom. Studijuodama ir pradėjus dirbti susimąsčiau, ar rinktis namus mylimam senamiestyje, ar trobą ir automobilį – į darbą atvažiuoti. Tąsyk nugalėjo senamiesčio trauka. Beveik dešimtmečiui. Bet jau kai link mokyklinuko tįstelėjo sūnus, supratau, kad mudviem abiem reikia kitokio gyvenimo. Sprendimas atėjo labai greitai ir aiškiai. Porą mėnesių intensyviai važinėjom po Aukštaitiją ir nakvojau internete. Kainos tada (2007 m.) buvo kosminės, tinkamų apsigyventi trobų beveik nerasta. Dėl Dervinių apsiprendžiau per porą naktų. Ir mokykla vos už 3 km, ir dangaus daug, ir kryžius kitapus keliuko, ežeras nuo kalno matyt, ir vėjai pro sienojus nepučia. Per pusvalandį kelio nuo čia – Tiberiados vienuolynas ir draugė, taip pat vertėja Loreta Gema Baltaduonė, išsikėlusi į kaimą anksčiau ir mane padrąsinusi. Visa kita, sakiau mamai, kurią pasikviečiau gyventi kartu, galima pakeisti.

– Ar šiandien būtum tokia drąsi? Ar pasikeitė požiūris, susidūrus su tikrove?

– Per penkerius su puse gyvenimo kaime metų mano akinių rožinis dangalas kiek pabluko, ir, sakyčiau, pradėjau dar geriau matyti – ir tai, kas čia džiugina, ir tai, kas liūdina. Kūrinijos grožis tebestebina kiekvieną dieną ir vis kitu rakursu, kitomis spalvomis, kitomis formomis. Būna laikas, kai išeiti iš trobos be fotoaparato – tiesiog nedovanotina klaida... Čia yra didysis nusiraminimo, įkvėpimo, džiaugsmo šaltinis visomis aplinkybėmis, tai, kas priverčia pakelti akis nuo (turbūt) neišvengiamo subuitėjimo ir kasdienių kaimiškų reikalų reikaliukų.

Vis dar džiugina ir bendros kaimo talkos, bulviakasiai, kai mano filologiška ausis džiaugiasi aukštaitiškais pašmaikštavimais ir pasišpilkavimais. Nereikia čia jokių Tarmių metų, nes pati mačiau, kaip vaikai pradinėje mokykloje rašė laiškus Kalėdų seneliui: „Seneli, maž' ataneši man ir tetei davanėlių.“ Yra dar čia pirmykščio tyro lėto mintijimo, yra papročių, kurių tvirtai laikomasi, yra noro gražiai gyventi (ir kartais tuo pasipuikuoti).

Negaliu nesigėrėti kaimo moterimis, kurios, pamelžusios karves ir nuravėjusios daržus, skuba į darbus – bibliotekoje, seniūnijoje, kultūros namuose ar kitur, sukasi, organizuoja renginius, šventes; nereta ir savo kūrybos knygą išleidžia ar parodą surengia, o šalia to dar ir kulinariniais šedevrais ar įstabiais gėlynais artimuosius džiugina.

– Tai čia gražioji pusė, o kita?

– Matau per kelias kartas įsirėžusį sovietinio mentaliteto randą, matau ir tai, kokią žalą padarė ir tebedaro pašalpų sistema bedarbiams ir ES pinigai ūkininkams, kaip sužalojęs žmones kitados patirtas kolchozinis skurdas, kaip supriešina žemės grąžinimas ir dalijimas... Liūdna, kad nedaug (galbūt visoje Lietuvoje?) iš pašaukimo dirbančių mokytojų, gydytojų, dvasininkų; kad vis mažiau vertinamas išsilavinimas, kad neretai pirmiausia viskas matuojama nauda ir pinigine išraiška. Liūdina netikėjimas, kad viskas gali būti (ar netgi dabar yra) gerai.

– Yra toks posakis: iš akių – tai ir iš širdies. Bet, kiek suprantu, tau jis netinka: vertimų apimtys nesumažėjo, vadinasi, leidyklos tavęs neužmiršta, o ir tu jų? Ar pati daugiau renkiesi, ką versti, ar tave renkasi?

– Nežinau, kaip dėl apimčių, tik mano tempai tai tikrai sulėtėjo. Gal dėl to, kad nebesu „jauna vertėja“, gal dėl to, kad kaime kasdien atsiranda užsiėmimų, kurie nesupranta atsakymo „rytoj“, taigi tenka sakyti: „Aha, tuoj pat bėgu.“ Ar leidyklos terminas svarbiau už spiečiančias bites? Be to, kas mėnesį reikia išleisti Tiberiados vienuolių inicijuotą periodinį maldyną „Magnificat“, esu jo redaktorė. Taigi vertimams neretai lieka nuvogtas laikas. O dėl leidyklų... Vienos mane gal ir primiršo, bet, dėkui Die, atsirado kitų. Pastaruoju metu atsisakyti teko tik negrožinių ir nehumanitarinių kūrinių – ir širdis netraukė, ir laiko pagailo. Vis dar neišmokstu dirbti vien iš finansinių sumetimų. Antra vertus, gal nemenka prabanga būti išrankiai, kai verčiu iš vokiečių kalbos – iš jos, deja, pastaruoju metu verčiama ne taip jau daug, ypač vaikų ir jaunimo literatūros.

– Ar kada buvo verčiama daugiau? Abejočiau. Bet, žinoma, dėl amerikiečių įsigalėjimo visose srityse, taip pat ir kultūroje, Europos literatūros pralaimi – mes nedovanotinai mažai jas pažįstame. Nemažai vertei vaikams, buvai apdovanota už geriausios paauglių knygos vertimą (Juttos Richter „Lydekos vasara“). Ar vaikų literatūrą versti sunkiau, ar lengviau, ar tiesiog – kitaip (jeigu kitaip – tai kaip kitaip?).  

– Nelygu koks autorius ir kokia knyga. Daugumos šiuolaikinių jaunimo autorių tekstai pasiduoda lengviau, atsiraitojęs rankoves per dieną gali nemažai puslapių išversti ir džiaugtis, kad padarei gerokai daugiau nei, tarkim, knebinėdamas studiją apie nacijos formavimąsi LDK arba XX amžiaus pradžios kino estetikos veikalą. Ir vis tiek kiekvienas iš šių mano vaikų, kaip vadinu išverstas knygas, vienodai brangus ir mylimas. (Na, gal su mažom išimtim, bet būtų netaktiška apie tai kalbėti.)

Ypatingą atsakomybę jaučiu versdama paveikslėlių knygas ir jaunesniems paaugliams. Ilgai svarstau dėl sakinio ilgumo, struktūros, skambesio, vieno ar kito retesnio žodžio, dermės su iliustracijomis. Matau, kad mano beveik paauglys sūnus iki šiol vartoja ištisus sakinius iš tų knygelių, kurias skaitėme nuo lopšio. Jie tapo mudviejų savastimi ir slapta kodų kalba. Šiuo požiūriu man neprilygstami Rūtos Jonynaitės (Janoscho, Schubigerio, Nöstlinger ir kt.) ir Irenos Aleksaitės vertimai.

– Jeigu galėtum rinktis, ką ir kodėl verstum?  

– Kartais gailauju, kad vokiečių literatūroje nėra daug autorių, panašių į Astridą Lindgren, mielai versčiau juos. Kai kas, beje, jau ir išversta. Visada džiaugiuosi (kad ir ne mano verstomis) Jürgo Schubigerio, Wolfo Erlbrucho knygomis, man tai klasikų klasika. Pirmojo autoriaus yra puikių, tačiau neišverčiamų knygų, jas smagu skaityti dėl sportinio intereso. Labai įdomus autorius – Andreasas Steinhöfelis, tačiau pastaruoju metu, regis, dėl asmeninių priežasčių neberašo. Vis dar neturim daugelio austrų ir šveicarų literatūros klasikų, mielai imčiausi kad ir Peterio Bichselio „Vaikiškų istorijų“. Širdis kažkodėl linksta ir prie moterų autorių literatūros. Labai artima Jutta Richter, jos rašymo stilius. Kitos mano verstos moterys – Keto von Waberer, jaunimui rašanti Isabel Abedi – Dievas davė jas sutikti gyvai, sakyčiau, irgi pajutom šiokią tokią giminystę. Vis sugrįžtu prie Judith Hermann, Mirjam Pressler ir vengrų kilmės rašytojos Terezios Mora novelių ir romanų, bet mūsų leidyklos baiminasi arba žanro, arba nekomerciškumo. Toks įdomus dalykas – šiuolaikinėje vokiečių literatūroje bene stipriausi autoriai – imigrantai arba iš mišrių šeimų, kuriems vokiečių kalba – ne gimtoji. Tikrai būtų įdomu versti juos (kai ką iš Zorano Drvenkaro, Melindos Nadj Abonji ir kt.), nes ir santykis su vokiečių kalba yra visai kitoks, sakyčiau, gerokai jautresnis. Visada didžiulis malonumas skaityti tokius autorius, kurie turbūt neišverčiami arba tai būtų vertėjui labia didelis iššūkis – pvz., Sibylle Lewitscharoff ar Clemensą J. Setzą. Na, ir dar (čia beveik slapta svajonė) – kada nors pasinerti į viduramžių mistikės, Bažnyčios Mokytojos Hildegardos Bingenietės pasaulį. O gal ir dar keletą dvasinio pobūdžio knygų.

– Kai dėl imigrantų literatūros, tai ji labai ryški ir kitų kalbų literatūrose, nors mums maža džiaugsmo – išvažiavusių vaikai gal bus rašytojai, bet turėsim juos išsiversti į lietuvių kalbą. Be kita ko, imigrantų palikuonys dažnai labai įdomiai apmąsto savo santykį su tėvų tėvyne, savo keliatautiškumą. Na, Tavo sūnus irgi galės rašyti knygas apie tai, kaip emigravo į kaimą. Kada ir kokia proga paskutinį kartą lankei gimtąjį Vilnių? 

– Vakar. Dalyvavau konferencijoje apie gimdymo modelius Lietuvoje ir Europoje. Dabar paklausi, ką tai turi bendra su literatūra ir vertimais? Jeigu juokais, tai galiu pasakyti, kad man rūpi, ar po keliolikos metų dar turėsiu kam versti, ar dar bus skaitančių vaikų. O jeigu rimtai – išties man labai svarbios sąmoningos tėvystės idėjos, nes stebint kai kuriuos procesus Lietuvoje (ir pasaulyje), susijusius su moters ir vaiko teisėmis, su stiprėjančia kontrole ir kišimusi į tas sritis, kuriose turėtų būti palikta teisė rinktis, darosi neramu. Regis, laisvos asmenybės ugdymą reikia pradėti nuo pačių pradžių...

O jeigu dėl sostinės – dar gyvendama čia iš draugų ir savo patirties supratau, kad kuo rečiau būni Vilniuje, tuo daugiau „kultūrinės grietinėlės“ nusigriebi. Išties atvažiavęs trumpam laikui apibėgi ir naujus muziejus, ir kokį kiną ar spektaklį pasižiūri, kartu ir su bičiuliais pasimatai. Dar atvažiavusi stengiuosi pauostyti senamiesčio oro – ar dar taip pat tebekvepia Pranciškonų konventualų bažnyčios nugarinė pusė, ar tie patys elgetos ir benamiai gatvėmis vaikšto. Žinoma, liūdna, jeigu ko nors neberandu. Ir smagu, kad yra kažkas nauja, kitaip. Vis prašau dukterėčios, studentės, kad papasakotų, kokios permainos vyksta „mano vietose“.

– Mudvi susipažinom besilaukdamos vaikų, ir negalėjau nesižavėti Tavo ramybe: jau tada žinojai, kad auginsi vaikelį viena, atrodei man tokia drąsuolė (ką kalbėti apie tolesnius tavo kelius, įskaitant gyvenamosios vietos ir, sakyčiau, gyvenimo būdo pakeitimą...). Suprantu, laikai postmodernūs, bet kaip pati išgyvenai savo motinystę? Kaip sekėsi būti sūnui viskuo? 

– Atrodo, neišeis į šį klausimą atsakyti rimtai... Kaip sekėsi – gal sūnus kada atsakys, jeigu rašys memuarus. Man atrodo, kad mudu nuo pat susitikimo akimirkos gyvenom ir tebegyvename (tfu tfu tfu) labai smagiai. Jei klausi apie buitinius sunkumus, tai galiu pacituoti Tau literatūrologę Solveigą Daugirdaitę, kuri tuo pat metu augino savo antrąją dukrelę: „Išmokau viena ranka nusilupti kiaušinį ir koja prikimšti skalbyklę.“ Visos tą esam patyrusios – vienišos ar nevienišos, tik likusios vienos su vaikais namuose, kol vyrai dirba. Visos tampėm vežimėlius laiptais kas į antrą, kas į penktą aukštą, budėjom prie karščiuojančių vaikų. Man buvo lengviau, kadangi neturėjau ant ko pykti, kad nepadeda. Pirmieji sūnaus metai buvo nesibaigianti šventė, nes nereikėjo į darbą! Labai daug įdomių dalykų per tą laiką savyje ir aplink save atradom.

Na, o kaime tai jau tikrai teko papildyti savo tapatybę naujais amplua – statybų ir remonto darbų vadovo, kroviko, vairuotojo visais metų laikais ir visokiomis bekelėmis, derybininko – teko mokytis tokio kietumo, kokio užuomazgų niekuomet nemaniau turinti. Kai ko dabar ir vyrus galiu pamokyti. Taigi kai man kas nors užsimena, kad kaime „prie ūkio“ reiktų vyriškų rankų, vėl prisimenu Onę Baliukonę: „Prisipažinsiu: ir aš tebesvajoju įsitaisyti žmoną, – kad (...) sriubą virtų, kojines plautų, lovą paklotų, susirgus slaugytų ir popstytų (...).“ Kad daugiau laiko kūrybai liktų. Ar bent spaudai paskaityti.

– Ačiū, Indre, už atsakymus. Žiūrėk, kokia  seserija – gyvųjų ir mirusiųjų – randasi... Bet, sakoma, Dievas kiekvienam skiria naštą pagal pečius. Tai pagalbos nesitikėk.

www.skaitymometai.lt