„Taip, dabar jau tai oficialu. Lietuva įsitraukė į karą, mes jau kariaujame“, – tokiais žodžiais buvo pradėta Lietuvos karo akademijos Kariūnų tarybos organizuota konferencija-seminaras „Informacinis karas Lietuvoje“, gruodžio 17-ąją įvykęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.
Bet svarbu ne tik konstatuoti faktą, o ir suprasti, kas, kodėl ir kaip vyksta. Tai kariūnams ir visiems norėjusiems išgirsti laisviesiems klausytojams savo pranešimais aiškino Karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento viršila Tomas Čeponis, karo istorikas Karolis Zikaras ir Karo akademijos prorektorius profesorius daktaras Valdas Rakutis.
Nesimetrinis karas
Kai susiduria dvi barbarų armijos, kai vyras stoja prieš vyrą, tai yra simetrinis karas. Kai vienam kariui tenka stoti prieš keletą ar keliolika priešų, simetrinio karo strategija siekiant pergalės nebetinka. Tada mažiau pajėgų turinčiai pusei protingiau pereiti prie nesimetrinio karo, kai mažesnės pajėgos stengiasi laimėti ne savo pajėgumu, o taktiniu išradingumu, – apie tai ir buvo plk. ltn. V. Šerelio pranešimas.
Informaciniam frontui šie sprendimai taip pat tinka – Rusijos Federacijos prezidentas 2013 metų vasario 15-ąją pristatė atnaujintą šalies Nacionalinio saugumo koncepciją ir pagrindiniu Rusijos užsienio politikos prioritetu paskelbė posovietinę erdvę. Rusijos užsienio politika paremta tokiais šiuolaikiniais metodais ir formomis, kaip ekonominė diplomatija, globali informacijos erdvė, o atnaujintoje koncepcijoje akcentuojamas būtinumas ginti Rusijos Federacijos piliečių ir tėvynainių teises užsienyje, ir akivaizdu, kad Rusijos informacinės pajėgos gausesnės nei tų šalių, į kurias ji nusitaikė.
Bet nesimetrinio karo atveju agresoriaus pajėgų dydis tampa ne toks svarbus. Pulkininkas leitenantas kariūnams priminė atvejį, kai šarvuočių dalinį sulaikė vos aštuoni Lietuvos kariškiai.
Informacinių atakų taikiniai
Dabartiniai informacinių atakų taikiniai – ne tik kariniai, bet ir civiliniai. Šalys agresorės, – o kaip teigė viršila T. Čeponis, Lietuvai didžiausia grėsmė kyla iš aplinkinių autoritarinių valstybių, – taikosi ir į civilinius taikinius: pačią valstybę, jos gyventojų savimonę, pasitikėjimą savo valdžia ir kariuomene.
Dabartinis informacinių agresorių tikslas Lietuvos atžvilgiu – sumažinti pasitikėjimą pačios Lietuvos galimybėmis, sąjungų, kurioms mes priklausome (NATO, Europos Sąjunga), efektyvumu ir naudingumu ir patraukti Lietuvą į priešingą pusę.
Tai siekiama puolant daugeliu frontų: per kultūrą, žiniasklaidą, sportą, kitus informacinius srautus. Juk daugelis jau turbūt pastebėjo, kad Lietuvai svarbiomis progomis – pavyzdžiui, Vasario 16-ąją – labai jau neretai sulaukiama Rusijos atlikėjų koncertų Lietuvoje. Šią ar artimą dieną Lietuvoje jau lankėsi Ala Pugačiova, Olegas Gazmanovas.
Pasak viršilos T. Čeponio, per tokius renginius viešojoje erdvėje siekiama sutapatinti mus su NVS. O yra ir pavyzdys, kaip Jūrmaloje vykęs konkursas buvo traktuojamas kaip vykstantis ne ES ar NATO šalyje, bet Rusijoje.
Beje, nereikėtų pamiršti ir „Tarybinių dešrelių“ akcijos prieš pat Sausio 13-ąją. Bet auditorijai pradėjus domėtis, kodėl prekės ženklas „Tarybinis“ dar vis nėra uždraustas, o aktyviai naudojamas gamintojo „Samsonas“, kariškis paaiškino, kad verslininkai gerai apmąstę savo gynybos būdus: esą „Tarybinis“ nereiškia „Sovietinis“ ir ant pakuočių jokių sovietinių ženklų nesama – tik iliustracijos primena tų laikų stilistiką.
Vis dėlto lieka mįslė, kodėl verslininkai yra įsitikinę, kad sovietmečiu dešrelės buvo geros. „Nelabai suprantu, kaip būtų galima padaryti skanią dešrelę iš popieriaus ir panašių priedų“, – pranešimo metu šyptelėjo kariškis.
Strateginės komunikacijos departamentas fiksuoja informaciją ir kiek rusiško turinio transliuojama Lietuvoje rodomuose televizijos kanaluose. Statistika rodo, kad, pavyzdžiui, pagrindiniame „Interaktyviosios GALA“ kanalų rinkinyje 28 kanalai iš 50-ies transliuojami rusų kalba.
T. Čeponis atkreipė dėmesį ir į vis dar aptinkamą sovietinę simboliką (kuri 2008-ųjų įstatymu yra prilyginta nacistinei simbolikai, ir abi yra uždraustos). Štai, pavyzdžiui, net keletą metų ant vienos degtinės rūšies etiketės buvo matomi TSRS herbas ir penkiakampė žvaigždė.
Problema išlieka ir sovietinės atributikos prekeiviai sostinės Pilies gatvėje ir Trakuose – pasak kariškio, tai, kuo prekiaujama, jau seniai nebėra antikvaras (kuris jau yra išparduotas), o prekiaujama naujai pagamintomis kopijomis. Viršilos patarimas – pamačius tokius prekeivius, pranešti policijai.
Agresoriai kerta ir ne visai tiesiogiai – juk kenkti šaliai galima ir ją priešinant su kaimynais. T. Čeponio teigimu, Rusijos Federacija labai daug dėmesio skiria Vilniaus krašto problemų eskalavimui. Raidynas, pavardžių rašymas ir mokymas lenkų kalba, senų skriaudų priminimas – tai tikrai ne Lenkijos iniciatyva (kaimynai kaip tik būtų suinteresuoti spręsti problemas), o Federacijos iniciatyva.
Rusijos informaciniai diversantai taikosi ir į Lietuvos kariuomenę: kritikuoja vadovybės personas, kaltina biudžeto švaistymu, kaltina kariškius neprofesionalumu, tvirtina, kad kariuomenė yra nemotyvuota, kvestionuoja kariuomenės dydį (kartu tvirtindami, kad ji per didelė, ir vadindami nykštukine bei teigdami, kad Lietuvą galima užimti per 2–24 valandas, kai tuo tarpu Lietuvos kariniai specialistai įsitikinę, kad savarankiškai gintis ir laukti NATO paramos lietuviai be niekieno pagalbos galėtų apie mėnesį).
Apibendrinant T. Čeponio pranešimą – priešai taikosi praktiškai į visas svarbiausias Lietuvai temas: istoriją, kariuomenę, NATO ir Lietuvos narystę joje, Lietuvos ir Lenkijos santykius, kultūrą, sportą, energetiką ir, žinoma, pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai.
Smūgiai per istoriją
Karo istoriko Karolio Zikaro pranešime apžvelgtas vienas konkretus informacinis ginklas: istorija, jos keitimas ir spekuliavimas faktais.
Tie, kuriems yra tekę susidurti su baltarusiais, gali pritarti, kad į Lietuvą jie žiūri gana palankiai ir nevengia požiūrio „kitados mes visi buvome viena valstybė“. Fakto nepaneigsi, taip tikrai buvo, tik Baltarusija šiais laikais tai labiau mato kaip dvi lygiavertes šalis ar net Baltarusiją kaip Lietuvą, o ne Baltarusiją kaip LDK dalį. Naujai konstruojamoje Baltarusijos istorijoje nevengiama kalbėti, kad Vytautas, Gediminas buvo Baltarusijos kunigaikščiai, visiškai ignoruojant faktą, kad dabartinės Baltarusijos dalis jau tada buvo stačiatikių tikėjimo, o Lietuvos valdovai viduramžiais ir vėliau buvo pagonys ir katalikai.
Pastebėta ir aiški (tiesa, ne šiuolaikinė, o XVII a.) istorijos falsifikacija – Naugardo (rus. Novgorodo) istorikams faktas, kad miestas kitados turėjo valdovą pagonį, buvo labai nepatogus, todėl išgalvojo ir į dokumentus įtraukė, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas prieš mirtį buvo apsikrikštijęs. Stačiatikiu, žinoma.
Regis, toks dviejų valstybių bendrumų ieškojimas galėtų būti įrankis patraukti Baltarusiją į Vakarų pusę, bet, pasak K. Zikaro, viskas veikia priešingai: Baltarusija jei ir džiaugiasi sąlyčio taškais su Lietuvos istorija, tai mato tai tik per slavišką, Rytų prizmę, o Lietuva jau seniai – dar viduramžiais – yra pasukusi Vakarų link.
Istorikas apžvelgė ir kitą pačioje Rusijoje aktyviai skleidžiamą istorinę dezinformaciją – pavyzdžiui, kad sovietinė okupacija buvo ne okupacija, o Lietuva pati pasiprašė į Sąjungą. Taip pat visiškai nenaują, dar sovietmečiu populiarią poziciją, kad kovotojai už laisvę – partizanai – buvo nusikaltėliai, buvo nepamiršta ir Rusijoje populiarinama versija, kad Lietuva pati išprovokavo Sausio 13-osios įvykius ir savi šaudė į savus.
K. Zikaras atkreipė dėmesį ir į dar vieną ginklo rūšį – lietuvių kalba leidžiamas abejotinos vertės ir informacijos knygas, kurių, įtariama, vienintelis tikslas – kad kada dispute galima būtų pamojuoti kaip įrodymu: „Va, o pačioje Lietuvoje buvo parašyta, kad...“
Prieš ideologiją – ideologija
Paskutinis pranešėjas – taip pat istorikas – Karo akademijos prorektorius profesorius daktaras Valdas Rakutis apibendrino visus pranešimus ir pasiūlė apsvarstyti konkrečius būdus, kaip šiame kare galima efektyviai kovoti.
Pasak profesoriaus, svarbiausia yra „turėti stuburą“ – žinių ir ideologijos bazę. Dr. V. Rakutis teigė, kad daugmaž nuo 2008-ųjų visi grįžta prie senųjų ideologinių klišių, žmonės vėl bando atrasti savo tapatybę, ir Lietuvai taip pat reikėtų tuo užsiimti.
Pasak istoriko, žmones suartina simboliai, ceremonijos ir paslaptys. Ir reikia atskirti istoriją ir ideologiją – istorija yra mokslas, kurį kuria istorikai, o ideologiją kuria ideologai.
Dr. V. Rakučio nuomone, atsparumą dar smarkiai lemia, kokio ilgio yra valstybės „stuburas“ – kokio ilgumo yra valstybės ar kito vieneto istorija. Pavyzdys – Latvija. Rygos miestas, 1939-aisiais kalbėjęs latviškai, 1940-aisiais jau kalbėjo rusiškai, o 1941-aisiais – vokiškai. Rygiečiai, neturėję gilių šaknų, tiesiog prisitaikydavo. Partizaninis latvių judėjimas taip pat buvo neefektyvus, dėl susiskaldymo – vienas buvo protestantiškas, kitas – katalikiškas, trečias sudarytas iš buvusių SS dalinių. Nebuvo vienos organizacijos.
Tuo tarpu Lietuvos pasipriešinimo pagrindas buvo viena tauta, viena religija.
Profesorius atkreipė dėmesį, kad istorijos žinojimo atveju kaimynai lenkai už mus yra gerokai stipresni, o baltarusiams iššūkis yra didesnis – sukurti tautinį identitetą, kai jo praktiškai nėra. Ir ties tuo Baltarusija smarkiai dirba. Tad, pasak. dr. V. Rakučio, jei mes šioje vietoje jaučiame pavojų, mums irgi reikėtų tuo užsiimti, tik čia jau kurti nieko nebereikia, o tik stiprinti – iš čia ir atsiras atsparumas.
Naujojo amžiaus karai
Apibendrinant visą renginį – informacija ir komunikacija yra ginklas. Tik, skirtingai nuo tradicinių ginklų, nukreiptas ne tik į kariškius ar atsitiktinai į ugnies liniją patekusius civilius, bet į visus valstybės gyventojus, o ir į gyventojus už jos ribų.
Tai ganėtinai nebrangus ir labai efektyvus ginklas, bet pirmas žingsnis į bet kokias atsakomąsias priemones – identifikuoti patį ginklą. Todėl, kas dieną neišvengiamai mirkdami informacinėje erdvėje, turime išsiugdyti įprotį analizuoti skleidžiamą informaciją – įvertinti ne tik kas yra teigiama, bet ir kam ta informacija gali būti naudinga ir kokius efektus ji gali sukelti.
O plintant (ir pingant) komunikacijos kanalams, šio ginklo panaudojimas tik dažnės.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
