Išmaldos kultūra gerovės valstybėje

Trisdešimt metų prabėgus po garsiai trimituojamo Nepriklausomybės tautinio ir kultūrinio atgimimo vis labiau kirba mintis, ar nepasiprašyti atgal į TSRS? Lietuviai uolių talkininkų pagalba puikiai sugeba sunaikinti iškovojimus, kad vėl ir vėl lipti ant savivaldos neįgalumo grėblio. Taip buvo prarasta Didžioji Lietuvos kunigaikštystė, tarpukariu partijų rietenos privedė prie Smetonos diktatūros, dabar išmaldos kultūra nuspalvino visą Lietuvos gerovės valstybę. Tačiau paaiškėjo, kad niekur toli iš TSRS dar ir nepabėgome.

Beraščių kultūra

Kultūra yra asmens ar bendruomenės pasiektas kokybinis išskirtinis gyvenimo ir veiklos būdas. Kultūros terminas kilęs iš senovės graikų žodžio „ˈkʌl tʃər, cul·ture“, kaip anuo metu reiškusio pagrindinės žmonių veiklos – žemės apdirbimo būdą. Dar dabar naudojame „agrokultūros“ terminą. Ilgainiui atsiradus daugiau veiklos sričių kultūros terminas tapo universaliu palyginamuoju žmonių pasiekimus ir išskirtinumą nusakančiu terminu. Galime sutikti dalykinės, socialinės, laisvalaikio bei kitokios kultūros atmainas.

Be abejo, dalykinė kultūra yra pagrindinis bet kurios visuomenės gyvenimo kokybę lemiantis bruožas. Dalykinę kultūra nusako pasiekti išskirtiniai naujovių, technikos priemonių, technologijų, prekių ir paslaugų kūrimo gebėjimai ir praktika. Socialinė kultūra parodo, kaip gebame sugyventi vienas su kitu, valdytis, ramiai ir išmintingai spręsti šeimos, bendruomenės bei valstybės gyvenimo klausimus. Pramogų kultūra – tai laisvalaikio praleidimo gebėjimai, susieti su pasilinksminimais, šokiais, dainomis, žaidimais, tapyba, lipdyba ir t.t.

Valstybė už mūsų pinigus privalo rūpintis, kad kiekvieno ir visos bendruomenės dalykinė, socialinė ir laisvalaikio kultūra būtų vienodai puoselėjama ir ugdoma. Todėl, kaip galėjo atsitikti, kad Lietuvoje kultūra suprantama vien trečiąja – pramogų prasme? Kodėl Kultūros ministerija už mūsų pinigus išlaiko ir rūpinasi vien pramogų kultūrininkais? Žiniasklaida ir žurnalistai težino vien pramogų kultūrą. Nejau nesugebame niekuo būti geresni dalykinėje veikloje ar bendraudami tarpusavyje? Kultūra yra lyginamasis dėmuo. Pagal ją palyginame save su kitais ir nustatome, kuris pažangesnis, o kuris atsilikęs. Kultūra parodo mūsų dabartinio gyvenimo pasiekimus ir išskirtinumą iš kitų žmonių ir bendruomenių. O tai leidžia suvokti savo būseną ir skatina tobulėti. Kaip įmanoma gerovės valstybė be teisingo kultūros supratimo?

Žaliasis augimas – dabartinės dalykinės kultūros lakmuso popierėlis

Pasirodo, kad ES paskelbto klimato kaitos ir aplinkos išsaugojimo sau ir ateities kartoms prioriteto požiūriu tikrai turime kuo pasigirti. Štai, kad ir žaliosios energetikos kultūra. Vyraujant totaliniams pasipriešinimui iš valstybės institucijų pusės, dirbdami nuo 1993 metų pasiekėme, kad apie 15% elektros pasigaminame švariu būdu - vėjo ir saulės elektrinių pagalba. Tačiau kitose verslo srityse matome bauginančią juodosios – taršiosios bei žudančio kancerogenais ir nuodais verslo kultūrą. Sunerimti yra ko. Ženklią valstybės biudžeto dalį suneša taršieji verslai, kaip antai PKN Orlen naftos perdirbimo gamykla, Achema, Klaipėdos nafta, taršios uosto krovos įmonės, transportas, trąšos, pesticidai ir t.t. Juk ES nutarė iki 2030 metų iškastinio kuro naudojimą sumažinti per pus, o iki 2050 metų visai jo atsisakyti. Taip vieną dieną sustabdę visus juoduosius verslus, pamatytume didžiulę skylę valstybės biudžete ir armijas bedarbių.

Todėl turėtume nedelsiant pereiti prie žaliojo verslo kultūros. Šiandien normalus verslininkas, tarnautojas ar pilietis yra ŽALIAS. Jeigu nesi žalias, reiškia esi JUODAS ir esi sąmoningas kenkėjas ir net žudikas. Išmintingi verslininkai skuba perkelti savo turtą į žaliųjų verslų pusę. Tik labai kvaili ir užsispyrę verslininkai maitina partijas, valdininkus ir žiniasklaidą, kad šie nutylėtų žaliosios kultūros neišvengiamą atėjimą. Kaip šios srities specialistas turiu juos nuraminti ir patikinti – greitai bėkite iš pragaro verslų. Išsaugosite ne vien pinigus, bet ir padorų veidą. Pragaro verslo laikai jau niekada nebegrįš. Labiausiai to palinkėčiau Seime įsikūrusiam oligarchui. Liaukis kvailinti Lietuvą visokiomis „valstiečių“ nesąmonėmis. Gelbėk savo verslą perkeldamas jį į žaliųjų, sveikų ir išmanių technologijų sritį – pasaulyje pripažintą sveiką ir pažangią ekologinę žemdirbystę be trąšų, pesticidų ir kitokių nuodų.

Žiniasklaidos bosai nemėgsta žaliosios kultūros temos. Tačiau netyčia trumpam į valstybės postus užklydę apskritaveidžiai žmogeliukai žino šią grėsmingą situaciją, bet bijo išsižioti dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai, už biudžeto nesurinkimą jie praras savo šiltas vietas. Pykinti juodųjų oligarchų, kurių verslo ryšiai driekiasi toli už Lietuvos ribų, labai nesaugu. Baugu dėl naujos bedarbių armijos, kuri tikrai ne povo plunksnomis ims mosikuoti. Todėl geriau tyliai prakiurksoti po šluota savo kadenciją ir tada tegul kiti sprendžia tas atidundančias pragaro verslo problemas.

Moderni verslo strateginė savivalda moko, kaip teisingai pasirinkti technologijas ir verslus. Siekdamas vien išlaikyti senų technologijų verslą esi atsilikėlis ir degradantas. Būti savo verslu į koją su laiku galima trumpą laiką, kadangi gyvenimas sparčiai keičiasi. Visada geriausiai yra pralenkti laiką ir šiandien pradėti kurti verslą, kuris rytoj pradės nešti pelną. Taip dirba pažangiausi naujadariai Bilas Geitesas, Alonas Muskas ir kiti. Todėl šiandien visi juodų taršiųjų verslų valdytojai yra pasmerkti atsilikimui ir krachui, sulaukus, kada Europos Parlamentas nuspręs uždrausti klimato kaitą lemiančius verslus, kaip tai ką tik padarė uždraudęs naudoti vieną iš pesticidų chemikalų. Todėl siūlau Lietuvos verslininkams nelaukti, kol dangus grius, bet sparčiai peršokti į žaliojo, darniojo ir išmaniojo augimo traukinį. Neapsiriksite.

Purvo kultūra – žiniasklaidos maitintoja

Jeigu pavyktų rasti Lietuvoje pažangią socialinę kultūrą, labiausiai nukentėtų žiniasklaida, uždirbanti iš antikultūros – kasdieną pilamų pamazgų ant kiekvieno, neįtikusio žiniasklaidos bosams ir už jų stovinčių oligarchų. Kuo Lietuvai blogiau, tuo žiniasklaidai geriau, tuo jos bosai daugiau uždirba. Štai kokį turime savo gyvenimo veidrodį. Už socialinės kultūros sunaikinimą turėtume nubausti labiau nei už atminties lentų vandalinį naikinimą. Tačiau kas tie geradariai, tiek aukštai nusipelnę Lietuvai už dabartinės purvo kultūros išpuoselėjimą?

Viltingos Nepriklausomybės dainos leido praleisti pro ausis esminę Sąjūdžio kartotą tiesą dėl TSRS subyrėjimo priežasties. Šis daugiatautis monstras, kaip ir kiekvienas kitas, subyrėjo ne dėl muzikantų kaltės ir jų ištrimituotų nuopelnų. Prieš trisdešimt metų daug kalbėjome, kas vyksta – Nacionalinis išsivadavimas ar socialinė revoliucija? Pagal socialinės revoliucijos scenarijų - neefektyvaus socialistinio – valstybės valdomo ūkio sąstingis sustabdė naujovių procesą ir todėl milžinas ant molinių kojų pats sugriuvo. Sąjūdis aiškiai paskelbė, kad valstybė – prasčiausias šeimininkas ir todėl VISUS be išimčių pakvietė iš valstybės valdomo sektoriaus į rinkos ekonomiką. Pusė – kvailesni, išgirdo ir nuėjo į verslą. Aš tarp jų – įsteigiau nuosavą mokslinę inovacijų įmonę. Deja, antroji pusė – pasivadinusių save elitu, nusprendė pasilikti socializmo rojuje.

Išmintingesnis visada privalo prisiimti daugiau atsakomybės už tautos reikalus. Tačiau Lietuvos gudresnieji - kultūringieji švietėjai, mokslininkai, gydytojai, pramogų kultūros darbuotojai, energetikai, geležinkelininkai ir kt. nepanoro palikti šiltų vietų ir patogiai įsitaisė ant mokesčių mokėtojų sprando. Jie ištrimitavo įvykus nacionalinį išsivadavimą. To negali nuneigti. Tačiau gudručiai nepanoro kalbėti apie socialinę revoliuciją todėl, kad jiems buvo patogiau perimti Maskvos valdininkų vaidmenį ir valdymo postus čia Vilniuje ir pratęsti sau socializmą. Svetimus engėjus pakeitė nuosavi dykaduoniai, sugebėję sutraukti į Vilnių protus, pasikelti darbo produktyvumą Lietuvos regionų nuskurdinimo sąskaitą. Nepatenkinti jaunuoliai, pamėginę 2009 patikrinti Seimo langų tvirtumą, guminėmis kulkomis buvo išprašyti į emigraciją, kad netrukdytų socialistams toliau viešpatauti. Jeigu per pastaruosius 10 metų iš Vilniaus emigravo tik apie 5%, tai iš kiekvienos apskrities – po 25% - ketvirtadalis tautiečių. Iki šiol Lietuvoje išliko apie 50% TSRS socializmo kultūros, apie ką uoliai nutylima.

Kada plikbajoris išmaldos prašo

Trisdešimt metų nedalyvaudami rinkos konkurencijoje socialistiniai plikbajoriai netobulėjo, dėl ko atsiliko nuo gyvenimo ir rinkoje veikiančių kolegų profesinių pasiekimų. Pramonininkai choru rėkia, kad sumenkęs švietimas stabdo jų verslus. Tačiau per daug prisisodinusi ant sprando socialistų valstybė nepajėgia jų išmaitinti. Antrą dešimtmetį uoliai slepiamas nuo gyventojų ūkio sąstingis lėmė tai, kad privačiai dirbančių asmenų pajamos yra gerokai didesnės. Kas yra normalu. Tada užgautos socialistinio plikbajorio ambicijos išsiveržė į viešumą. Streikų ėmėsi socialistinio sektoriaus herojai – mokytojai, mokslininkai, pramogų kultūrininkai, medikai, netgi teisininkai. Betrūksta tik policininkų, teisėjų, kariškių, Vyriausybės, Seimo narių ir Prezidento streikų.

Valstybės valdomame socialistiniame ūkyje streikų iš esmės negali būti. Streikai – tai privataus verslo reiškinys. Streikų kultūra kilo iš Tredjunionų judėjimo, kada privataus verslo darbininkai reikalavo iš darbdavių geresnių darbo sąlygų. Ir dabar profsąjungos teisėtai kovoja prieš privataus darbdavio savivalę. Tačiau kaip galimi valstybės sektoriaus darbuotojų streikai, kada darbdavys yra mokesčių mokėtojas – mes su Jumis, įskaitant ir pačius streikuotojus. Išeitų, kas streikuojantis valstybės tarnautojas daužo savo langus. Mokytojai turėtų streikuoti prieš mokyklos direktorių. Deja, net pats direktorius kyla į streiką.

Nežiūrint į tai, solidūs aukštųjų mokyklų rektoriai eina į gatves ir reikalauja išmaldos iš darbdavių, kurių dauguma yra gerokai mažiau išprusę už atlyginimų pakėlimo prašytojus. Profesorius prašo išmaldos pas valytoją? Socialistinių elgetų maršai nukreipti prieš neva prastą valdžią, kuri nesugeba mokėti tiek, kiek išmintingieji prašytojai reikalauja. Kažkas čia negerai su tų socialistų protais. Jeigu toks išmintingas, tai kodėl toks vargšas? Gal esi toks elgeta, kad nesi išmintingas? Tad ko tada mokai mūsų vaikus? Kas laukia valstybės rinkos ekonomikoje, kada mūsų vaikus moko prisiekę socializmui pedagogai? Privačiai dirbančių pasaulio universitetų valstybė tikrai neturi maitinti ir nemaitina. Kadangi jų kuriami intelektiniai produktai turi vertę ir neša mega pajamas. Kodėl Lietuvos universitetai nesugeba parduoti savo intelektinių produktų? Todėl kad jų nesugeba sukurti dėl atsilikusių socialistinių įsitikinimų ir santykių.

Sprendimas gana paprastas, jis jau vyksta ir pasiteisina. Europos Sąjunga vienareikšmiai reikalauja, kad stambios nelanksčios ir korumpuotos valstybės įstaigos būtų pertvarkomos į smulkaus ir vidutinio verslo įmones, kurios yra lankstesnės taip būtinų ES pažangių – žalių, darnių ir išmanių naujovių kūrimo galimybėmis. Visos stambios socialistinės ligoninės, klinikos, mokyklos, universitetai, energetikos ir susisiekimo kompanijos turi būti pertvarkytos į SVV privačias įmones ir įvairias institucijas. Ateitis gi apskritai priklauso šeimos smulkiam ir vidutiniam verslui. Privatus verslas yra gerovė savo nepriklausomybe ir galimybe ištrūkti iš samdomo darbo vergovės. Gerovės valstybė ir socializmas nesuderinami dalykai. Kurk savo verslą ir nereikės prašyti išmaldos.

Oligarchinė diktatūra vietoje Konstitucinės demokratijos

Totalinis neraštingumas, kada net Prezidentas ir Konstitucinio teismo teisėjai negeba perskaityti pagrindinių valstybės dokumentų – Konstitucijos ir įstatymų, privedė prie konstitucinės demokratinės santvarkos pakeitimo į nekonstitucinę ir neteisėtą partokratiją – partijų valdžią. 1992 metais įvedus mišrią rinkimų tvarką, tarptautinė mafija ir juodieji oligarchai pasidarė landą prastumti į Seimą ir vietos tarybas „saviškius“, kurių rinkėjai niekada neišrinktų. Konstitucijoje net neminima partijų valdžia tiek nukvailino Lietuvos valstybę, kad čia dedasi sveiku protu sunkiai paaiškinami dalykai. Demokratinėje šalyje Seime įsiveisė juodasis oligarchas-diktatorius, partinių skaičiuoklių suktumu užgrobė valdžią, po Kultūros komiteto priedanga diktuoja visoms institucijoms ir gyventojams kaip gyventi, tikrovėje turėdamas tikslą išsaugoti savo ir kitų oligarchų juodus verslus kuriems vis labiau graso kylantys pasaulyje žalieji klimato išsaugojimo judėjimai.

Demokratinėje šalyje jokia politika nereikalinga, kadangi Konstitucija iš esmės numato daug pažangesnę strateginės savivaldos struktūrą demokratijos valdžių specializacijos ir subordinacijos dėka. Demokratinėje šalyje valdo ne kokie partijų vadukai ar valdininkai, bet įstatymai ir taisyklės. Politika yra archainė 2000 metų senumo autokratijos kultūra. Ji yra priedanga juodiesiems oligarchams siekiant nukreipti dėmesį nuo savo mirtį nešančių verslų.

Mokslo kultūrą charakterizuoja jo dalyko ir metodologijos adekvatumas laikmečio iššūkiams. Apie neegzistuojantį valstybės valdymą samprotauja neegzistuojančio politologijos mokslo profesoriai. Dar pagal Rene Dekartą žinome, kad kiekviename žinojime yra tiek mokslo, kiek jame yra matematikos. Kiekgi matematikos yra politologijos ir daugelyje kitų verbalinių mokslų, kurių dėstytojai ir mokslininkai skundžiasi, kad jų nesirenka studentai. Sociologai, kurie privalėtų tyrinėti socialinių sistemų funkcionavimo ir raidos dėsnius, bei jų pasireiškimo mechanizmus asmenų, socialinių grupių veikloje, nieko nebekalba nei apie kultūrą, nei apie savivaldą. Viena jų pritaikymui likusi vieta – tai vadinamos viešosios nuomonės apklausos. Tačiau ir čia jie nuima tai, kaip pavyko žiniasklaidai įpiršti gyventojams oligarchų užsakytas melagienas.

Sunku beįsivaizduoti, kokio Heraklio reikia Lietuvai, kad išmiežtų tas socializmo arklides.

Straipsnyje išsakytos mintys nėra naujos. Jos aprašytos daugelyje išsamiau pagrįstų autoriaus straipsnių ir komentarų interneto portaluose, įskaitant LRT.lt ir Facebooke