2024 m. kovo 1 d.



 

Iš Dienoraščio užrašų apie įvykius Lietuvoje…

Paskelbta: 2012-05-14 05:15 Autorius: ekspertai.eu
Turiu prisipažinti, kad p. H. Mickevičiaus toks rimtas straipsnis ("Lietuva po 22 Nepriklausomybės metų: ką atskleidžia vieno teismo sprendimo nevykdymas"), kurį taip rimtai nusiteikusi pradėjau skaityti, po širdį veriančios įžangos, pradėjus skaityti išvadas… mane labai prajuokino. Neskubėkite smerkti dėl tokio lengvabūdiškumo – aš tuoj pasiaiškinsiu. Norėtųsi, kad ir p. H.Mickevičius paaiškintų -  kokios povandeninės srovės suformavo šį jo straipsnį?  Kitaip man belieka naudotis jo, taip šventai Lietuvoje saugomomis teisėmis bei žodžio laisvėmis ir savo kukliu išsilavinimu (palyginant su p. Mickeviciaus vienerių metų,  o gal kelių mėnesių ar savaičių (?!) studijomis ir įgyta praktika Amerikos universitetuose, JT Žmogaus Teisių Centre ir Stasbure… Visa tai parodo jo neeilinę asmenybę, kelia susižavėjimą, jog per tokį trumpą laiką sugebėjo išsilaisvinti iš  "Lenino rajono" teisėjo praktikos (http://lt.wikipedia.org/wiki/Henrikas_Mickevičius), įsisavinti demokratinius žmogaus teisių principus, keliant hipotezes bei darant neadekvačias išvadas sau pačiai. Įdomu, kad skaitant p.Mickevičiaus  straipsnį, staiga įsijungė dėstytojos instinktas, kuris būna jautrus plagijavimui, ypač skaitant studentų darbus.  Užmiršau, kad skaitau gerbiamo teisių stebėjimo instituto direktoriaus straipsnį, pradėjau įtarinėti, jog jis buvo parašytas dviejų žmonių… Mąsčiau, ar straipsnio autorius nukopijavo kieno nors kito parašytą įžangą, ar kas nors paskolino jam savo parašytas išvadas, kadangi įžanga ir išvados dėl žmogaus teisių pažeidimų šiame straipsnyje yra nesuderinami ir prieštarauja vienas kitam. Įžanga, galimai, parašyta žmogaus, kuris jau šiek tiek įkvėpė gryno oro, bent trumpai pasivaikščiojęs demokratinių ir teisinių šalių mokslo įstaigų koridoriais. Tai visiškai derintųsi su autoriaus intensyviais mokslais ir išmoktomis pamokomis 1994-aisiais metais. Tačiau kyla klausimas ar autoriui pritrūko laiko parašyti išvadas pačiam ir jis pasiskolino kitų, lryto spausdinamų ar šiaip garsiai pasisakančių šiais klausimais asmenybių minčių, ar jis nespėjo visko iki galo išmokti per tą intensyvų kursą -  todėl teorijos pritaikymas konkrečioje situacijoje, susijusioje su mergaitės teisėmis Garliavoje, sušlubavo ir skamba kaip savotiskas oksimoronas (gr.k.oxymoron -  ,,sąmojingai kvaila” - stilistinė figūra, kurią sudaro dviejų logiškai prieštaraujančių, nesuderinamų sąvokų sugretinimas, pvz., ,,saldus liūdesys”. ,,Tarptautinių žodžių žodynas. V. 1969, p. 454.- bič. red.) Atrodo, kad p. Mickevičius gana ilgai stebėjo Garliavos įvykius, kol nusprendė prabilti apie “vieno teismo sprendimo nevykdymą.”  Na, ir kodėl, būtent, šito ir šiuo metu (palaiminimui kito prievartos išpuolio prieš mergaitę?!), o ne tų 17,000 iki šiol neįvykdytų sprendimų?! Įdomu, ar juos visus dar tebestebi p. Mickevičius. Ką jis mano apie žmogaus teisių pažeidimus tose bylose? Skaitant jo teiginius apie neva dėl globėjos elgesio pažeidžiamus mergaitės interesus, labai aiškiai skamba viena mintis ar įsitikinimas -  mergaitės geriausi interesai yra tolygūs teismo sprendimui -  skubiai perduoti ją biologinei motinai, nors pastaroji, galimai, kaltinama, mergaitės pardavinėjimu pedofilams. Mergaitės teisių ir interesų pažeidimo sutapatinimas su teisėjo Kondratjevo sprendimo nevykdymu ir yra pagrindinė problema p. Mickevičiaus sraipsnyje (kažin ar p. Mickevičius kiek nors rūpinosi, kai šis ponas teisėjas persekiojo vieną Lietuvos pilietį, kurio teisės buvo taip pamintos, jog jis turėjo bėgti iš savo Tėvynės, o JAV išsprendė  bylą, panaikindama visus kaltinimus?!). Matosi, p. Mickevičiaus užduotis - pasiekti, kad minėto teisėjo sprendimas būtų vykdomas, o ne išsiaiškinti kas iš tikrųjų yra geriausia šiai mergaitei šioje situacijoje. Kalbant apie p. Mickevičiaus minimą JT Vaiko Teisių Konvencijos 6 str., kuris pabrėžia vaiko neatimamą teisę gyventi, manau, kad visi “patvoriniai”, būtent, tą teisę ir gina, nes tiki, jog mergaitei palikus jos dabartinius namus, su ja taip staiga ir stipriai pamilusia biologine mama, jos teisei gyventi gali iškilti didžiulė grėsmė. Dauguma žmonių tiki, kad vaikas gali būti saugus ir sveikai vystytis tik dabartinėje aplinkoje, o ne gyvenant siaubo filmo scenarijuje su kaukes dėvinčiais neaiškiais veikėjais, kurie jau nesidrovėdami naudojo prievartą prieš ją net kitų žmonių akivaizdoje.  Ar ne pats didžiausias šios mergaitės interesų ir teisių pažeidimas būtų jos atidavimas biologinei motinai, kurią mergaitė kaltina prisidėjus prie jos seksualinio išnaudojimo? Kaip atrodo p. Mickevičiui, kad ir neturinčiam profesinio išsilavinimo, vertinant šiuos klausimus, kaip tai paveiktų mažo vaiko pasitikėjimą kitais žmonėmis, jo saugumo jausmą, bei psichiką, jei ji būtų apleista tų žmonių, su kuriais dabar gyvena ir atiduota mamai, su kuria ji nenori niekur eiti?  Ar neatrodo šiam ponui stebėtojui, kad būtų neatsakinga mergaitę pasmerkti tokiai aplinkai, kai jos kaltinimai nėra ištirti ir patvirtinti ar paneigti?! Jei jis, profesionalus žmogus, tikrai siekia šios mergaitės gerovės ir jos teisių apsaugos, tai gal galėtų pateikti sprendimą tiems prieštaravimams, o ne užmerkti akis neparankiems faktams (ar atsakingas vaiko teisių gynėjas užmerks akis į neišspręstą pedofililijos bylą? Ar bylos nesprendimas net slopinimas yra vaiko interesų labui ar jos kaltinamų žmonių labui?), kas visiškai nuvertina šio žmogaus stebėjimus bei pareikštas jo išvadas ir tikrai nedaro jam ir jo kolegoms garbės užimant tokias pareigas. Gal ponas stebėtojas taip pat galėtų pakomentuoti kaip buvo mergaitės teisės užtikrintos per smurtinę ataką, vykdomą Lietuvo pareigūnų ir jos motions, kovo 23 dieną?  Įdomu, kodėl ponas nėra susirūpinęs, kad nebuvo įvykdytos kitos teismo nutartyje numatytose sąlygos prieš bandymą mergaitę perduoti jos biologinei motinai (pvz., užtikrinimas, kad jų bendravimo trukmė pasiektų 6 valandas? Kad prieš pačią mergaitę nebūtų vykdomas smurtas ir prievarta?)? Nesuprantu, kodėl ponas stebėtojas naudojasi Konvencijos 9 str., nes jame  kalbama, kad vaikas neturi būti išskirtas su tėvais prieš jo norą, vaikas aiškiai reiškia savo norą šiuo metu pasilikti kur ji gyvena, gal tada reiktų įsigilinti į Konvencijos 3 str. apie tai kas yra geriausia vaikui šiuo metu, o ne lengvabūdiškai spręsti klausimą verčiant vaiką į aplinką, kurioje ji liūdija patyrusi traumą - seksualinę ir psichologinę prievartą.  Mergaitei yra užtikrintas bendravimas su savo biologine motina, kuri kažkodėl nesinaudoja tomis teisėmis, ir vietoj to, kad brandintų ir augintų ryšį su savo dukra natūraliomis ir sveikomis priemonemis, ji nesivargina ir pasikliauja brutaliomis, vaiką traumuojančiomis, priemonemis, stengdamasi išplėšti ją  iš jos natūralios vaikystės aplinkos. Kodėl Konvencijos 12 ir 13-as straipsniai yra nepaminėti p. Mickevičiaus, kur kalbama apie vaiko teisę laisvai reikšti savo nuomonę ir pažiūras apie jį liečiančius reikalus? Kodėl ponas stebėtojas ir teisių žinovas praleidžia tai, kad Konvencija užtikrina galimybę mergaitei būti išklausytai ją liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu? Galiausiai, visa esmė juk yra ištirti vaiko seksualinės prievartos bylą, todėl būtų neatleistina nepaminėti Konvencijos 19 ir 34 straipsnių, nes jie įpareigoja valstybę apsaugoti šią mergaitę  nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo.  Deja, pedofilijos bylos vilkinimas ir iškraipymas, ir mergaitės priverstinis grąžinimas motinai rodo, kad šie straipsniai yra grubiai pažeidžiami. Jei ponas (-ai) žmogaus teisių stebėtojai pastebi tik vieną pusę visų problemų, tai nekelia jokio pasitikėjimo, kad to vaiko teisės bus apsaugotos.  Šie stebėtojai ir teisių sargai, deja, nekalba apie mergaitei padarytą fizinę ir psichologinę žalą kovo 23 d., ir tas faktas, kad smurtas buvo naudojamas prieš seną žmogų jo namuose, niekam nesukelia jokios demokratinėje ir teisinėje valstybėje garantuotos reakcijos.  Viskas apraizgyta melu ir juoda spalva labai garsiai yra vadinama balta… Sutramdžiau nelemtą dėstytojos instinktą, dabar pradėjo dominuoti profesinis instinktas…  Gal ta praraja tarp p. Mickevičiaus straipsnio įžangos ir išvadų atspindi mūsų  lietuvių suskilusią moralinę, pilietinę, tautinę  ar politinę psichinę sąmonę ir pasidalijusią asmenybę bei jos nepajėgumą integruoti išmoktos demokratijos teorijos į beteisiškumo patirtį vieniems, o demagogijos, melo, ir prievartos vykdymo patirti kitiems. Pastebėjau ir savo asmenybės disintegraciją ir traumatišką reakciją į tokias tragiškas tautinės psichopatologijos apraiškas.  Kiekvieną kartą, kai tik žymūs veikėjai pasirodo scenoje ir raštu ar žodžiu pateikia savo žymias išvadas dėl pedofilijos bylos ir mergaitės gyvenamos vietos bei jos geriausių interesų, tuoj mano asmenybė reaguoja susigūždama, kaip ta maža mergaitė, kurią vaikystėje, skaitant Vytautės Žilinskaitės “Melagių Pilį”, apimdavo bejėgiškumas ir norėjodavosi bėgti kuo toliau, kad tik ten nepatekti… Taip norisi bėgti ir nuo melagių sukurtos pilies apie pedofilijos ir mergaitės gyvenamos vietos bylą Lietuvoje. Mano asmenybė regresuoja stebint ir skaitant tuos melus ir norisi šaukti kartu su maža mergaite: “Melagiai ir šlykštynės”, patraukite savo purvinas rankas nuo vaiko, nustokite pagaliau planuoti ir vykdyti prievartą.  Juk ponai iš Vilniaus, “baudžiamosios psichiatrijos” ("Klonio gatvei rengiamas „baudžiančiosios psichiatrijos“ reidas?") vykdytojai, dar atvažiuos ir suleis kokių vaistų ar uždės tramdomuosius marškinius, kad aš nešaukčiau ir nesispardyčiau, nes jų vaiko teisių ir interesų interpretacija yra tokia subtili, kad sveiko proto būdamas tikrai prasilenksi su visa esme. Pabuskite, tautiečiai, kurių dar šie košmarai neprikėlė iš gilaus letargo miego, nežiūrėkite iš tolo kuo viskas užsibaigs šioje tragiškoje istorijoje, čia nėra cirkas ar Jūsų megiamas šou, ar koks meksikietiškas serialas. Taip, žymūs Lietuvos kašpirovskiai bando pritaikyti jūsų mėgiamų serialų didžiai nekenčiamų herojų vaidmenį p. Venckienei ir nukreipti visas neigiamas mintis ir emocijas, bei gyvenimo nesėkmių kartėlį į šį asmenį ir jos šeimą, kad melas nebūtų demaskuotas, o jo skleidėjai ir nusikaltimų vykdytojai nebūtų išaiškinti ir nubausti. Ar tie, kurie nėra pažinę tiesos šioje situacijoje, atpažins ją stovinčią prieš juos?  Aklas žmogus gali savo aplinkoje orientuotis tarp šviesos, tamsos, ir šešėlių… Žmogaus sąžinė ir sveikas protas gali padėti pažinti tiesą ir išlaisvinti mus iš šios melagių pilies, kuriamos Lietuvoje.  Jei psichologijos ar psichiatrijos pagrindinės tiesos prasilenkia su sveiku protu, tai jau yra propaguojamas nesveikas mokslas ir nesveika praktika, kuri žaloja asmenybes ir visuomenę, ir tie, kurie ją propaguoja yra, liaudiškai tariant, šundaktariai arba šamanai, kurių marazmams profesinės organizacijos demokratinėse šalyse užkerta kelią. Kur yra save ir savo profesiją gerbiantys mokslininkai, psichiatrai, psichologai, teisininkai, bei profesinės organizacijos, kurios nustatytų sveikus parametrus profesinei veiklai ir nubrėžtų ribas, kurias peržengę neetiška praktika užsiimantys žmonės, prarastų teisę praktikuoti savo profesijos ribose ir atsakytų už padarytą žalą visuomenei bei profesijai?! Visokio plauko šundaktariai, bandydami iškreipti sveiko proto nuostatas visuomenei,  nuėjo jau taip toli, kai situacija nėra  “pagrąžinama” 10-30 proc., bet pasukama visu 180 laipsnių kampu.  Nusikaltėlis su kauke (Amerikoje tik nusikaltėlius galima pamatyti su kaukėmis jų žudynių, plėšimų, ir kt. metu, todėl “išmintingi” lietuviai, kurie taip “patvarkė” kaukių reglamentą, tikrai neprideda visai situacijai padorumo…) griebia močiutę su mergaite ir verčia ant žemės, o mergaitės motina prišokusi drasko mergaitę. Tačiau spaudos konferencijos metu, gerai Kašpirovskio metodus išmananti “ėmimo” komandos lyderė, vartydama akis, ir su panieka dūsaudama, kai buvo kalbama apie mergaitei daromą žalą ir jos teisių pažeidimus, kuriems sąlygas sudarė jos vadovaujama prievartos akcija, įtaigos būdu tikina, kad  visiems reikia matyti, jog diedukai suvirto ant žemės ir voliojosi, o kaukėtieji bandė tik apginti mergaitę, kad jos nesutraiškytų… Tas pats scenarijus tęsiasi, kai spaudoje prabylama apie smogikus psichiatrus ir “baudžiamąją psichiatriją” bei jų siekį pasinaudoti Stokholmo sindromu, bandant pateisinti naujai režisuojamą prievartą prieš mergaitę.  Nesuprantu, kam tie spektakliai, bet matyt dar yra tikimasi, kad tokie save pasivadinusiųjų ekspertų - kašpirovskininkų pasisakymai paveiks liaudies mases, kurias tie žmonės taip ištroškę valdyti, ir visi nusilenks šiems šviesuoliams, kurie įžūliai pažeidinėja  profesinės etikos normas, dangstydamiesi noru apginti mergaitės interesus ir jai primestą “dvasinį ryšį” su motina (tokiam ryšiui nustatyti reiktų dvasininkų, o ne psichiatrų. Gal todėl paprastam mirtingajam to ryšio ir nesimato, nes jis “dvasinis.” Tačiau kašpirovskininkai ir kitokie šamanai gali jį lengvai įžiūrėti.), bet viešai ją diagnozuoja psichinėmis diagnozėmis, net su ja nesusitikę, neapklausę ir neivertinę jos elgesio, mąstymo bei emocinio stovio.  Šis elgesys yra už bet kokios etikos ribų, kai jis vykdomas save ekspertu vadinančio profesionalo, kurio klinikoje mergaitė jau buvo prievartine paciente.  Na, bet kokios čia etikos normos -  jos tik mirtingiesiems, o šundaktariai turi savo normas, kurias susikuria tokias, kokios jiems patogios! Stokholmo sindromas trumpai ir paprastai gali būti apibūdinamas kaip pagrobtos aukos ilgainiui išsivystę pozityvūs jausmai jos pagrobėjui (-ams), o negatyvūs jausmai yra nukreipti į policiją ar kitus žmones, kurie nori ją išgelbėti nuo pagrobėjo (-ų)…  Ir vėl viskas yra apverčiama aukštyn kojom… (būtų įdomu atlikti tyrimą Lietuvoje - ar šis psichologinis metodas gerai veikia tarp žmonių, kad jis yra taip dažnai naudojamas pedofilijos ir mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo byloje). Etiškas psichiatras ar psichologas šią diagnozę naudotų tik tokioje situacijoje, kur vaikas, po nusikaltėlių pagrobimo, vietoj baimės bei neapykantos, kaip natūralios reakcijos į  šią prievartą, pradėtų jiems jausti palankumą (pvz., jei mergaitė būtų pradėjusi jausti pozityvias emocijas ir palankumą jos seksualine prievarta kaltinamiems žmonėms), o neapykanta jaustų tiems, kurie ją nori išgelbėti nuo pagrobėjų. Tuo tarpu šundaktariai pareiškia, kad mergaitės teta ir seneliai, kurie ja rūpinosi ir su kuriais ji kartu išgyveno šešerius metus yra tie pagrobėjai!  Tai paprastas ir patogus psichologinės manipuliacijos būdas, naudojant propagandą ir iškreiptą logiką bei mąstymą, nukreipti dėmesį nuo tikrųjų nusikaltėlių ir jų atributus priskirti tiems, su kuriais norima susidoroti. Šie zmonėms pasiruošę naudoti įvairias priemones, nes vienos iš jų juk gali prilipti vieniems, o kitos kitiems žmonėms prie smegenų  ir bus sunku atsirinkti. Gal kas ims ir patikės, kad ne tie kaukėtieji ir mergaitę draskanti motina ją žaloja, ir ne p. Kondratjevo sprendimas jos gerovei kelia grėsmę, bet jos teta ir seneliai… Atrodo, kad yra labai didelis noras, jog mergaitę tas Stokholmo sindromas apimtų jos biologinės motinos ir visų prievartos šalininkų atžvilgiu, kad staiga ji juos visus pamiltų ir imtų nebekęsti šeimos narių, kurioje ji adaptavosi, ir su kuriais artimai bendraudama išgyveno tiek daug metų. Todėl natūralu, kad išsivystė stiprus ryšys tarp jų ir jos. Per atstumą ryšys tarp mamos ir vaiko stebuklingu būdu neatsiranda. Jį reikia ugdyti artimai, nuoširdžiai ir be manipuliacijos bendraujant, jei nėra kitų kliūčių iš mamos pusės, kurios tą ryšį nepataisomai sužalotų. Na, ir naujausias 180 laipsnių kampu apsuktos situacijos pristatymas - tai viešas pasityčiojimas iš mergaitės, jos liudytų seksualinio išnaudojimo kančių, iš jos patirto psichologinio spaudimo vykdomo 5 ar 6 psichologinių apklausų- ekspertizių metu (kai etinės praktikos ribose patartina mažametę auką apklausti tik iki 2 kartų), yra šundaktarių viešas pareiškimas, kad seksualinė prievarta prieš mergaitę yra išgalvotas dalykas (pagaliau išeitis surasta kaip apsaugoti įtariamuosius, išgelbėti nekompetetinguosius, ir sustabdyti pedofilijos bylą!). Visi šie vieši pareiškimai yra ne etiški ir neprofesionalūs, bet kadangi psichiatrija Lietuvoje vadovaujasi laukinių vakarų principu, tai viskas čia tinka… Stebint kaip valstybė su visu savo prievartos aparatu paskelbė karą vienam vaikui, vienai šeimai ir bando su jais susidoroti, priveda prie niūrių išvadų.  Džiaugiuosi, kad šių ir kitų teisingumą saugojančių žmonių Lietuvoje dar neapėmė Stokholmo sindromas, susitapatinant su vykdomos prievartos įrankiais, bet tik samarietišku “patvorinių” sindromas.  Neabejoju, kad jam jau diagnostinę kategoriją sukūrė ir gydymą patvirtino “baudžiamosios psichiatrijos” smogikai. Dar pastebejau, kad dauguma profesionalių žmonių, kurie prisistato kaip intensyvūs mergaitės interesų gynėjai, neturi kompetencijos toje srityje, todėl viskas užsibaigia tuo, kad jie gina įstatymus arba neadekvačius teismų sprendimus (nes patys turi tik sovietinio lygio teisinį išsilavinimą arba tiesiog bijo savo neetiškojo vado Dzeuso, kuris dažnai viešai pasisako, kad jo kantrybė jau beveik išseko… ką gali žinoti kas atsitiks, kai jis treptels koja… gal žaibai ir graustiniai ant visų pasipils…). Kiti suklaidinti šioje situacijoje žmonės tiesiog iškreiptai supranta Lietuvos garbę, nes patys save ir Lietuvą tapatina su nusikaltėliais, todėl bando pakišti pedofilijos skandalą po kilimu, ir tai darydami jaučiasi didvyriais - juk taip išsaugos gerą Lietuvos įvaizdį.  Jiems nė motais, kad tai darydami jie prisideda prie šio nusikaltimo ir šalies viduje esantis mėšlas, net ir nematomas iš išorės, skleis šlykštų kvapą ir pūdys mūsų visuomenę… Dar yra ir kita kategorija žmonių, turinčių  kilnių ketinimų, nes jie juk siekia taikos ir ramybės valstybėje visiems - kas gi tas vienas vaikas dėl kurio tiek daug sąmyšio šalyje!  Geriau greičiau viską užbaigti perduodant jį motinai ir viskas taip nusiramins, o kas su tuo vienu vaiku atsitiks po to, tai kam čia ir svarbu… Daug nekalbėsiu apie tą kategoriją žmonių, kuri yra valdoma emocijų, tokių kaip pavydas ir pyktis, kurias nukreipia į mergaitės globėjos šeimą. Palinkėčiau nuo jų išsivalyti, nes jos turi stiprų poveikį žmogaus sveikatai ir veikia kaip emocinis vėžys. Be abejonės, labiausiai besistengianti žmonių kategorija su mergaite susijusiose bylose yra tie, kurie sąmoningai siekia sukišti visas jų pasipylusias kirmėles į konservų dėžutę ir išvengti atsakomybės už savo nusikalstamą elgesį. Nepropaguojant ir nepalaikant raganų  medžioklės metodų Lietuvoje, norėčiau švelniai priminti tokius duomenis, kad yra pastebėta jog žmones, kurie turi seksualinį potraukį vaikams, neretai siekia įsitvirtinti aplinkoje, kur vaikai yra lengvai prieinami ir įgyti viešą pasitikėjimą bei pripažinimą, kad jų motyvai ir veiksmai vėliau nebūtų atskleisti. Kažkodėl ši pedofilijos byla man vis primena dar neseną bylą Amerikoje, kuomet žymaus universiteto garsios futbolo komandos treneris, ruošęs gabius vaikus ateities komandai, dar įkūrė ir šalpos organizaciją vaikams su nepritekliais ir kitomis problemomis bei ėmėsi juos “globoti”. Tokiais savo “žygdarbiais” jam pavyko užkariauti suaugusiųjų protus ir širdis. Jie žavėjosi jo meile, rūpesčiu, atsidavimu vaikams.  Kai suaugusieji praregėjo, pamatė, kad visa tai šiam žmogui buvo tik patogi priedanga vaikų seksualiniam išnaudojimui, kuris tęsėsi apie 13 metų, kol pagaliau, iškilo į viešumą (beje, gero universiteto įvaizdžio išlaikymui, kai kurie jo pareigūnai slėpė trenerio nusikaltimus). O juk  per visą tą laiką nukentėjo ir buvo sužalota gausybė vaikų ir jų gyvenimų. Universiteto įvaizdis nukentėjo žymiai daugiau, nei tuomet, jei šis treneris būtų patrauktas atsakomybėn, kai tik pasirodė pirmi signalai.  Todėl tokiuose reikaluose nepatyrusiai ir nebrandžiai visuomenei reikia atsargiai išmokti atskirti grūdus nuo pelų, kad nekalti žmonės nebūtų apšmeižti, kad vaikai nebūtų palikti nusikaltėlių žalojimui, kurie dedasi geradariais ir viešai bando rodyti kaip jie myli ir rūpinasi vaikais bei jų teisėmis, bet pasisako už tai, kad tų vaikų skundai dėl seksualinio išnaudojimo būtų užgniaužti ir pedofilijos nusikaltimai būtų paversti tik mitu mūsų visuomenėje. Tai būtų labai patogi priedanga jų tolimesniems nusikaltimams. Mano žmogiškasis ir profesijos priesakas yra siekti vaikų fizinės, emocinės ir psichologinės gerovės bei jų saugumo.  Norėtųsi pamatyti veidus ir išgirsti balsus kitų profesionalių žmonių, su tokiais pačiais motyvais.  Vienas sveiko proto nepraradusio, šviesaus ir iškilaus žmogaus veidas išliks iš kovo 23 d. mano atmintyje visam gyvenimui – Andželika Vežbavičiūtė. Neleiskime, abejingumui mus valdyti, kai matome pakelėje mušamą žmogų, nes kitą dieną mes galime atsidurti jo vietoje, todėl garbė visiems tiems samariečiams, kurie yra patvoryje.  Jie rodo solidarumą ir suteikia saugumo jausmą vaikui ir šeimai, su kuriais bandoma susidoroti pačiais brutaliausiais būdais. Pabaigai  norėčiau kreiptis ir į mergaitės biologinę motiną, pastebėdama, kad jos veiksmai neatitinka žodžių, surašytų jos viešuose laiškuose ar pareikštų žodiniuose pasisakymuose apie tai, kaip ji myli savo dukrelę, kaip trokšta jos gerovės, ir kaip nori su ja gyventi.  Iš meilės mamos linkę daug aukotis dėl savo vaikų… Gal dėl to tie žodžiai ir skamba taip neįtikinamai, kad nieko panašaus nebuvo pademonstruota, tik savanaudiškas noras išplėšti vaiką iš aplinkos, kurioje ji adaptavosi, nepagalvojant kokį poveikį mergaitei turės šios akcijos metu naudojamas smurtas, koks poveikis bus jai, kai šie svarbūs ryšiai su jos teta ir seneliais bus nutraukti bei eilė kitų aplinkybių.  Kaip ir p. Mickevičiaus straipsnyje yra gili praraja  tarp įžangos ir išvadų, toks nesuderinamumas yra ir p. Stankūnaitės elgesyje.  Vaiko traukimas pas save per prievartą demonstruoja savų interesų tenkinimą, bet jokiu būdu ne vaiko gerovės užtikrinimą.  Kodėl neįdėjus tos meilės daugiau į savo veiksmus, bet ne tik į žodžius… Įdomi paralelė ar net metafora visoje šitoje istorijoje yra tai, kad dabartinė p. Stankūnaitės profesionalų komanda, kuri teikia jai visapusiškas paslaugas ir vykdo sistemingą jos įvaizdžio gerinimą visuomenės akyse, pradėjo veikti labai išmaniai, pristatydama ją kaip mylinčią, atlaidžią, kilnią  ir orią, auka tapusią mamytę, kuri negalėtų nuskriausti net vabalėlio, o jau ką ir kalbėti apie savo mylimą dukrelę... Ji taip ją myli, jog pasiruošusi iškentėti ir atleisti net ir piktos minios patyčias (nors savo mylimos dukrytės seną tetuką ji pasirengusi tampyti po teismus, piešdama savo kūrybingas mėlynes…). Žiūrėkite į ją ir žavėkitės – juk  ji savo skausme sugeba išreikšti meilę ir užuojautą kiekvienai motinai, ji nepalūžta net ir per Motinos dieną,  kai jos dukros nėra šalia (tiesą pasakius, nesuprantu kodėl biologinė mamytė neaplankė dukrytės per Motinos dieną, neatsiprašė dėl savo brutalaus elgesio kovo 23-ąją. Peršasi išvada, kad ji labai užsiėmusi pasiruošimu kitai smurto akcijai prieš savo vaiką), bet siunčia kitoms motinoms sveikinimus - juk ji tėra vargšė auka, o ne įtariamoji nusikaltėlė… Įdomu, kad tokia pačią taktiką, kokią jos komanda naudoja visuomenei “apdoroti” šioje situacijoje, paprastai naudoja ir pedofilai savo aukoms“apdoroti”, kad įgautų jų pasitikėjimą, ir po to pasinaudotų jais savo seksualiniams poreikiams patenkinti… Gal tai tik atsitiktinumas, bet ta paralelė labai ryški paskutiniuose įvykiuose ir scenoje pasirodžiusių profesionalių komandos veikėjų vaidmenyse… Geras dirigentas gi tas brangusis advokatas, ką ir besakysi, nes užsako daug skambios tuščių puodų muzikos… www.biciulyste.com  
 
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]
Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras