Sodinti artoją nuo žagrės prie lėktuvo šturvalo būtų tikras nesusipratimas. Tačiau gyvenime visaip nutinka; artojas ima ir įsiropščia į lėktuvo piloto kėdę, tačiau lėktuvas ne tik nepakyla, bet ir nepajuda iš vietos. Taigi imtis darbo, kurio nemoki, kuris priklauso profesionalui – tuščias reikalas. Tačiau tuščiu reikalu jau porą dešimtmečių užsiima Lietuvos prezidentai, Seimas, o reikalas nejuda iš vietos, nes jis tuščias.
Kalba eina apie pavardžių rašybą tautinių bendrijų lotyniškos abėcėlės pagrindo rašmenimis, papildyti abėcėlę naujomis raidėmis, asmens dokumentuose, neva tai leistų lenkų tautinei bendrijai savo vardus ir pavardes oficialiuose dokumentuose rašyti lenkiškai, o ne juos sulietuvinant.
Lietuvių kalba – lietuvių tautos rūtų darželis, todėl į jį eiti gali tik „kojos basos, nuo rasų taip baltos“, –kalbininkai profesionalai, bet ne koks Lenko kortos savininkas, ne G. Kirkilas ir I. Šaulienė, ne Simas ir prezidentai, net ir ne Valstybinė, Seimo sudaryta ir jam atskaitinga Valstybinė lietuvių kalbos komisija, nes ji sprendžia tik Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo, kalbos politikos, lietuvių kalbos norminimo klausimus. Svarstomam reikalui Lietuva turi Iškilius kalbos mokslo specialistus, visą valstybinį Lietuvių kalbos mokslo institutą, kuris, be abejo, yra pajėgus atlikti mokslinę siūlymų ekspertizę, pateikti rekomendacijas.
Svarstymą Pavardžių rašybos tautinių bendrijų lotyniškos abėcėlės pagrindo rašmenimis asmens dokumentuose Seimas atidėjo rudens sesijai. Yra pakankamai laiko kreiptis į Lietuvių kalbos institutą, gauti išvadas. O išmintingiausia būtų atsisakyti pataikauti vienai iš 150 tautinių bendrijų, siūlymą atiduoti pelnytai užmarščiai, juolab, kad yra galimybė ne tik pavardes, bet ir kitus duomenis asmens dokumentuose rašyti ne pagrindiniame puslapyje.