Išsigandę Vakarai

Pastaraisiais metais, apibūdinant bendrą NATO politikos Rusijos atžvilgiu kryptį, dažniausiai vartojamas žodis „atgrasymas“.

NATO šalių politikai ir kariškiai įtikėjo „Rusijos grėsme“ ir taip jos išsigando, kad nusprendė savo baimę nuslopinti saviapgaule: mes bijome Maskvos, bet ir ji turi bijoti mūsų, nes mes ją „atgrasome“.

Kuo pagrįstas šis atgrasymas techniniu (praktiniu) požiūriu? Kitaip tariant, kas aljanso rankose yra tas vėzdas, kuris turėtų smogti Rusijai, jei ši nepaklustų Vakarams? Mes to nežinome, bet, ko gero, niekas netiki, kad kurios nors NATO valstybės narės kariškiai norės mirti, vykdydami įsipareigojimus pagal penktąjį Vašingtono sutarties straipsnį, apie kurį mums nuolat primenama. Pažvelkime į situaciją objektyviai: ar Ispanijos ar Belgijos karinėse pajėgose tarnaujanti moteris, net neturėdama afrikietiškų šaknų, bus pasirengusi susižeisti ar tiesiog susitaikyti su karo sunkumais (pavyzdžiui, švarių tualetų trūkumu) „žygio prieš Maskvą“ metu?

Šalies, kuri tuo užsiims, vaidmuo brukamas Lenkijai. Mums priskiriama tariamai „įgimta rusofobija“ (kaip ir antisemitizmas, tariamai lenkų įgytas su motinos pienu), kad lenkų kariai atsidurtų vienintelės kariuomenės, kuri ateis į pagalbą NATO rytų flangui, gretose. Vienas itin aktyvus rusofobas internete net nubraižė tokį scenarijų: Rusija užpuls Lietuvą ar Latviją, Lenkijos ginkluotosios pajėgos atskubės jiems į pagalbą, bus nugalėtos, kurį laiką būsime „visiškai bejėgiai“, bet paskui Vakarai atsiųs pagalbą (matyt, portugalus, liuksemburgiečius ir bulgarus), Putino pajėgos bus sumuštos, o Lenkija bus išlaisvinta iš Rusijos jungo.

Aš, ko gero, pasigailėsiu ir nustosiu šaipytis iš „atgrasymo“ doktrinos, o verčiau pasidalinsiu vienu pastebėjimu. Kai Rusija, nerodydama baimės, pradėjo telkti kariuomenę prie Ukrainos sienos, šios doktrinos pasekėjai kažkur dingo. Koncepcija pasirodė esanti šnipštas, todėl jie, drebėdami iš siaubo, pasislėpė. Tai atrodė gana apgailėtinai. Jų „atgrasymas“ buvo tiesiog blefas, paremtas niekinančiu požiūriu į „neišmanančius kacapus“, kurie, kaip buvo manoma, nesugeba realiai įvertinti NATO karinės galios.

Yra ir kitas paaiškinimas: pasakojimai apie atgrasymą galėjo būti šydas, kuris neleido pamatyti daugelio „senosios Europos“ šalių, norinčių suartėti su Rusija, strateginio tikslo. Jos nebeslepia nepasitenkinimo Amerikos dominavimu ir bijo federalizacijos vadovaujant Vokietijai, o jų žaidime joms reikia Maskvos. Jai padedant bus galima atsikratyti „nepageidaujamų dovanų“ atskirų Rytų Europos valstybių pavidalu: jos bet kokiu atveju jau tapo nebenaudingos, nes iš jų išspausta viskas, kas įmanoma.

Šaltinis: myslpolska.info